Duoklė pasaulio pažeidžiamumui

„Ir staiga visa tai pražysta“ (ang. and suddenly it all blossoms) – toks šūkis lydi šių metų Rygos šiuolaikinio meno bienalę. Galvotum – romantiška, optimistiška, džiugu, bet jau per oficialią atidarymo ceremoniją bienalės kuratorė, charizmatiškoji prancūzė Rebecca Lamarche-Vadel pradeda provokuoti: o ar jūs susimąstėte, kas tas „tai“? Gal tai gamta, pagaliau galinti lengviau kvėpuoti ir išsikeroti, kai jai mažiau trukdo žmogus?

Rebecca Lamarche-Vadel
Foto: DELFI

COVID-19 mums atskleidė mūsų pasaulio trapumą ir mūsų, gyvenančių jame, pažeidžiamumą. Nesame tokie galingi, nepažeidžiami ir viską žinantys, kaip apie save galvojome. Atsiranda vis daugiau supratimo, kad galbūt atsakymai į klausimus, kuriuos keliame, slypi visai kitur, ir mums reikia iš naujo pergalvoti savo gyvenimo būdą ir kaip gyvename pasaulyje. Su savo paroda „Ir staiga visa tai pražysta“ norime pripažinti šį trapumą, norime išryškinti šiuos niuansus ir daugialypes perspektyvas, norime švęsti alternatyvias vizijas“, – parodos kataloge ją pristato „RIBOCA“ įkūrėja Agniya Mirgorodskaya.

Įprasti objektai, virtę meno kūriniais

Beje, jei nelydi gidas, šį katalogą vaikštant po parodą turėti tiesiog būtina – didelę dalį darbų be paaiškinimo „perskaityti“ sudėtinga, o kartais gali net nežinoti einantis pro meno kūrinį, ar jį netyčia sutikęs. Kaip Vijos Eninos vaistažolių pievos, plytinčios apleistoje industrinėje teritorijoje Andrejsala rajone – menininkė aiškina, kad dar prieš bienalę įvairios žolės čia jau buvo pradėjusios atsikariauti savo teritoriją, o ji su bendraminčiais nusprendė procesą suintensyvinti visur prisėdami vaistažolių. Tai kartu ir tarsi iliustracija minėtam bienalės šūkiui.

Parodos dalis ir netyčia sutinkami palaidi lakstantys mišrūnai šunys. Originali kroatų menininkės Doros Budor idėja buvo atkreipti dėmesį į tai, ką reikštų filmuoti filmą be jokio fono ir ką antrasis planas duoda pasakojamai istorijai. Ji planavo sukviesti daugybę žmonių į masines scenas, nagrinėti, ką minioje reiškia individualumas, tačiau dėl koronaviruso tokių planų teko atsisakyti. Kai organizatoriai su ja tarėsi ieškodami išeities, menininkė pasiūlė vietoj žmonių surinkti šunis, kuriems žmonija teikia ypatingą reikšmę – juk net ir į kosmosą vietoj žmonių buvo skraidinami šunys. Tik pačiai menininkei negalėjus atvykti į parodą, nebuvo progos ir paklausti, kaip ji vertina tokį idėjos įgyvendinimą – tarp žmonių atklydę šunys užuot buvę antrame plane bemat atsidurdavo visų dėmesio centre.

RIBOCA2
Foto: DELFI

Kai kurie kūriniai, atrodytų, niekuo neypatingi, jei matai tik galutinį rezultatą, tačiau visai kitaip veikia stebint procesą – kaip Bridget Polk kūrinyje „Balansuojant akmenis ir žvyrą“. Jei priėjęs matai tiesiog vienas ant kito sustatytus akmenis – lyg ir nieko ypatingo, tačiau stebint, kaip be jokių tvirtinimo priemonių, tik ieškodama tinkamų sukibimo kampų menininkė juos krauna vieną ant kito ir taip kuria savo naujus pasaulius, visi tyli užgniaužę kvapą, lyg nuo menkiausio garso galėtų ištikti griūtis.

Bridget Polk „Balansuojant akmenis ir žvyrą“
Foto: J. Žuolytės nuotr.

Parodoje – penki lietuvių darbai

Apžiūrint tarptautines parodas ir žinant, kad jose dalyvauja ir lietuviai, nori nenori pradedi dairytis, o kurgi jų darbai. Vienu iš maloniausių atradimų tapo, kad Rygos bienalėje dažnai pirma atkreipdavai dėmesį į įdomius darbus, o tik tada pastebėdavai užrašą, kad štai, tai ir yra lietuvių kūrinys. Tad, nors subjektyvumo labai sunku išvengti, pradedi didžiuotis, kad turime kuo pasigirti tarptautiniame kontekste.

Po Anastasios Sosunovos kūrinį „Habitaball“ vaikštai bene ilgiausiai – erdvėje, kurioje įprastai žaidžiamas dažasvydis, apstu nedidelių skulptūrų elementų, asambliažų ir kitokių objektų, sudarančių keistos ritualinės aplinkos įspūdį. A. Sosunova kelia klausimus apie žaidimų svarbą bendruomenei ir kokią žinią mums siunčia tai, kad net žaisdami vis tiek norime šaudyti vienas į kitą.

Habitaball. Anastasia Sosunova
Foto: Didzis Grodzs nuotr.

Vienos iš praėjusių metų Venecijos bienalės „Auksinio liūto“ laimėtojų Linos Lapelytės ir Manto Petraičio kūrinio nepastebėti neįmanoma: prie pagrindinio bienalės pastato upėje plūduriuoja instaliacija „Srovės“, iš 2500 sielių suformuota plaukiojanti sala, primenanti, kaip kadaise būdavo įprasta tokius rąstus plukdyti upe, kaip tam vyrams reikėjo perprasti upę, su ja susidraugauti. Iš garsiakalbių čia sklinda instaliaciją lydinti daina, o bienalės metu rugsėjo 8-9 laukiama ir gyvo L. Lapelytės performanso ant šalia sielių esančio liepto.

Linos Lapelytės ir Manto Petraičio "Srovės"
Foto: Didzis Grodzs nuotr.

Menininkės teigimu, Rygos bienalės kontekste norėjosi pabrėžti upės svarbą. „Kurdami šį darbą daug galvojome apie žmogaus santykį su aplinka, mišku, gamtos jėgų pažinimu. Šio santykio praradimas yra viena svarbesnių ekologinio disbalanso priežasčių. Mūsų instaliacija yra tiesiogiai priklausoma nuo vėjo ir upės – įgyvendindami ją turėjome susitaikyti su idėja, kad kūrinio galutinis vaizdas bus visada veikiamas aplinkos veiksnių. Jau dabar tarp rąstų žydintis vanduo kuria vaizdinį, kurio negalėjome numatyti planuose ir brėžiniuose, o vėjo ir srovių gainiojami rąstai kasdien formuoja vis kitas struktūras“, – pasakoja L. Lapelytė.

Pasak architekto M. Petraičio, bienalės organizavimo pradžioje jie kartu su „RIBOCA2“ komanda nuolat diskutavo ir siekė, kad kūrinių realizavimui būtų taikomi aukšti tvarumo principai. „Šį planą įgyvendinti pavyko. Instaliacijai panaudota mediena po parodos bus transportuota ir panaudota įprastiniuose apdirbimo procesuose“, – teigia M. Petraitis.

Dar vienas ryškus darbas – Augusto Serapino „Purvo seniai“. Tikrus sniego senius, kaip laikinas skulptūras, atvežtas iš Lietuvos, A. Serapinas jau buvo rodęs Londone – šiemet Rygoje planavo rodyti iš įvairių medžiagų pagamintas sniego senių formas, tačiau svarbiausia buvo, kad jos būtų daromos pagal tikras šeimų pastatytų sniego senių formas. Tačiau, kaip jis pats pasakojo, visą žiemą laukiant tinkamos akimirkos, sniegas taip ir neiškrito, tad teko ieškoti alternatyvos – vaikams buvo pasiūlyta lipdyti „sniego senius“ iš šieno, purvo ir dirvos. Taip dabartiniai „Purvo seniai“ dar ryškiau kalba apie klimato kaitą ir jos atnešamus pokyčius, prie kurių turėsime išmokti prisitaikyti.

Augusto Serapino „Purvo seniai“
Foto: Didzis Grodzs nuotr.

Choreografų duetas, pasivadinęs Ieva Krish, bienalėje pristatė kūrinį „Dviejų metrikų polemika“ – lietuviai nesunkiai atpažins jo įkvėpimo šaltinį, iš mūsų etnografijos pažįstamus šiaudinius sodus, kurie buvo rišami įvairioms progoms pažymėti: saulėgrįžai, naujagimių gimimui, vestuvėms ir pan. Tik šįkart sodas ne šiaudinis, o iš žalvario vamzdelių, perskirtas pusiau, leidžiantis ypatingu kampu sklisti šviesai ir lengvai judėti. Tai menininkams buvo itin svarbu, nes ši instaliacija tapo ir jų šokio performanso dalimi.

Ieva Krish „Dviejų metrikų polemika“
Foto: Didzis Grodzs nuotr.

„Šis kūrinys yra mūsų alternatyvios choreografijos manifestas, kuriame pati choreografija kurta objektui ir garsui. Mus labiausiai domina kurti netradicines, nekasdieniškas patirtis žiūrovams. Šiuo atveju tai bus Rygos bienalės lankytojai“, – sako menininkai.

Eglės Budvytytės video darbas „Komposto dainos: mutuojantys kūnai, yrančios žvaigždės“ pasakoja apie niekada nesustojantį ekosistemos ratą ir primena, kad žmonės taip pat yra jo dalimi: juk kažkam mirus ir patekus į žemę, viską greitai pasisavina kitos gyvybės formos ir taip prasideda naujas gyvenimo ratas. Nufilmuotas Lietuvos pušynuose ir kopose, lydimas hipnotizuojančios muzikos, šis darbas tampa puikia proga stabtelti parodos pusiaukelėje ir šiek tiek pamedituoti.

Eglė Budvytytė. Filmas - Komposto dainos mutuojantys kūnai, yrančios žvaigždės.
Foto: Didzis Grodzs nuotr.

Tarptautinė šiuolaikinio meno Rygos bienalė „RIBOCA2“ tęsis iki rugsėjo 13 dienos.