Pristatant šias knygas svarstoma, kad galbūt žmonės mėgsta fantastiką, nes, jei jie išsigalvoja bjaurybes ir bjaurumus, tada patys sau neatrodo tokie bjaurūs.
J. Žilinskui šios serijos vienas įdomiausių elementų tas, kad nors jose vaizduojamas raganius yra profesionaliai išaugintas, kad kovotų su įvairiausiais monstrais, grasinantiems žmonėms, bet per visą ciklą pamatai, kad didžiausi intrigantai ir žudikai yra patys žmonės. „Panašiai kaip gyvenime – sako, tigrai suplėšo, rykliai suėda, bet iš tiesų žmonių gyvybes paprastai nusineša kiti žmonės“, – pastebi jis.
Laidos pašnekovas pataria visas ciklo knygas skaityti iš eilės – kitaip gali būti sudėtinga susigaudyti. Išimtį galima daryti nebent knygoms „Likimo kalavijas“ ir „Paskutinis noras“ – iš tiesų pirmiausia jos ir buvo sumanytos kaip apsakymai, buvo išbarstytos laike ir niekas net nežino tikslios chronologijos.
Pasak J. Žilinsko, tai galėjo būti susiję su A. Sapkowskio santykiais su leidėjais – jis, ekonomistas, pradėjo rašyti vėlai, tiesiog perskaitęs jam vaiko parodytą lenkišką fantastiškos žurnalą ir nusprendė, kad ir pats galėtų taip rašyti. Tuomet parašęs pirmąjį apsakymą jį nusiuntė leidėjams, bet jų santykiai iš karto nesusiklostė.
J. Žilinskas pastebi, kad „Raganiaus“, kaip ir daugelio kitų maginės fantastikos knygų, įkvėpimas buvo „Žiedų valdovas“.
„Bet jei „Žiedų valdovas“ yra labai epiškas, didingas, su aiškiomis gėrio ir blogio linijomis, tai ar „Raganius“, ar „Sostų karai“ yra įdomūs būtent tuo savo pilkumu. „Raganius“ dar ypatingai įdomus tuo, kad jo autorius yra rytų europietis, tai, ką jis rašo, yra slaviška, iš dalies ir baltiška mitologija“, – pasakoja jis.
„Be to, A. Sapkowskis yra labai didelis eruditas, ir tas, kiek jis knygų perskaitęs, kokį jis turi kultūrinį bagažą, labai gerai atsispindi ir šitame cikle, ir kitose jo knygose“, – priduria J. Žilinskas.
Kodėl žmonėms apskritai reikia fantastikos? „Žmogus yra apskritai vienintelė būtybė, kuri geba fantazuoti. Mes galime įsivaizduoti tokius dalykus, kurių nėra tikrovėje, bet, kas dar svarbiau, mes juos įsivaizdavę galime ir sukurti. Tai jei kalbame apie mokslinę fantastiką, mes kažkiek prognozuojame ateitį, mes galvojame, kaip pasisuks gyvenimas, o magiškoji fantastika yra tam tikras apmąstymas“, – svarsto publicistas.
J. Žilinskas apgailestauja, kad Lietuvoje mes neturime lengvosios literatūros tradicijos – tą galima matyti tiek kalbant apie, pavyzdžiui, detektyvus, tiek apie fantastiką: „Pas mus nėra kokio detektyvų autoriaus, kuris būtų kaip mūsų Agata Kristi ar Artūras Konanas Doilis. Lygiai taip pat su fantastika – tarpukariu buvo kažkokios užuomazgos, bet tada atėjo sovietmetis. Dabar vėl yra keli autoriai, bet tai nėra tradicija, ir kadangi jos nėra, prisijaukinti tą žanrą sunku“.
Pasak jo, Lietuvoje yra žmonių, kurie nuoširdžiai mėgsta fantastiką, skaito, dalyvauja jai skirtuose renginiuose, ir yra tokių, kurie netyčia susiduria. O tiems, kurie yra fantastai, „Raganius“ yra absoliučiai kultinė knyga greta „Sostų karų“.
„Tai labai protingos, labai žmogiškos ir labai gilios knygos. Tuo tai yra neįprasta, kad fantastika yra vertinama kaip grynai pramoginė literatūra. A. Sapkowskis yra puikus psichologas, veikėjų portretai yra labai įvairiapusiai ir anaiptol ne plokšti“, – pabrėžė jis.
Nors šiuo metu „Raganius“ išgyvena naują populiarumo bangą dėl pagal jį sukurto kompiuterinio žaidimo ir „Netflix“ serialo, J. Žilinskas neslėpė turintis priekaištų pastarojo kūrėjams.
„Portretai dar gal pusė velnio, bet kai kur scenaristai per mažai atidavė garbės originalui, ir per daug leido savo fantazijai pasireikšti“, – savo nuomone dalinosi jis.
