Po mirties tapo kulto objektu

Elvis Aaronas Presley mirė 1977 –ųjų metų rugpjūčio 16 dieną, tačiau nėra tokios dienos, kad jo namų (juos kažkada pats rokenrolo karalius pavadino „Greislandu“) nepasiektų bent keli gerbėjų laiškai. Daugelis iki šiol nesusitaikė su mylimiausio roko dievaičio mirtimi. Iš lūpų į lūpas perduodamos keisčiausios legendos apie jo reinkarnacijas ar tolesnį gyvenimą.

1994 –aisiais buvau tiesiog pritrenktas, kai Lenkijoje į rankas pakliuvo aiškiai bulvarinis žurnalas, kurio viršelį „puošė“ praplikęs ir užtinęs kažkokio „kliošaro“ veidas su lengvai atpažįstamais bruožais. O stambiu šriftu surinktas tekstas skelbė: „Elvis Presley gyvas ir labai liūdi, kad jo mylimoji dukra Liza Marija ištekėjo už Michaelo Jacksono“...

Šis ne visai padorus pokštas, kaip, beje, ir nesibaigiantis (kartais tiesiog isteriškas) E. Preslio kultas ar masinė „elvinizmo“ religijos išraiška gali būti nesuprantami tik vienos šeštosios Žemės rutulio gyventojams. Būtent taip, jei dar pamenat, sovietmečiu visus mus vadino anuometiniai ideologai. O jau jiems patys žodžiai „rokenrolas“, „hipis“, „Coca-cola“ ar Elvis Presley atrodė kaip didžiausi keiksmažodžiai. Kas netiki, tegul pabando visus juos surasti lietuviškoje tarybinėje enciklopedijoje. Tik papildomame tryliktame tome E. Presliui skirtos devynios eilutės. Jose yra itin „vertingos“ informacijos: „kūrybai būdingas muzikalumas“.

Tuo tarpu Vakaruose „dieviškojo“ Elvio Presley gerbėjų gretos seniai vienija daugiau nei milijoną narių. Interneto klajūnai gali nesunkiai užtikti ne tik dievaičio fanų klubų adresus, bet ir sužinoti, kur yra „Pirmoji dieviškojo Elvio bažnyčia“ („First Presleyterian Church of Elvis the Divine“).

Kelias į dangiškas aukštybes nebuvo lengvas

Elvis gimė 1935-ųjų metų sausio aštuntąją neturtingų darbininkų šeimoje. Vienintelė pramoga vaikystėje – dainuoti bažnyčios chore. Pabaigus mokyklą laukė alinantis krovininių automašinų vairuotojo darbas. Ir jokių prošvaisčių gyvenime, išskyrus didžiulę meilę muzikai.

Pirmuosius įrašus Elvis darė už savo sunkiai uždirbtus pinigus. Vienos įrašų firmos vadovas atkreipė dėmesį į talentingą vaikiną ir pasiūlė išleisti pirmą plokštelę. Joje (1954 m.) dominavo kantri stiliaus dainelės ir keletas bliuzo kompozicijų. O jau kitais metais garsus jaunų talentų atradėjas Tomas Parkeris sugebėjo gauti Elviui kontraktą su stambia įrašų firma RCA.

Pirmą kartą televizijoje Elvis pasirodė 1956-ųjų vasario 28 d. Tada jis atliko dainą „Shake Rattle & Roll“.

Svarbiausias Elvio Presley nuopelnas yra tai, kad jis sugebėjo (sakoma, kad intuityviai) į tobulą visumą sujungti rhythm-and-blues stilių su religinių giesmių (gospel) aistringumu ir country-and-western dainelių sentimentalumu. Tokios muzikinės alchemijos rezultatas – dešimtys nepakartojamų ir jaudinančių dainų, kurioms laikas tikrai nekenkia.

Susidomėjo ir kinas

„Dešimtoji mūza“, visuomet vertinusi sentimentalų melodramatiškumą, tiesiog negalėjo neišnaudoti „auksinio berniuko“ balso ir (kinui tai ypač svarbu) – jo žavaus veidelio. Jau 1956 –aisiais metais pasirodęs pirmasis Elvio filmas „Mylėk mane švelniai“ (Love Me Tender, 1956 m.) iš karto tampa sezono hitu ir savotiška Preslio vizitine kortele.

Veiksmas plėtojasi 1865 metais. Neseniai pasibaigė pilietinius karas. Jaunas Teksaso fermeris Klintas, sužinojęs apie brolio žūtį, veda jo nuotaką. Tačiau Vensas sugrįžta namo: jo ieško JAV kariuomenė, nes vyras drauge su keliais bendrininkais pagrobė didelė šiauriečiams priklausančių pinigų sumą.

Labai panorėjus, filme galima įžvelgti vos ne biblinę Kaino ir Abelio istoriją, kurią puošia Elvio sudainuota „Love Me Tender“. Ir ne tik šis nesenstantis muzikinis kūrinys.

Vėliau Elvis nusifilmavo dar trijose dešimtyse muzikinių filmų, kurių siužetai, atvirai kalbant, tebuvo svarbūs tik kaip visai nebūtini tarpai tarp dainų. Milijonai dainininko gerbėjų atlaidžiai žvelgė į akivaizdžius scenarijų trūkumus – iš piršto laužtas situacijas, dirbtinokus charakterius, neįtikimas veiksmo kolizijas. Elvio vaidmenyse nedaug ir profesionalios aktorystės. Jos iš rokenrolo karaliaus anuometinė publika visai nereikalavo. Bet keisčiausia, kad ir šiandieniniam žiūrovui tai visai nekliudo mėgautis Elvio Presley filmais. Nuotaiką gadina nebent kita niekaip neišsprendžiama problema: kur gauti jų įrašų? (legaliai Lietuvoje DVD formatu išleistas tik jo debiutas „Mylėk mane švelniai“).

Beprotiškai populiari buvo muzikinė drama „Kalėjimo rokas“ (Jailhouse Rock, 1957). Čia Elvis suvaidino jaunuolį Vincą Everetą, kuris bare per muštynes atsitiktinai nužudo žmogų. Patekusį už grotų vaikiną kameros kaimynas Haris, buvęs kantri dainininkas, išmoko groti gitara ir dainuoja taip užkrečiamai, kad stebuklingi muzikos garsai žymiai palengvina vaikino gyvenimą už grotų: vadovybė jį net išleidžia nusifilmuoti televizijos laidoje.

O išėjęs į laisvę Vincas pats pradeda dainuoti ir netrukus tampa tikra rokenrolo legenda.

Dviejų milijonų egzempliorių tiražu išleista plokštelė su filme skambėjusiomis dainomis „Jailhouse Rock“ ir „Treat Me Nice“ buvo parduota per dvi savaites.

Prasidėjo ne tik koncertinės gastrolės, bet varginantis filmavimosi maratonas, kai Elviui teko vaidinti dvejuose ar trijuose filmuose kasmet.

Tai, kad šeštojo dešimtmečio pabaigoje E. Presley pateko į populiariausių kino aktorių dešimtuką (paskutinė vieta), yra, žinoma, jo muzikalumo, jaunatviško žavesio ir beprotiško populiarumo nuopelnas. Bet tai, kad dabartiniai postmodernistai niekaip nesiliauna savo kūryboje naudoję magišką Elvio įvaizdį, liudija apie jo fenomeną, kuris seniai tapo atspariu amerikietišku mitu. Jam visai nekenkia kai kurie žvaigždės biografijos faktai.

Septintasis dešimtmetis Elviui prasidėjo „Žydraisiais Havajais“ (Blue Hawaii, 1961 m.). Šioje muzikinėje komedijoje Elvis suvaidino Čadą Geitsą, kuris baigęs tarnybą kariuomenėje su draugais Havajuose pasineria į mylimiausią užsiėmimą – „kabinti“ paplūdimyje gražias paneles ir tobulinti banglenčių sporto įgūdžius. Tėvas nori, kad vaikis surimtėtų ir perimtų šeimos verslą, bet Čadas nori pradėti savarankišką gyvenimą ir įsidarbina gidu draugės turizmo agentūroje.

„Žydrieji Havajai“ buvo vienas pelningiausių Elvio filmų, pagimdęs visą seriją muzikinių komedijų, sukurtų pagal tą pačią nesudėtingą schemą. Tokius filmus kritikai net pavadino „Elvio kinematografu“.

Pats Elvis bandė pabėgti nuo lengvabūdiškų pramoginių komedijų, tačiau šiems planams priešinosi impresarijus pulkininkas Parkeris, gaudavęs pusę visų Elvio pajamų. Būtent jis sutrukdė Elviui nusifilmuoti „Vestsaido istorijoje“, „Pavėlavusiame bliuze“, „Saldžiabalsėje jaunystės paukštėje“ ir miuzikle „Gimė žvaigždė“.

O paskutiniai Elvio vaidmenys vesterne „Čaro“ (Charro!, 1969 m.) ir medicininėje dramoje „Pakeisti įpročius“ (Change of Habit, 1969 m.) populiarumo nesusilaukė, ir Elvis iš kino pasitraukė.

Kad ir ką rašytų laikraščiai apie Elvio pomėgį alkoholiui ir narkotikams, jo gerbėjai šiuos „prasižengimus“ lengvai atleidžia ir pateisina. Juk svaigintis Elvis pradėjo po skyrybų su žmona Priscilla, taip sakant, „dėl nelaimingos meilės“, o tai gražiai legendai visai nekenkia.

Kai 1977 –ųjų metų rugpjūčio 16 dieną E. Presley mirė nuo širdies smūgio, praėjus 24 valandoms nuo šios liūdnos žinios paskelbimo, įrašų firmą RCA užtvindė daugiau nei 10 milijonų (!) prašymų parduoti paskutinį dievaičio albumą. To dar niekad nėra buvę muzikos įrašų istorijoje. Ir nieko panašaus daugiau nepasikartojo. Net po Johno Lennono mirties, kuri buvo graudžiai apraudama, bet greitai buvo užmiršta.

O rokenrolo karalius gyvas! Jis atgyja kasmet Amerikoje rengiamuose E. Presley antrininkų konkursuose, trisdešimtyje filmų ir dėkingoje jo talento gerbėjų atmintyje. Nes joks kitas „sudužusių širdžių viešbutis“ pasaulyje nesugebėtų priglausti visų tų, kurie trokšta būti švelniai mylimi.