Rašytoja sako, kad išsirinkti knygą skaitymui jai padeda populiarių portalų rekomendacijos ir įvairūs apdovanojimai.
„Man patinka klasika ar kritikų ir skaitytojų pripažinimo sulaukusios knygos, todėl imdama knygą į rankas, ypač jei anglų kalba, visada žiūriu, kokie leidiniai ją rekomenduoja: jei „The New York Times“, „The New Yorker“ ar „The Guardian“ – tai jau gerai, aišku, čia itin supaprastintai sakau. Bet knygai svorio visada suteikia autoriaus gauti apdovanojimai, tokie kaip Pulitzerio, Gonkūrų ar Nobelio premijos.
O kartais knyga dar yra nežinoma, bet mane patraukia. Nepaisant visų rekomendacijų, visada atsiverčiu patį vidurį ir paskaitau kelis sakinius, tada pajuntu – traukia mane tas tekstas, tema, ar netraukia“, – teigia ji ir priduria, jog šis būdas jai padeda išvengti nusivylimų knygomis.
„Vos keletą kartų gyvenime yra pasitaikę banalių, beverčių knygų – mečiau šalin, gyvenimas per trumpas. Kartais dar būna knygos, kurias skaityti sunku, reikia susikaupimo. Tokias būtinai prisiverčiu užbaigti, nes šitaip tobulėju, augu kaip asmenybė, sužinau ar išmokstu kažką naujo“, – dalinasi knygos „Lizos butas“ autorė.
V. Rykštaitė pasakoja namuose kaupianti savo knygų biblioteką, o knygas dažniau mėgstanti pirkti jau perskaitytas.
„Turiu vis augančią biblioteką namie, todėl skaityti visada turiu ką. Jei reikia kažką skaityti knygų klubui Havajuose, tai stengiuosi knygą rasti bibliotekoje. Neradusi perku, bet dažniausiai stengiuosi pirkti dėvėtą knygą iš vietinio knygyno arba „Amazon“.
Tiesa, yra išimčių, kai sąmoningai perku naują, norėdama paremti ar parodyti palaikymą autoriui. Pavyzdžiui, pirkau Nadios Murad knygą, nors galėjau pasiskolinti. Pastaruoju metu pradėjau gauti daug dovanų iš leidyklų Lietuvoje, bet vis tiek prašau, kad prieš siųsdami man dovanas pasitartų su manimi, ką siųs, nes gaila, jei atsiunčia knygas, kurių gyvenime neatsiversiu – o taip ne kartą jau yra buvę“, – prisimena moteris.
Ji prisipažįsta, kad nėra linkusi rinktis nei audio, nei elektroninių knygų: „Šiuo atveju esu senamadiška ir nelabai noriu keistis“.
Pastaruoju metu skaitymas rašytojai yra prabanga, tad dažniausiai ji skaito vakarais, dukroms užmigus, ir kartais paplūdimyje, „jei vyras tuo metu prižiūri vaikus“.
Rašytoja pasakoja visai neseniai susižavėjusi amerikiečių lyginamosios mitologijos bei lyginamosios religijotyros specialisto knygomis.
„Šiais metais atradau Josepho Campbello kūrybą. Perskaičiau jo dvi knygas, planuoju skaityti dar dvi. Esu sužavėta, įkvėpta, kažką manyje jis išjudino. Jo knygų įkvėpta net padariau „Hinduizmo supratimas per šventraščius“ kursą online Harvardo universitete“, – džiaugiasi pašnekovė, paminėdama dar kelias įspaudą jos atmintyje palikusias knygas.
„Be minėtos J. Campbello kūrybos, kaip antai „Mitai kuriais gyvename“ pastaruoju metu man įspūdį paliko Marinos Abramovič autobiografija, Naomi Klein „Tai viską keičia. Kapitalizmas prieš klimatą“, aišku, Y. N. Harari „Sapiens“, R. Wright „Kodėl budizmas yra pagrįstas“, – vardina ji.
Paklausta, kokių knygų V. Rykštaitė niekada nesirinktų skaityti, ji pamini prastai parašytus meilės romanus.
„Nors niekada nesakau niekada. Jei, pavyzdžiui, sėdėčiau kokioje kalėjimo vienutėje ar rūsyje, turbūt ilgainiui skaityčiau bet ką.
Kai Havajuose gavome klaidingą pranešimą, kad į salyną neva lėkė balistinės raketos, aš bėgdama į slėptuvę su savimi pasiėmiau tris knygas: vieną apie Havajų gydomuosius augalus, nes įsivaizdavau, kad mums reikės išgyventi karą, taip pat Henry David Thoreau „Walden“ („Voldenas“) ir Rokvelo Kento „Wilderness“ („Tyrai“)“, – dalinasi pašnekovė.
