Seniausias ir didžiausias Lietuvoje Vilniaus universitetas įkurtas 1579 metais, o Shakespeare‘o pirmojo kūrybos dešimtmečio tragedija „Romeo ir Džuljeta“ parašyta 1595 metais. Nors genijumi vadinamas rašytojas Lietuvoje niekada nesilankė, tačiau ši seniausia ir žymiausia Vidurio ir Rytų Europos aukštoji mokykla darė didelę įtaką ne tik Lietuvos, bet ir kaimyninių šalių kultūriniam gyvenimui, išugdė ne vieną mokslininkų, poetų, kultūros veikėjų kartą.

Čia profesoriavo daug garsių asmenybių: medikai vokiečiai Johanas Frankas ir jo sūnus Jozefas Frankas, istorikas Joachimas Lelevelis, mokėsi poetai Adomas Mickevičius ir Julius Slovackis, istorikas Simonas Daukantas, rašytojas, poetas ir literatūros mokslininkas Česlovas Milošas. Kai universitetas buvo įkurtas, Shakespeare‘ui buvo penkiolika metų; jo sukurtam Romeo Montekiui – šešiolika, Džuljetai Kapuleti – keturiolika. Ar šios jaunų įsimylėjėlių istorijos prototipai nėra giminingi VU jaunimui?

„Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“
Foto: Dmitrij Matvejev

Šios gražiausios pasaulyje istorijos aistromis jau du dešimtmečius gyvena talentingiausi Lietuvos aktoriai, personažus kuria net kelios aktorių kartos. 2003 metais sukurtas, o 2015 atnaujintas, šis spektaklis tarytum tapo lietuviškos šekspyrianos simboliu. Anot režisieriaus Oskaro Koršunovo: „Spektaklio „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“ stilistika labai žaisminga. Per ilgą laiką ji tapo dar grynesnė. Čia toks atvejis, kai spektaklis išgyveno ilgiau negu aktorių vaidmenys“.

Lietuvos nacionaliniam dramos teatrui (LNDT) šis spektaklis brangus dar ir dėl to, kad tai yra vienas iš ryškiausių Jūratės Paulėkaitės scenovaizdžio pavyzdžių. Šiandien daug kam net sunku įsivaizduoti: kai gimė šis spektaklis, Lietuvoje buvo tik viena picerija, todėl šventą siužetą perkelti į piceriją kai kam galėjo atrodyti kaip tam tikras akibrokštas.

Šiandien, kai devalvavosi ne tik vertybės, bet ir daugelis svarių sąvokų, nekintamu dėmeniu išliko pati istorija, o picerijos miltai tapo meilės reinkarnacijos simboliu. Dar kurdama spektaklį, Jūratė Paulėkaitė sakė: „Meilė kaip alcheminis darinys pakeičia banalybę, sutaurina realybę. Žodžiu, virtuvėje atsiranda dangus: balkono scena. Be to, virtuvėje prasideda karas, istorija, gyvenimas: joje gaminamas maistas kaip gyvenimo esencija. Virtuvė yra pamatinis dalykas, labai gyvybingas, kūniškas, su savo perturbacijomis. Todėl manęs nebaugina scenovaizdžio statika. Veikiant aktoriams, šviesoms, vandeniui, tešlai, jis pasidaro gražus lyg ikona.“

Neabejojama, kad tie žiūrovai, kurie turės galimybę Romeo ir Džuljetos istoriją išvysti gražiausiame VU kieme, bus tikrai laimingi. Kiek meilės ir aistrų yra patyrusi ši erdvė, kiek susipažinimų, pasimatymų ir išsiskyrimų yra regėjusi!.. Koršunovo sukurta istorija – tai tęsinys gyvenimo, kurį mums leista pažinti mylint.

„Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“
Foto: Dmitrij Matvejev

Didžiajame kieme didžiąją meilės istoriją pristato režisierius Oskaras Koršunovas: „Džiaugiuosi, kad atsirado galimybė vasarą rodyti spektaklius, kad LNDT prisidėjo prie mūsų – OKT dvidešimtmečiui skirto festivalio – ir rodo „Įstabiąją ir graudžiąją Romeo ir Džuljetos istoriją“.

Šiuo metu spektaklis priklauso LNDT, bet 2003 metais jis buvo sukurtas OKT teatre. Tai buvo vienas reikšmingiausių mūsų darbų, kuris pažymėjo mūsų penkmetį. Penkeri OKT metai buvo neįtikėtinai prasmingi, visko pilni, itin kūrybingi. Tie penkeri metai, matyt, buvo gražiausi ne tik mūsų teatre, bet ir mano paties kūryboje. Per tą laiką tapome tikru repertuariniu teatru.

Jau buvome sudalyvavę visuose svarbiausiuose festivaliuose, ir štai – gavome pasiūlymą koprodukcijai iš Avinjono ir šiuo spektakliu turėjome atidaryti garsųjį festivalį. Taip ir įvyko: mes atidarėme festivalį, suvaidinome tris spektaklius pagrindinėje Popiežiaus rūmų aikštėje, bet be žiūrovų, nes tuo metu vyko nepriklausomų Prancūzijos teatro kūrėjų streikas. Bet mes vaidinome, tarsi tikėdamiesi, kad tas festivalis įvyks. Vyko derybos... Tad mes tris kartus suvaidinome čirškiant cikadom, mistraliui blaškant Romeo ir Džuljetos miltus po tą aikštę. Spektaklis iš esmės ir gimė aikštėje, po atviru dangumi. Šįmet, beje, Avinjono festivalis neįvyko antrą kartą – dėl pandemijos.

Aš labai džiaugiuosi, kad praėjus dvidešimčiai metų, OKT surengto dvidešimtmečio festivalyje, vėl atviroje erdvėje, „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“ bus vaidinama ne čirškiant cikadom, o čirškiant žvirbliams, jiems „karpant“ dangų, skambant Šv. Jonų varpams...

Taigi, man, ko gero, iš visų šiame festivalyje OKT rodomų spektaklių (o jų išties daug), nostalgiškiausias yra „Romeo ir Džuljeta“. Jis neprarado savo įstabumo ir grožio. Kviečiu visus žiūrovus pamatyti jį po atviru dangumi, nuostabiajame mūsų universiteto kieme, kuris nė kiek nenusileidžia Avinjono Popiežių rūmų kiemams.“

„Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“
Foto: Dmitrij Matvejev

***

Recenzijų ištraukos apie „Įstabiąją Romeo ir Džuljetos meilės istoriją“

Mano nuomone, Jūratės Paulėkaitės dekoracijos yra scenografijos meno šedevras. Tos dvi picerijų indaujos su puodais, keptuvėmis, samčiais ir šaukštais – netikėta naujovė, kuri nėra šekspyrianos svetimkūnis: XX a. rusų režisierius ir dailininkas Fiodoras Komisarževskis Anglijoje pastatė „Makbetą“ su aliuminio dekoracijomis. XXI a. Lietuvoje panašų šedevrą – aliumininį W. Shakespeare’ą pastatė O. Koršunovas ir J. Paulėkaitė.

Valdas Vasiliauskas / Lietuvos rytas, 2003 11 04

Williamo Shakespeare’o kūrinys, šįkart prakalbintas režisieriaus Oskaro Koršunovo, sutraukė į teatrą netgi tuos, kurie nemėgsta „koršunovietiško“ teatro. „Romeo ir Džuljeta“ išties jaudina. Išties kūną krečia šiurpas, mintys sukasi pašėlusiu greičiu, jauti, kaip kraujas tvinksi gyslose... Ne veltui visas spektaklio pavadinimas – „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“. Graudulio, tiesa, čia maža. Bet įstabumo – tikrai daug. Tiek daug, kad juo net negali patikėti. Režisierius sakė, kad tokį ilgą pavadinimą spektakliui pasirinko todėl, kad taip skamba Shakespeare originalas.

Dalia Baliutavičiūtė / Lietuvos žinios, 2003 11 06

Pažiūrėjus Oskaro Koršunovo statytą „Romeo ir Džuljetą“ randasi pojūtis, kad ir įspūdžių ištvirkintą profesionalą, ir naivumu trykštantį diletantą jaudina tie patys tikri dalykai, meistriškai užkoduoti šiame reginyje. O. Koršunovas sugebėjo skaudulingosios W. Shakespeare’o tragedijos pagrindu sukurti savą totalinės žmogaus nelaisvės pasaulio modelį.

„Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“
Foto: Dmitrij Matvejev

Julijus Lozoraitis / Laikas, 2003 11 14

Miltų metaforos bei didžiulio katilo naudojimas pačiais svarbiausiais pjesės momentais yra tik dalis daugybės vaizdinių, kurie atgaivina teatro lankytojų požiūrį į klasikinį veikalą ir puikiai pasitarnauja dramaturgo intencijoms. Šis spektaklis trunka kiek ilgiau nei tris valandas ir iš savo žiūrovo reikalauja išties daug. Tačiau jei žiūrovas sugebės išlaikyti dėmesį ties subtitrais, egzotiška kalba bei vaizdų gausa scenoje ir priims drąsų režisieriaus pastatymą, tuomet šis „Romeo ir Džuljeta“ taps vienu įsimintiniausių kada nors matytu spektakliu.

Kyle Minor / New Haven Registre, 2004 06 13

Keturias dienas rodyta drama tapo tarptautinio festivalio „Arts&Ideas“ pažiba. Nepaisant pjesės didybės, šis Shakespeare’o tragedijos pastatymas perkelia į naują intensyvumo ir pajutimo lygmenį. Trys valandos pralekia lyg minutės, publika susižavėjusi. Ir kas galėtų patikėti, kad viso to kaltininkai – ansamblis iš Europos, kuriam angliška klasika greičiausiai nėra kasdienė duona. Visgi yra būtent taip. Jauna ir energinga trupė iš Lietuvos – Oskaro Koršunovo teatras – scenoje susprogdina savo „Romeo ir Džuljetos“ versiją.

Irene Backalenick / Connecticut Post, 2004 06 15

„Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“
Foto: Dmitrij Matvejev