Vegetaras, nudistas, rašytojas Augustas Engelhartas 1902 metais su visa biblioteka iš puritoniško Niurnbergo atplaukia į atokią Ramiojo vandenyno salą, norėdamas tapti kokosų augintoju. Jis įsitikinęs, kad saulės šviesos prisigėrę kokosai – gyvybės eliksyras, ir, siekdamas tobulinti savąjį „aš“, nusprendžia maitintis tik jais. Į Engelharto įkurtą komuną atvyksta ir daugiau žmonių, trokštančių radikaliai pakeisti gyvenimą ir išgryninti savo sielą toli nuo civilizacijos. Tačiau netrukus Vokietijos valdžia keliones pas atsiskyrėlį saulės garbintoją uždraudžia.

Augustas Engelhardtas gyveno 1875–1919 metais ir iš tikrųjų buvo įkūręs saulės garbintojų sektą. Jie maitinosi tik vaisiais, daugiausia kokosų riešutais. Kokoso riešutas buvo vertintas dėl savo maistingumo, daugybės panaudojimo galimybių ne tik maistui, bet ir, pavyzdžiui, virvių pynimui, ir dėl to, kad augo arčiausiai saulės, palmių viršūnėse. Eksperimentas Kabakono saloje truko 18 metų, amžininkai rašė, kad toks valgiaraštis prisidėjo prie ankstyvos Engelharto mirties, skelbiama pranešime žiniasklaidai.

August Engelhardt ir kompozitorius Max Lützow
Foto: Leidykla "kitos knygos"

„Romanas nėra „tikras“ istorinis, juo labiau jo nepavadinsi dokumentiniu. Kaip ir Umberto Eco „Rožės vardas“ ar Patricko Süskindo „Kvepalai“,„Imperium“ skaitytoją traukia ne istoriniu tikslumu, o koloritu ir ypatinga, pagavia nuotaika. Autorius žaidžia klasikinio nuotykių ir istorinio romanų formomis, žongliruoja kolonializmo detalėmis, ikimoderno nostalgija ir hiperrealizmo absurdu, Thomo Manno ar Ericho Kästnerio pasakojimo maniera“, – apie romano stilių sako vertėja K. Sprindžiūnaitė. „Imperium“ padės perprasti gyvenimo reformų, kurias vienaip suprato liūdnai pagarsėjęs vegetaras Vokietijos diktatorius, kitaip – hipiai, dar kitaip – XXI a. dvasiniai mokytojai, šerdį.

Šiuolaikinis Šveicarijos rašytojas Christianas Krachtas (gim. 1966) – savo pasisakymais provokuojantis estetas, į rafinuotus, aukštos kokybės literatūros pavyzdžiais laikomus kūrinius įtraukia visą literatūros istoriją. Jis retai duoda interviu. Jį galima sutikti bet kuriame žemyne, o rašydamas „Imperium“ jis lankėsi ir atokioje Kabakono saloje, ir hipių paplūdimiuose Indijoje.

Ch. Krachtas dažnai vadinamas pasaulio piliečiu, tad neturėtų stebinti, kad „Imperium“ skaitytojai nukeliaus ne tik į Ramiojo vandenyno salas, bet ir į Lietuvą. Prieš išsirengdamas į kokosų plantacijas, Engelhartas knygoje apsilanko Kuršių nerijoje, tuo metu buvusioje Vokietijos imperijos dalimi. Knygos veikėjas nakvoja Baltijos kopose, o nakčia „per neriją dar atsklinda liūdna lietuviška melodija, nepasiekiama kaip blausiai dangaus skliaute blykčiojančios žvaigždės ir vis dėlto be galo artima, miela ir sava: „Augo sau prie Nemunėlio penkios dailios mergužėlės. Vai tai, kaipgi taip? Ir nepynė vainikėlių. Nepynė rūtų vainikėlių.“

Leidykla „Kitos knygos“ yra išleidusi ir kitas Ch. Krachto knygas – „Fazerland“ ir „1979“. Visgi „Imperium“ laikomas sėkmingiausiu autoriaus kūriniu. Rašytojas negailestingai ironizuoja veikėjus, kurie maniakiškai apimti idėjos daryti pasaulį geresnį, ir nenumaldomai trokšta patys tobulėti bei tobulinti visuomenę. Temos itin aktualios šiuolaikinėje Lietuvoje, kur tobulėjimo kultas apėmęs visus visuomenės sluoksnius.

Knygos leidybą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Šveicarijos fondas „ProHelvetia“.

Christiano Krachto romaną „Imperium“ vertė Kristina Sprindžiūnaitė, išleido leidykla „Kitos knygos“.