Reikėtų aptarti kai kurias terminologijos ypatybes. Vilniaus meno sistemos terminų genezę apibendrintai galima skelti į dvi dalis. Pirmoji ‒ tai terminologija, įsitvirtinusi maždaug nuo 1990-ųjų ir galiojusi apytikriai iki 2009-ųjų. Žinoma, šiuo periodu taip pat vyko daugybė ideologinių transformacijų, po dutūkstantųjų pastebimas vertalų (daugiausia iš anglų kalbos) bumas, tačiau šiame straipsnyje to nedetalizuosime. Taigi apytikriai iki 2009 m. institucinę Vilniaus meno sistemą galima apibūdinti kaip daugiau ar mažiau biurokratinę su komerciniais intarpais. O jos vartojami terminai buvo suvokiami kaip „duoti iš aukščiau“ kone metafizinių prasmių nešiotojai, kita vertus, siejami su tam tikromis ideologinėmis nuostatomis. Pavyzdžiui, XX a. 10-ajame dešimtmetyje nusistovėjo dvejopa egzistencinė-vertybinė dailininkų laikysena, tiksliau sakant, vienų įvaizdis buvo „modernistinis“, o kitų ‒ „postmodernistinis“. Kai kurios Vilniaus institucijos teigė reprezentuojančios „šiuolaikinį meną“, o kitos skelbėsi atstovaujančios „tradicinėms“ arba „tikrosioms“ vertybėms. Tuo pagrindu (bent jau viešų lozungų lygmeniu) kildavo netgi tarpinstituciniai konfliktai.
Meno sąvokos anuomet nestokojo ir dualizmo, tam tikros dialektikos. Žinoma, iš dalies tai buvo tik priedanga manipuliacijoms, susijusioms su profesinių grupių oportunizmu. Šiuo atveju svarbu, kad tomis sąvokomis bent jau stengtasi dangstytis tarsi „moraliniais (kantiškaisiais?) imperatyvais“.
Lūžis įvyko 2009-aisiais, kai buvo įsteigtas privatus MMC ir startavo Vilniaus meno mugė. VDA finansinis aljansas su VEKS’u tais pačiais metais, ko gero, irgi nebuvo atsitiktinis, veikiau simptomiškas dalykas. Akademinė bendruomenė, orientuodamasi į globalius procesus, komercializavo aukštąjį mokslą, kad galėtų pretenduoti į ES pinigų srautus. Taigi nuo tada pastebimai sustiprėjo verslinė-korporacinė Vilniaus meno sistemos logika ir tvarka, silpnėjant „vertybinei-moralinei“ terminų įkrovai, o kartu ir dualizmui.
„Pereinamasis“ laikotarpis truko apie dešimtmetį, sąlygiškai iki 2018 m., kai oficialiai atsidarė MO muziejus. Tuo metu galutinai prarado prasmę terminai, iki tol buvę dar bent iš dalies stabilūs, nors jau gerokai reliatyvizuoti. MO muziejus paskelbė atidarymo MOratoną (sic!), trukusį 4 dienas,2 pabrėžė, kad „MOdernistas [sic!] – MO idėjos rėmėjas ir muziejaus kūrėjas. MOdernistus jungia noras palaikyti nepriklausomo, modernaus muziejaus idėją. MOdernistui rūpi Lietuvos kultūra ir jos ateitis, jis ją kuria kartu su MO muziejumi. Visos pajamos, gautos iš MOdernistų, keliauja muziejaus veiklai išlaikyti: parodoms, meno renginiams, pop-up siurprizams, edukacijai, leidybai.“3
MO muziejus tiesiog privatizavo MOdernizmą (turbūt ir postMOdernizmą), apibrėžė jį tiek savo kolekcijos ribomis, tiek siūlomų komercinių paslaugų paketu, už kurį susimokėjęs vartotojas tampa vadinamuoju MOdernistu ir toks yra, žinoma, kol moka pinigus. Žodžiu, egzistuoja tik MO, o visi kiti prie jo priskretę žodelyčiai lengvai nuplaunami, tarsi nešvarumai nuo lėkštės, ir pakeičiami kitais. Taigi MOMUO arba MUOMENIS.
Mane kaskart šokiruoja jau antrus metus vykstančios akcijos „SU-MENĖK“ vaizdinė koncepcija. „Sumenėjęs“ žmogus tampa išdarkytu monstru ‒ jam ar jai vietoj galvos išdygsta liepsnojantis degtukas, koks pagalys ar kvadratas arba galva paprasčiausiai subyra... Sakyčiau, tiesiog ideali kapitalizmo propagandos, pasitelkiant meną, vizualinė išraiška.
Beje, Vilniaus miesto savivaldybė pernai vasarį lyg niekur nieko vežiojo ekskursijas po galerijas, nors oficialiai buvo paskelbta gripo epidemija. Džiaugtasi rekordiniais lankytojų srautais. Vaistų pramonė, matyt, irgi užsidirbo. Manyčiau, savivaldybė, susitarusi su galerijomis, šią nuotaikingą akciją galėjo pratęsti ir per COVID-19 karantiną. Juk visa tai daroma ne šiaip sau, o dėl Meno...
Taigi į pirmą planą iškilo verslinė meno sistemos logika, visus terminus galutinai atsiejusi nuo ideologinės pozicijos ar moralinio imperatyvo. Jie vartojami (turėkime omenyje būtent verslinį šio žodžio atspalvį) kaip konkrečios institucijos komerciniai „tyzeriai“ ‒ nuotaikingi, kartu absurdiški ne(o)logizmai, orientuoti į pramogą.
Oficialiai atvėrus duris MO muziejui, visas meno erdvėlaikis tapo atvirai plokščias, dirbtinai hiperpozityvus (tai nereiškia, kad sistema anksčiau to stokojo, tačiau dabar čia svarbiausias žodis atvirai). Neliko ne tik vidinių prieštaravimų, atmestas bent kiek adekvatesnis „protingumo principas“, grindžiamas neekonominiais argumentais. Nes tai, kas prasilenkia su verslo logika, yra tiesiog nelogiška.
Tai erdvėlaikis, kuriame viskas yra tiesiog supernuostabu, čia tiktų negražus rusiškas keiksmažodis, kuris lietuviškai skambėtų maždaug taip: „užsikrušk kaip gerai!“ (Deja, vartoti originalo šiame straipsnyje negalime.) Kodėl žargonas būtent rusiškas? Tikrai ne iš paikumo. Visų pirma, reikėtų turėti omenyje, kad tiek „senųjų-naujųjų“ valstybinių, tiek ir „naujųjų-senųjų“ privačių-korporacinių Vilniaus meno institucijų šaknys didžiąja dalimi glūdi, norime to ar ne, sovietinės nomenklatūros dinastijose, taigi oficiozinė konjunktūra joms nesvetima. Populiarus sovietmečio žargonizmas tikrai neatsitiktinis bent jau šiuo atžvilgiu. Be to, dabartinė Vilniaus meno sistema „klestėjimą“ taip smarkiai supynė su „pozityvumu“, kad padoriais žodžiais tiesiog sunku tą tinkamai išreikšti.
Tačiau, kad nereikėtų nuolatos linksniuoti termino, deja, primenančio, keiksmažodį, pakeiskime jį oficialesniu, šiek tiek sumedėjusiu terminu populizmas. Šio straipsnio ribose populizmą derėtų suprasti kaip valdančiųjų (taip pat ir meno sistemos) sluoksnių tiek ideologinę, tiek estetinę strategiją, kuri dažnai tyčia vulgarizuojama, kreipiantis į „liaudį“ jos pačios kalba. Apeliuojant į kokią nors labiau apibrėžtą (pavyzdžiui, dailininkų) „daugumą“, neretai demonstruojamas netgi tariamas priešiškumas politiniam ar socialiniam elitui ‒ vadinasi, sau patiems?
Svarbu tai, kad šios strategijos, viena vertus, dažniausiai nesiremia jokiomis konkrečiomis ideologinėmis ar moralinėmis nuostatomis. Antra vertus, „išlaisvinanti“, „liaudžiai artima“ retorika maskuoja ciniškai apgalvotą simuliaciją, taigi ketinimai visiškai priešingi. Vienu atveju turime reikalą tiesiog su oportunizmu, kai pasinaudojama atsitiktinai susiklosčiusia situacija, o kitu ‒ susiduriame su gerai apgalvota manipuliacija, siekiant galios ir dominavimo. Tačiau esminiai populizmo, būdingo bent jau meno sistemai, bruožai tie patys ‒ paslėptas (biurokratijos) arba atviras (verslo) cinizmas, apsimestinai deklaruojant „vertybinius“ ir „moralinius“ principus, neretai įpinant dar ir „misiją“ puoselėti Lietuvos kultūrą...
Populizmas iš tikrųjų neturi nieko bendra su emancipacija ar kritine kultūrinės hierarchijos revizija (tą iš dalies deklaruoja ŠMC), juo labiau su „liaudies priartinimu prie meno“ (tą deklaruoja MO muziejus). Jis yra tiesiog naujojo dešiniojo populizmo ‒ reakcingojo konservatyvizmo atmaina, taigi specifinis elitarizmas, vulgarizuotas kapitalistinis totalitarizmas.
Kad patikslinčiau vulgarizacijos sąvoką, pasitelksiu Michailo Bachtino liaudiškosios karnavalinės kultūros arba folklorinio realizmo koncepciją, anot kurios liaudiškoji karnavalinė (viduramžių) kultūra bent laikinai paneigdavo socialinius skirtumus tarp „viršaus“ ir „apačios“, nuvainikuodavo abstraktų idealizmą, viską paversdama materialiu kūniškumu. Toks liaudiškas „vulgarumas“ su tvirtomis tūkstantmetėmis šaknimis apversdavo aukštyn kojomis, parodijuodavo dominuojančias bažnytines ir pasaulietines „aukštąsias“ vertybes, ištrindavo ribas tarp simbolių ir tikrovės.4 Šį ambivalentiškai pozityvų gaivalą pradėta „kultūrinti“ Renesanso epochoje, o galutinai jį ištrynė Apšvieta. Tuo metu įsigalėjusi buržuazija sukūrė elitizuotą koncepciją menas menui, liaudiškam karnavalui suteikdama išimtinai neigiamą prasmę. Valdančioji klasė maždaug tada suvokė, kad „karnavališkumą“, reikalui esant, galima tiesiog imituoti. Beje, Lino Katino kūrybos „karnavališkumas“, apie kurį užsimena dailininko retrospektyvos kuratorė, sakyčiau, visiškai išsitenka minėto buržuazinio elitizuoto-estetizuoto, taigi imitacinio karnavališkumo ribose.
Toks suvaidintas karnavališkumas yra apskritai būdingas kultūrinės konjunktūros postkolonialistiniais laikais bruožas. Apie tai rašo ir Achille’as Mbembe, tyrinėjantis buvusias Europos (pirmiausia Prancūzijos) kolonijas Afrikoje, tapusias tariamai nepriklausomomis valstybėmis: „Pompastika išreiškiama, retoriškai ką nors kartojant, nuolat pateikiant prestižinius sąrašus, pabrėžiant neatitikimą tarp daiktų ir žodžių, griebiantis antitezių. Sistemos polinkį pūstis ir mėgautis savimi rodo dažnas superliatyvų, hiperbolių ir apibūdinimų, prasilenkiančių su tikrove, vartojimas. Galų gale pomėgis žongliruoti netiksliomis frazėmis, miglotais apibendrinimais, be to, nuolatiniais kreipiniais į ateitį.“5
Palyginimui pasitelkime keletą konkrečių pavyzdžių, pradėdami nuo MO muziejaus oficialios retorikos: „MOlimpiada ‒ tai vieną dieną trunkančios virtualios Lietuvos meno žaidynės. [...] Žaidynėse pamatysi ir meno kūrinių − jie padės rasti teisingą atsakymą. MOlimpiadoje dalyvauti kviečiami VISI! Neskirstysime nei į amžiaus, nei į svorio kategorijas. Sportinis šūkis skelbia, jog svarbu dalyvauti, o ne laimėti. Visgi mėgstantiems greitį ir taškus, pažadame išrinkti 5 geriausius. Jais taps daugiausiai teisingų atsakymų per trumpiausią laiką surinkę dalyviai. 5 – kaip ir olimpiniai žiedai vėliavoje! [...] MOlimpiados klausimus kuria MO muziejus, todėl žaidynėse sutiksi menininkus ir istorijas nuo 1960-ųjų iki šių dienų. Būtent to nuostabaus modernaus ir šiuolaikinio meno laikotarpio, kurį atspindi MO kolekcija.“6
Pirmosios vietos laimėtojas gauna 650 eurų vertės „išskirtinį“ vakarą MO muziejuje plius dvi MOdernisto korteles. Tas „išskirtinis vakaras“ – tai „3 patiekalų vakarienė 2 asmenims MO bistro ar MO terasoje.“7 O taip pat: „Muziejus – tik tau ir tavo draugui (-ei)! Išskirtinė ekskursija tik jums atidarytame MO muziejuje. Pažadame, daugiau jokių kitų lankytojų nebus. O kartu su gidu ne tik sužinosite apie MO, jo architektūrą, parodas, bet... užsuksite ir į saugyklą! Patikėkite, ne visi ten lengvai patenka.“8
Tai tipiškas vulgarizuoto populizmo pavyzdys, beje, bendradarbiaujant su Nacionaliniu transliuotoju (sic!). Visi lankytojai traktuojami kaip „runkeliai“. O ką jau kalbėti apie pastaruosius keletą metų vykdytą, valstybinių edukacijos ir kultūros institucijų proteguojamą agresyvią rinkodarą Lietuvos švietimo institucijų atžvilgiu, ambicijas kontroliuoti / diktuoti ugdymo turinį.
Kreipiamasi į „liaudį“, pasitelkiant absurdo logiką ir antitezes. Iš pradžių teigiama, kad MOlimpiadoje gali dalyvauti visi. Tačiau tuos „visus“ tuojau pat bandoma sugundyti pseudoelitizmu – laukia brangi vakarienė dviem, be to, žadama, kad muziejus tą vakarą neįsileis kitų lankytojų, o viktorinos nugalėtojui atvers dar ir saugyklas, į kurias ne visi patenka! Sakyčiau, visiškas marazmas, tačiau sumaniai žaidžiama, kuriant „išskirtinumo“ iliuziją.
Žinoma, „MOlimpiados organizatoriai pasilieka teisę vienašališkai be išankstinio dalyvio įspėjimo pašalinti iš MOlimpiados bet kurį MOlimpiados dalyvį, dėl kurio organizatoriams kyla įtarimų dėl bet kokio MOlimpiados dalyvio nesąžiningumo dalyvaujant MOlimpiadoje (akademinio nesąžiningumo, dalyvavimo daugiau nei vieną kartą ir kt.).“9
Tai vulgarizuota karnavališkumo regimybė, po kuria slepiasi itin ciniška ir griežta socialinė stratifikacija, nes viskas nuleidžiama iš viršaus.
MO retorika puikiai iliustruoja Mbembe’s minėtus superliatyvus ir teiginius, neatitinkančius tikrovės. „Modernaus ir šiuolaikinio meno laikotarpis“ tampa „nuostabiu“ kažkodėl būtent po 1960-ųjų. Spėju, taip yra tik todėl, kad jis atsidūrė muziejaus kolekcijoje. Žodį „nuostabus“ be jokio sąžinės graužimo mintyse galėtume pakeisti anuo žargonizmu, išreiškiančiu superklestėjimą.
Taigi prasmė išplaunama, ją pakeičia emociškai dirginanti retorika, sklidina superliatyvų. O edukacijos srityje MO muziejaus rinkodara, ko gero, orientuojasi į vadinamąją „akropolizaciją“ ‒ plačiai žinomas mokinių ir mokytojų, iš periferijos atvykstančių į mokomąsias ekskursijas, noras praleisti laiką dideliame prekybos centre (tiesa, dar anksti spręsti, ar ši „akcija“ bus sėkminga).
Vilniaus meno mugei ArtVilnius, irgi nė iš tolo neturinčiai nieko bendra su demokratija, būdinga tiesiog begėdiška savigyra, žarstant tipinius komercinės reklamos superliatyvus ‒ „išskirtinė“, „vienintelė“, „geriausia“, „reikšmingiausia“ (o prie „demokratiškos“ dažnai priduriama dar ir „prestižinė“). Antitezių kratinys, paremtas absurdo logika. „Būdama vienintelė regione, mugė siekia būti universaliai demokratiška [...] Mugės organizatoriai integravo Vilnių į reikšmingiausių Europos šiuolaikinio meno centrų sistemą, padėjo jam tapti tiltu tarp Rytų ir Vakarų. [...] „ArtVilnius“ kasmet vyksta vienoje geriausių Lietuvoje ekspozicinių erdvių – parodų ir kongresų centre „Litexpo“ [...] Išskirtinė mugė [...]“10 ir t. t.
Atrodytų, tokia demagogija būdinga tik komerciniams-korporaciniams meno sistemos dariniams. Neapsigaukime. Pavyzdžiui, ŠMC nuolat vadina save kažkodėl... „stambiausiu“. Išsklaidyti tokią demagogiją tarsi ir turėtų vadinamoji „nepriklausoma“ kultūrinė spauda, tačiau ji tokio vaidmens kaip įmanydama vengia, nors dažnai juo dangstosi. Čia klesti pasyvusis konformizmas (remiuosi ir savo asmeniniu pavyzdžiu). Paradoksali ir kultūrinės spaudos logika – duokite mums pinigų, tada būsime nonkonformistai!
Simptomiška, kad kai kurių kultūrinių savaitraščių redaktoriai 2008–2009 m. atsikratė „kontrkultūrinių nuosėdų“, argumentuodami tuo, esą antraip negaus net ir to menko, kasmet vis mažėjančio finansavimo iš Spaudos rėmimo fondo. Žodžiu, nenorėjo pykdyti tų, kurie skiria pinigus ir spiria elgtis supratingai... SRTR fondas, nors viešai prisiekinėja nesikišantis į kultūros leidinių turinį, tačiau reikalauja, kad paraiškovai iš anksto nurodytų tekstų autorius ir temas! Nuolankiai paklusdami tokiam spaudimui, kultūros leidiniai pasmaugė patys save, o finansavimas vis tiek nepaliaujamai mažėja. Tokios „civilizuotos“ cenzūros būdu jau pavyko užgniaužti rimtesnę kritinę mintį, o kartu ir adekvatesnės savikritikos potenciją...
„Senos-naujos“ šiuolaikinio meno institucijos, kurios XX a. 10-ajame dešimtmetyje tarsi šliejosi prie (neo)liberalaus George’o Soroso kapitalo, kai pakankamai jo sukaupė, taigi tapo „stambiausiomis“, pradėjo saugoti ir gausinti savo „riebalus“ tiesiogine šio žodžio prasme. Todėl gana greitai prisigretino prie nuosaikiųjų (?) konservatorių stovyklos, su kuria beveik du dešimtmečius tariamai konfliktavo. Kitaip tariant, pasyviai priėmė agresyvaus žaidimo taisykles, primetamas reakcingų (verslių) dešiniųjų populistų.
Žodžiu, esminių skirtumų tarp valstybinės-biurokratinės meno sistemos ir privataus verslo sferos nėra, tiesiog viena priskirtina pasyviajam, o antra – reakcingajam konservatizmo sparnui.
Tiesa, valstybinė-biurokratinė (Vilniaus ir ne tik) meno sistema elgiasi ne taip agresyviai, kaip tą daro verslas. Konkreti valstybinė institucija savo moralinę krizę neretai sėkmingai užmaskuoja, pavyzdžiui, medinę konjunktūrinę kalbą suplaka su vadinamosiomis „žodžių salotomis“ (word salad) − išeina tikras institucinės šizofazijos kokteilis.
Suvulgarintą populizmą Mbembe apibūdino trejopai. Pirma, tai netikslių frazių ir miglotų apibendrinimų kratinys. Na, pavyzdžiui, ŠMC „Galvą su daug minčių“ pristato taip: „Tai – daugiabalsė paroda apie laiką, pabaigą, pradžią, tranzitą ir kaitą. [...] Nuspėti, ką būtent keičia mūsų veiksmai, ne visada įmanoma; nepaisant to, svarbu ir ne mažiau įdomu stebėti tai, kas veriasi prieš akis, ir veikti. Jei paroda nemeluoja, įveikti neapibrėžtumo nerimą, ko gero, labiausiai padeda švelni atida, artumas ir rūpestis, o visa apimančioje nežinomybėje „klijais“ tampa buvimas atrama, tramplinu ir nuotykiu sau bei vienas kitam.“11
Antra, ypač madinga nuolatos mįslingai kreiptis į ateitį: „Atėjo laikas vėl iš naujo formuluoti klausimus, ko norime iš ateities ir ką joje įžvelgiame. [...] Kartais pasirenkame ryžtingai lieti savo ar kitų prakaitą dėl saldesnės ateities, o kartais, atvirkščiai, atsisakydami pretenzijų įrodyti savo galią uodžiame ir sekame salsvu, iš ateities sklindančiu kvapu, kurį išskiria vis daugiau žmonių tempiančios Žemės šylančios ir prakaituojančios liaukos. Parodoje pristatomos šios ir kitos strategijos ateities akivaizdoje.“12
Trečia, antitezių, hiperbolių ir teiginių, neatitinkančių tikrovės, gausa. Straipsnio pradžioje jau cituotame kvietime į „Katiniškąjį savaitgalį“ kaip tik ir pateikiami du įvaizdžiai, prieštaraujantys vienas kitam. Linas Katinas paprastai pristatomas kaip vienas iškiliausių vadinamojo „tyliojo modernizmo, sovietmečiu priešgyniavusio oficialioms normoms“,13 atstovų. Toks įvaizdis lyg ir kreiptų pasigilinti į ideologinius, moralinius kūrybos principus, paties dailininko laikyseną sovietmečiu, bet ne mažiau svarbi ir šiandieninė jo pozicija. Taigi nederėtų meluoti nei sau, nei kitiems. Juk arba moraliniai principai, arba... Tarpinis variantas vargu ar galimas.
Tačiau NDG perša būtent tarpinius variantus. Katinas pristatomas kaip „brežnevinio sąstingio“ laikų eksperimentatorius, o kartu „neįpareigojančiai“ žaidžiama jo pavardės „katiniškumu“, aiškinama, kad parodoje šlaistysimės pasieniais tarsi katinai (prasidėjo morčius?). Nelyg kulinarinėje laidelėje porinama apie kažkokius Katino „receptus“, suprask, pagal juos bus kažkas „pagaminta“ ir išeis (metaforiškai) superskanu. Sėkmė garantuota!
Žinoma, iš dalies galima sutikti, kad šiuo atveju išryškinamas tik formaliai „eksperimentinis“, gal vien „žaidybinis“ mundus imaginalis lygmuo, neabejotinai svarbus Katino kūrybai. Be to, dailininkas visada tariamai balansavo tarp rimtumo ir profanacijos, nevengė žaisti ir savo pavarde. Skaitant XX a. 8-ojo dešimtmečio pradžios jo „užrašus sau“ (jie skelbiami knygoje „Tylusis modernizmas“, įgarsinti ir parodoje), sunku aptikti kokių nors užuominų apie politiką, pastangas pasipriešinti sistemai ir panašiai...
Vis dėlto jeigu jau minimas pasipriešinimas brežnevizmui, tai ano meto situacija ir „kūrybos properšos“, norime to ar ne, vis tiek nukreipia prie tam tikrų dalykų, kurių nederėtų komercializuoti... Juk dailininko koketavimas su „profanacija“ sovietmečiu, manyčiau, buvo visai kitokios rūšies negu yra dabar...
Problema ne ta, kad akcentuojamas „žaidybiškumas“, o ta, kad gana sudėtingi dalykai instituciniu lygmeniu suplokštinami ir infantilizuojami iki „klestėjimo“ ir „pozityvumo“ propagandos, o tai jau valstybinis populizmas... Sovietmečiu jis dominavo, bet ir šiandien niekur nedingo, tik išreiškiamas kiek kitokiais terminais. Nereikėtų apsigauti dėl populiarios klišės, esą „komercinis“ (sovietmečiu ideologinis) populizmo apvalkalas reikalingas vien tam, kad priviliotų „liaudį“ arčiau kultūros, o jau tada pradės skleistis tikrosios vertybės...
Todėl peršasi išvada, kad tam tikros „žaidybinės“ Katino kūrybos savybės, sovietmečiu konfliktavusios su ideologiniu populizmu, puikiai tinka šiandieniniam oficioziniam-komerciniam populizmui. O tada šauna į galvą jau visai šventvagiška mintis (kurią visaip veju šalin), kad Katino „žaidybiškumas“, nors formaliai gana išradingas, galbūt seklokas etiniu atžvilgiu? Stebina ir tai, kad pačiam Katinui dabartinė institucinė jo kūrybos ir gyvenimo profanacija, panašu, nekelia abejonių... Viskas supergerai?
Jeigu jau akcentuojamas drąsus eksperimentavimas, tai čia irgi reikėtų būti iki galo sąžiningam (šį žodį vartoja pats dailininkas). Užuot dalijus piešinėlius, padaugintus spausdintuvu, raginant juos „užbaigti“, vertėjo pasiūlyti lankytojams, bent jau vaikams, kad čia pat, parodoje, užtapytų kūrinių originalus. Priešingu atveju į padanges keliamas eksperimentiškumas kiek nedera su akivaizdžiu tų „eksperimentų“ sakralizavimu „prestižinės“ institucijos „prestižinėje“ parodoje. Šiuo atveju turiu omenyje ne vien Katiną, bet visus sovietmečio „tyliuosius“, kartu su visais šiuolaikiniais „garsiaisiais“...
Kyla ir papildomas klausimas, ar terminas „tylusis modernizmas“ tokiu atveju nėra tiesiog komercinis įvaizdis, tapęs ypač paklausus 1997-aisiais ir kiek vėliau? Gal dabar jį jau bandoma pakeisti tokiu, kuris labiau apsimoka? Žinoma, nesakau, kad reikia sunkiasvorių, pompastiškų kūrybos pristatymų. Priešingai − kalbu apie prasminį, ideologinį, etinį adekvatumą. Tačiau kodėl tada taip lengvai pasiduodama šiandieninei propagandai? Žinoma, sovietinis oficiozas buvo blogas dalykas, tačiau tai nereiškia, kad šiandieninis yra be išlygų „geras“...
Kita vertus, tokia pati pasyviai konformistinė laikysena būdinga ir šiuolaikinio meno atstovams. Tinkamas pavyzdys galėtų būti menininkės, gerokai jaunesnės už Katiną, kritika, nukreipta į vieną MO muziejaus parodą.14 Sutelkusi dėmesį į lėkštoką „Rūšių atsiradimo“ formatą, giliau taip ir nepažvelgė, tiesiog pradėjo priekaištauti muziejui, kad pristatyta per mažai... pačios kritikės bendražygių, nėra netgi jos pavardės...
Matyt, populizmas (būtų) priimtinas, tačiau mainais į tam tikras privilegijas sau (to paties populizmo ribose). Manyčiau, tai ir yra esminis „moralinis principas“, kuriuo vadovaujasi visi visų kartų dailininkai, gal net apskritai menininkai.
Taigi ideologiškai įelektrintos, dualistinės, moraliniais ir ideologiniais principais pagrįstos terminologijos poreikis pastarąjį dešimtmetį akivaizdžiai mažėja. Atitinkamai didėja komercinių ne(o)logizmų paklausa − tai būdinga ne tik meno sistemai, paremtai verslo pragmatizmu, bet ir valstybiniam kultūros sektoriui, kurį ji smarkiai veikia.
Ideologija, „pasipriešinimo“ įvaizdžiai šiandien akivaizdžiai nebemadingi, todėl sumaniai perdirbami į nuotaikingas hiperpozityvias prekines etiketes, dažnai tam pritaria net ir patys menininkai. Peršasi išvada, kad Vilniaus meno (didesnių) institucijų ir juridinių darinių sistema, o ir apskritai visa vadinamoji „rimtoji kultūra“, yra kiaurai ir atvirai populistinė.
1 Kvietimas į Katiniškąjį savaitgalį. Prieiga intenetu: http://www.ndg.lt/renginiai/kita/katini%C5%A1kas-savaitgalis.aspx (žiūrėta 2020-06-04).
2 Citatos iš MO muziejaus feisbuko paskyros.
3 Citatos iš MO muziejaus feisbuko paskyros.
4 Plačiau žr.: Михаил Бахтин. Собрание сочинений в семи томах. Том 4 (1). Москва: Языки славянских культур. 2008, с. 26–28, 79, 85, 183, 236.
5 Achille Mbembe. On the Postcolony. University of California Press: Berkeley, Los Angeles, London. 2001, p. 118.
6 MOrotono projekto pristatymas. Prieiga internetu: https://mo.lrt.lt/rules (žiūrėta 2020-06-04).
7 Ten pat.
8 Ten pat.
9 Ten pat.
10 ArtVilnius 2020 pristatymas. Prieiga internetu: http://www.artvilnius.com/lt/apie-artvilnius/ (žiūrėta 2020-06-04).
11 ŠMC parodos „Galva su daug minčių“ pristatymas. Prieiga internetu: http://www.cac.lt/lt/exhibitions/current/9840 (žiūrėta 2020-06-04).
12 NDG parodos „Saldus ateities prakaitas“ pristatymas. Prieiga internetu: http://www.ndg.lt/parodos/buvusios-parodos/saldus-ateities-prakaitas.aspx (žiūrėta 2020-06-04).
13 Tylusis modernizmas Lietuvoje 1962–1982. Sudarytoja Elona Lubytė. Vilnius: Tyto alba. 1997, p. 8.
14 Paulina Pukytė. „Meno irgi buvo. Paroda „Rūšių atsiradimas: 90-ųjų DNR“ MO muziejuje.“ In. 7 meno dienos, nr. 1 (1322), 2020-01-10. Prieiga internetu: https://www.7md.lt/tarp_disciplinu/2019-12-20/Meno-irgi-buvo (žiūrėta 2020-06-04).
* Beje, nuo birželio 20 d. galima apžiūrėti didžiąją MO muziejaus parodą „Kodėl taip sunku mylėti?“ Olandės Saskios Boddeke ir britų režisieriaus Peterio Greenaway’aus specialiai šio muziejaus erdvėms sukurtą instaliaciją įkvėpė abiejų kuratorių dukra Pip. Pristatomi ir 22 lietuvių autorių 89 kūriniai, akcentuojantys figūratyvumą, fiziškumą, narpliojantys vidinius prieštaravimus, įvairias dvasines būsenas. – Red.
