Su A. Anusausku kalbamės, kaip per tris jo pedagoginio darbo dešimtmečius keitėsi studentų lygis, kokių savybių dėstytojai reikalauja iš džiazą studijuojančių jaunuolių bei kodėl taip svarbu išmokti klasikinio džiazo pagrindus.
Mielas Artūrai, pedagoginį darbą dirbate daugiau nei 30 metų. Kaip per šiuos tris dešimtmečius pasikeitė studentai? Ar pastebėjote kaitos tendenciją?
Matau didžiulį pasikeitimą: žmonės keičiasi globaliai, nes ir gyvenimas globaliai pasikeitė. Anksčiau mes iš viso neturėjome džiazo studijų: studentai buvo mokomi improvizacinės muzikos. Improvizacija buvo kaip fakultatyvas, ir šio meno mokėsi įvairiais instrumentais grojantys muzikantai: mano studentais buvo saksofonininkai Liudas Mockūnas, Janas Maksimovičius, Kęstutis Vaiginis, akordeonininkas Raimondas Sviackevičius. Visi jie – menininkai iš didžiosios raidės, gebantys nuostabiai improvizuoti.
Kai tik atsidarė Džiazo muzikos katedra, stojančius buvo galima ryškiai išskirti į dvi dalis: vieni jų buvo itin motyvuoti ir labai labai gabūs, turintys puikiausią akademinį išsilavinimą. Kitaip tariant, stojo profesionalai, kurie patys norėjo mokytis, jų nereikėjo stumti, jie norėjo kantriai semtis žinių visą gyvenimą ir suprato, kad per valandą toli gražu nieko neišmoksi. Tačiau kiti buvo visiškai priešingi: nesuprantantys, kas tas džiazas ir ko jie nori iš studijų. Pamenu, klausiu vienos mergaitės: „O kodėl jūs norite studijuoti džiazą?“, ji man atsako: „Ai, tai mano draugas stojo, ir aš nutariau stoti kartu.“ Paklausus apie džiazo vokalistus, jie žinodavo tik Louis Armstrong ir Ella Fitzgerald.
Dabar viskas pasikeitė iš esmės: atsirado internetas ir prieinama prie labai daug informacijos. Faktiškai žmogus gali pats pilnai apsišviesti, tik kad profesionaliai groti neišmoks.
O kalbant apie studentus, atsirado toks viduriukas: stoja vidutinio pasiruošimo lygio, pakankamai motyvuoti, geri studentai.
Ar galima teigti, kad ir dėstytojams dabar daug paprasčiau perteikti žinias, kai studentai žino, kur stoja ir ko nori iš studijų?
Tiesą sakant, pedagogams dabar yra sunku dirbti, nes Lietuvoje nėra vidurinės grandies, ruošiančios džiazo muzikantus. Iš esmės galiu įvardyti tik vienintelę Balio Dvariono muzikos mokyklą, kuri tuo užsiima. Bet problematiška ir ten: džiazo kai kurie vaikai mokosi ne iš profesionalių šios srities muzikantų, o iš popmuzikos ar klasikos atstovų. Nepaisant to, kad jie puikūs mokytojai, bet džiazo pedagogika yra labai specifinė ir ruošiant vaikus reikia turėti daug specialių žinių.
Taip pat dažnai skiriasi studijuojančiųjų lygis. Paskaitos yra individualios. Grupinių paskaitų išvis neįmanoma būtų suburti, na, įsivaizduokit, kaip dėstyti penkiems pianistams? Juk penkių fortepijonų nesustatysime salėje. Grupinių paskaitų dėstytojams patariau suskirstyti studentus į lygius ir dėstyti jiems atskirai. Nes vienam studentui yra juokinga, o kitas nežino, kas yra, tarkim, padidinta kvarta. Būna, įstoja dainininkas, kuris tikrai gerai dainuoja, bet nepažįsta boso rakto.
Tačiau jūs nepatikėsite: per ketverius mokslo metus visi studentai išsilygina. Pats galiu pasigirti studentu, kuris baigė džiazo fortepijono bakalaurą būdamas aklas bei turėdamas fizinę negalią.
Sakote, kad pasitaiko dainininkų, nepažįstančių natų. O kaip tokie žmonės iš viso patenka į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją?
Pasirodo, universitetinis išsilavinimas ir baigtos bakalauro studijos leidžia stoti kur tik nori. Štai priėmėme kartą studijuoti vokalo magistrantūrą tokias mergaites. Pirmosios įskaitos būna išties sudėtingos: reikia rašyti transkripcijas, klausantis įrašo surašyti natas, kas grojama. Ir tos mergaitės negali atlikti šios užduoties, nes… natų nepažįsta. O dainuoja puikiai. Tiesą sakant, priimant į magistrantūrą, mums nė į galvą neatėjo patikrinti jų harmonines žinias. Greičiausiai jos prieš stodamos pasimokė privačiai, turėjo gabumų. Kitaip tariant, dainininkas dar gali dėstytojus apgauti, pianistas ar saksofonininkas jau neapgaus. Taigi dabar pakeitėme nuostatas: visi, kas stoja į muziką ne iš akademijos, laiko muzikologijos egzaminą.
Papasakokite, kokiais studentais labiausiai džiaugiasi dėstytojai? Kokių asmeninių savybių reikalaujate iš jaunųjų džiazo muzikantų?
Užsispyrimas, darbštumas, kantrybė, motyvacija, žingeidumas. Taip pat suvokimas, kad negali gyventi be meno. Akademijoje siekiame studentams atverti kuo platesnį meno spektrą: nėra taip, kad esi džiazo pianistas, ir viskas. Jie turi nueiti ir į spektaklį, parodą, papasakoti, kas patiko, o kas nepatiko, argumentuoti, kodėl. Jokiu būdu negalima „užsiciklinti“ ties viena muzikos šaka ir sakyti, kad visas kitas menas – bevertis.
Su stojančiais vaikais pirmiausia labai rimtai pasikalbu. Klausiu jų: „Ar tu tikrai nori? Ar galėtum gyventi be muzikos? Nesvarbu, ar tai džiazas, ar klasika.“ Ir, žinot, kartais pamatau, kad jų akys dega. Tiesą sakant, būna, kad apsiverkiu regėdamas, kaip baigdami studijas, po ketverių mokymosi metų, studentai jau groja, rodos, viską išmokę.
Dar labai svarbu, kad studentai nemestų kelio dėl takelio. Suprantu, kad dabar gyvenimas greitas, visko norisi: ir mašinos, ir draugų. Pagundų daug, viskas nepigu. Bet pirmoje vietoje turi būti mokslas. Neveltui ketvirtame kurse studentams užduodu išties sunkią užduotį: sugroti pianisto Keith Jarrett Kiolno koncertą. Patikėkite manimi, tai yra labai sunku: jei neklystu, jį sudaro 36 puslapiai natų. Šią užduotį per visą Džiazo katedros istoriją įveikė tik du žmonės. Visiems sakau: jei tu šitą įveiksi, tu pakilsi šešiomis galvomis aukščiau. Tada nebelieka daug ginčų. Aiškiai matosi, kas įdėjo daug darbo.
Galiu pasakyti konkrečius savo puikių studentų pavyzdžius. Tarkim, Dmitrijus Golovanovas, Paulius Zdanavičius, Vytautas Straižys, Richardas Banys, Justė Kazakevičiūtė, Vytis Smolskas, Andrius Savčenko, kurie dabar puikiai žinomi džiazo pasaulyje.
Pakalbėkime apie tarptautiškumą. Ar Džiazo katedra siūlo studentams mainų programas?
Taip, žinoma. Daugiausia studentai vyksta pasimokyti į Olandiją, Švediją ir Daniją. Keletas yra važiavę į Šveicariją, Vokietiją, Prancūziją. Be to, akademijos studentai turi galimybę per metus pamatyti mažiausiai dešimtį dėstytojų, atvykusių iš užsienio.
Kaip manote, ar dėstytojų pareiga yra padėti išgryninti unikalų studento stilių, muzikavimo braižą, ar kaip tik pirmiausia išmokyti amato ir džiazo abėcėlės?
Daug ginčų vyksta apie džiazo pedagogiką. Tarkim, Kopenhagos pedagogai žiūri į muziką liberaliau. Akademijoje dėsto labai skirtingi žmonės. Džiazo katedroje turime tris dėstytojų kartas. Užtat ginčų yra labai daug: ką dėstyti, kaip dėstyti. Bet vis dėlto prieiname bendros išvados, kad bakalaurai turi išmokti groti džiazą įvairiais stiliais, turi įgauti amatą, kad ir kaip šio žodžio nemėgčiau. Magistrantūros studentams palikome meninę pusę. Bakalaurą baigti yra dešimt kartų sunkiau nei magistrą: turi išmokti groti ir bibopą, ir balades, ir svingą, ir laisvąjį džiazą ar lotynų muziką.
Kalbant apie jauniausiąją džiazo muzikantų kartą, matau, kad ji aiškiai pasiskirsčiusi į dvi stovyklas: vieni groja tvarkingą klasikinį džiazą, kiti – laisvąją, pašiauštą avangardą. Ar susilaukiate protesto iš pastarosios krypties atstovų?
Tokios problemos iš viso neturėtų būti. Muzikantai gali groti ką tik nori. Bet yra vienas baisus dalykas, kad daug muzikantų yra netolerantiški kitiems. Bet manau, kad tai labiau amžiaus problema, su metais kategoriškumas nyksta.
Tokiems protestuotojams primenu, kad akademinės muzikos grojimas yra privalomas.
Lietuvos džiazo pasaulyje jūs puikiai žinomas kaip vienas ryškiausių pianistų, grojančių ne tik džiazą, bet ir klasiką. Papasakokite, kaip nusprendėte dalį savo gyvenimo skirti pedagogikai?
Kai baigiau Valstybinę konservatoriją, dar buvo sovietiniai laikai, ir vykdavo paskyrimai į darbus. Man buvo prisakyta važiuoti į Šiaulius. Tai buvo lygu mirties nuosprendžiui! Iš karto pasakiau: „Niekur aš nevažiuosiu!“. Mane išgelbėjo tai, kad jau ketvirtame kurse pradėjau dirbti koncertmeisteriu, ir galiausiai pasisiūliau Konservatorijoje dėstyti improvizaciją. Štai taip ir pasilikau. Patikėkite manimi, nenorėjau aš būti pedagogu. Man regis, niekas iš mūsų tais laikais to nenorėjo. Pradėjus dirbti buvo išties sudėtinga. Turėjau tūkstančius klausimų apie džiazą, daug ko nežinojau. Tačiau kuo pedagogas vyresnis, tuo geresnis, su amžiumi ateina patirtis ir žinios. Per ilgus darbo metus suradau atsakymus į daugybę klausimų.
Jeigu iš pradžių pedagoginis darbas jums pasirodė nemielas, kodėl tuomet likote šioje srityje?
Lankydamasis Berklio seminaruose, vėliau Danijoje vykusiuose mokymuose, pamačiau, kaip dėstomas džiazas. Vos nenugriuvau! Man taip patiko šitas dalykas, konspektavausi viską iš širdies. Staiga pastebėjau, kaip pakito mano suvokimo lygis, ėmiau trokšti perduoti savo žinias. Aš dabar toks laimingas, kai matau, kad va, gimsta geras muzikantas. Mano didžiausia svajonė – surengti bendrą bent trečdalio pas mane studijavusių muzikantų koncertą, kad žmonės pamatytų, kokie puikūs atlikėjai pas mane mokėsi!
Taip pat mane į priekį veda žingeidumas. Niekada nežinočiau tiek daug dalykų nei besimokydamas kartu su studentais. Sužinau apie naujus stilius, atlikėjus, mes šnekamės, klausomės muzikos. Studentams stengiuosi užduoti tokius kūrinius, su kuriais dar nesu dirbęs. Taip pats kartu su jais juos išmokstu. Man tai be galo įdomu.
