Sugrįžimas po ilgos tylos

Karjeros pradžioje M. Gaubas per metus kartais surengdavo net penkias personalines parodas. Kai jų skaičius perkopė penkias dešimtis, susimąstė – o ką tai iš tiesų keičia? Jau yra žmonės, kurie jį žino, mėgsta jo darbus, juos perka, tad kam jam jų reikia?

„Aš vienu metu buvau pernelyg įsijautęs su parodomis. Bet paskaičiau rimtų menininkų biografijas, žiūriu, jie, nacionalinės premijos laureatai, per gyvenimą kokias tris-penkias, daugiausiai dešimt parodų padaro. Bent skulptoriai tiek – tapytojai dažniausiai daugiau. Man net pasidarė gėda sakyti, kad aš, vos tik pradėjęs tą, vadinkime, karjerą, jau esu daugiau nei 50 personalinių parodų surengęs“, – prisipažįsta jis.

„Pirmos parodos menininkams, manau, labai svarbios – jos yra lyg kažkokios varžybos sportininkams, po kurių pasidarai sau dideles išvadas, gauni geras pamokas. O po 20-30 parodų tau pasidaro nebesvarbu. Jau atsirado žmonės, kurie mane žino, aš pats pradėjau dirbti su stambesnėmis figūromis, man pradėjo labai patikti festivaliai – į juos gali važiuoti ir mokytis, kaip sukurti dideles skulptūras per labai trumpą laiką“, – pasakoja M. Gaubas, festivaliuose kūręs skulptūras iš smėlio, sniego, ledo, šieno ir įvairių kitų medžiagų.

Be festivalių ir savo asmeninių kūrybinių idėjų įgyvendinimo, M. Gaubui taip pat teko užduotis pabaigti penkis garsiojo skulptoriaus Romualdo Kvinto, mirusio 2018 m., darbus. „Aš prieš daug metų esu jam skambinęs, siūlęsis, kad gal galiu kaip darbininkas padirbti, pasimokyti. Galvojau, aš kažką pradėsiu, apdrošiu, o jis savo meistro ranka pabaigs. Gavosi atvirkščiai – teko paimti jo darbus, kurie buvo tik grubiai padaryti ir juos pabaigti. Mes su juo panašia kalba bendravom – panašiai žiūrėjome į plastiką, į silueto svarbą skulptūroje, gal dėl to jis mane ir pasikvietė, kad baigčiau jo darbus“, – svarsto menininkas.

Visgi, po septynerių metų pertraukos, M. Gaubas, kuriam šiemet sukako 40 metų, Vilniaus rotušėje vėl surengė personalinę parodą, kurią ironiškai pavadino „Rembo. Auksinė amžiaus krizė: maža nepasirodys“. Tad kas pasikeitė dabar? Kodėl jis vėl nori publikai pristatyti savo kūrybą?

Foto: DELFI / Josvydas Elinskas

„Vis sulaukiu klausimų, ką dabar darai, kaip darai... Draugė irgi ragino, kad seniai nieko nedarei, gal būtų gerai kažką parodyti. Tad ir pagalvojau, kad gal ir gerai, gal reikia leisti sau tokią kolekciją pasidaryti, – sako jis, aiškindamas, kad ši paroda neturi stiprios koncepcijos, bet yra labiau retrospektyvi. – Aš stengiausi pasidalinti tuo, kuo dabar gyvenu, ką kuriu ir kaip matau skulptūrą“.

Personažai, gyvenantys savo gyvenimą

M. Gaubo darbuose kartais galima atpažinti jį patį. Kartais – atvirkščiai, jį įkvepia jo paties priešingybės. Kaip, pavyzdžiui, paveiksle, kuriame vaizduojamas aukštas, tamsus, garbanotas vyras. „Vyresnės kartos moterims tai buvo toks kaip svajonių jaunikio apibūdinimas, o aš visada būdavau žemas, nuplikęs ir šviesus – tai čia viskas priešinga, kas gali būti“, – šypsosi jis.

Tačiau kad ir ką jis kurtų – paveikslą ar skulptūrą – jam visada labai įdomi juose atvaizduojamų personažų psichologija.

„Kuriant personažus man be galo įdomu, koks tas žmogus, kuo jis gyvena, ką jis valgo, ar jis sportuoja, ar skaito knygas, ar jis kairiarankis, ar dešiniarankis, ar turi vaikų – atrodo, tą personažą susikuri, lyg jis turėtų atskirą gyvenimą. O paskui būna, kad eidamas gatve matai, kad tokie patys žmonės joje vaikšto. Mane tai labai žavi“, – pasakoja menininkas.

Nesvetimas jo darbams ir erotikos prieskonis – tačiau nestandartinės, lyg šiek tiek iš jos pasišaipant. „Nėra ta erotika pas mane saldi, kad atrodytų labai patraukliai. Aš lyg specialiai pats ją nugesinu – turiu padaryti kažkokią nesąmonę, kad kažkas būtų nesklandžiai, ne pagal planą. Niekada nesinori per daug nusisaldinti – nesu aš labai romantikas, man žaidimas, intriga įdomiau nei pateikti kažkokį saldų vaizdą, kur visi dabar turėtų dabar seilę varvinti“, – sako M. Gaubas.

Eksperimentai su medžiagomis ir masteliais

Pastaraisiais metais daugiau dėmesio skulptūrai nei tapybai skiriantis M. Gaubas pasakoja, kad jam labai įdomu eksperimentuoti su įvairiomis medžiagomis ir technikomis: „Man pats skulptūros amatas labai patinka – naujai pažinti kažkokias medžiagas, ar tai būtų kažkokie plastikai, apsauginės dervos, koks nors kaulas ar gintaras – aš stengiuosi visas medžiagas pasibandyti, kad žinočiau jų technologijas, jų galimybes“.

Net jei dirba su įprasta medžiaga, ieško į ją kitokio požiūrio kampo – kaip bronzinėje skulptūroje „Autoportretas su autoportretu“.

Foto: DELFI / Josvydas Elinskas

„Lietuvoje visi įpratę, kad bronza dažniausiai prašveista, darbai lyg pažaliavę – kadangi gana brangoka bronzinius darbus daryti, visi stengiasi, kad ta bronza matytųsi. O man norėjosi tos medžiagos nesureikšminti ir vos ne su grindiniais dažais apipilti“, – vieną iš parodos darbų rodo jis.

Labiausiai parodoje atkreipiantis dėmesį kūrinys – jos centre pastatyta skulptūra „Lietuvaitė“, kurios nuotraukos po parodos atidarymo greitai nuvilnijo socialiniuose tinkluose. Ar M. Gaubas specialiai taip bandė atkreipti dėmesį? „Po patirties festivaliuose pradedi maždaug jausti, kokie turėtų būti darbai, kad būtų įdomūs ir gerai žiūrėtųsi. Taip, kai yra didesnis mastelis, ir poveikis atsiranda didesnis – jei ši skulptūra būtų penkis kartus mažesnė, būtų tiesiog viena iš skulptūrėlių.

Foto: DELFI / Josvydas Elinskas

Čia gal šiek tie ir sąmoningai siekta, kad jei darai darbą, padaryk taip, kad jis turėtų kažkokios intrigos“, – neslepia M. Gaubas.

Dar vienas M. Gaubo parodos pokštas – prie skulptūros-bronzinio parašo pakabintas bronzinis laidotuvių vainikas, su prierašu „Taigi buvo visai normalus.... “ . M. Gaubas juokiasi paklaustas, ar šie darbai specialiai eksponuojami šalia, kad žiūrovas mintyse juos susietų?

„Galima susieti, eksponuodami pasižiūrėjome, kad jie tinka vienas prie kito“, – šypsosi jis.

Foto: DELFI / Josvydas Elinskas

Kodėl jo darbuose tiek daug sarkazmo ir ironijos? Ar tai kažkoks jo savigynos būdas? „Aš tai labiau įvardinčiau kaip žaidimą, saviironiją. Šiandien labai daug kas save sureikšmina, yra ta selfių kultūra – aš, tiesą sakant, lygiai tą patį darau, bet kažkaip iš to juokiuosi, kad galima save taip eksploatuoti ir pats esi neva meno kūrinys“, – aiškina jis.