Kelias į muzikinį Olimpą

Būdamas septyniolikos ir jau sugalvojęs Ringo Starro pseudonimą jis groja nedidelėse grupėse, netrukus kviečiamas tapti „Rory Storm And The Hurricanes“ nariu. Taip jis susipažįsta su jauno kolektyvo The Beatles dalyviais ir 1962-ųjų metų rugpjūčio 18 dieną tampa ketvirtuoju šio ansamblio nariu.

Ringo Starr
Foto: Scanpix

Dar prieš oficialų pranešimą apie grupės „The Beatles“ iširimą Ringo parengė savo pirmą solinį albumą „Sentimental Journey“, kurį sudarė senų hitų koveriai. Muzikos kritikai šį Ringo solinį debiutą įvertino prastai.

Kur kas palankiau buvo vertinami naujesni jo albumai. O 1983-aisiais Didžiosios Britanijos ir JAV garso studijos atsisakė įrašyti jo diską „Old Wave“, kuris galiausiai buvo išleistas Kanadoje, Brazilijoje ir Vakarų Vokietijoje.

Sėkmingiausiu Ringo albumu galime laikyti jo 1989-aisiais įrašytą geriausių dainų albumą „Starr Struck“. Jį realizuoti padėjo Billy Prestonas, „Daktaras“ Johnas, Levonas Helmas, Joe Walshas, Nilsas Lofgrenas, Rickas Danko, Clarence‘as Clemonsas ir perkusininkas Jimas Keltneris. Su šia komanda Ringo išvyko gastrolių po Ameriką ir Japoniją.

1998-aisiais su savo grupe „All-Starr Band“ Ringo surengė du koncertus Rusijoje – Maskvoje ir Sankt Peterburge, o 2011-aisiais po dar dviejų koncertų šiuose Rusijos miestuose aplankė Kijevą ir Rygą.

Bitlų fenomenas

Pokario Anglijos gyvenime įvyko labai daug permainų. Politikų paskelbtos „visuotinės gerovės valstybės“ pasiekimai plėtėsi beveik visose srityse. Ypač dideli pasikeitimai politinėje, socialinėje ir kultūros sferose vyko antroje šeštojo dešimtmečio pusėje, kai asketišką gyvenimo būdą pakeitė visiškai priešingas šūkis: „Mes niekada taip gerai negyvenome!“

Britų kultūroje tai reiškė dar ir posūkį į tikrų gyvenimo problemų nagrinėjimą. Literatūroje įsivyravo „virtuvinės kriauklės“ kūryba (rašytojai stengėsi realybę vaizduoti be pagražinimų), teatre kartu su Johno Osborne’o spektakliu „Atsigręžk rūstybėje“ viršų paėmė vadinamieji „jaunieji įpykusieji“ (taip spektaklio autorius pavadino vienas teatro kritikas), o britų kiną iš krizės išvedė jaunųjų dokumentininkų filmai.

Atsigavo ir muzika. Naują pakilimą išgyveno vyresnės kartos kompozitoriai (ypač Williamas Waltonas), pasaulio koncertų salėse vis dažniau buvo atliekamos Benjamino Britteno operos ir simfoniniai kūriniai. Tapo madinga mokyklose steigti savus muzikinius orkestrus. Plėtėsi muzikos festivaliai (čia madas diktavo dar 1947 m. įkurtas Edinburgo festivalis). Muzika jau nebuvo tik elitui priklausantis menas.

Tad nieko nuostabaus, kad tada ant šios bangos iškilo 1960 m. Liverpulyje įkurta britų roko grupė „The Beatles“. Pradėję nuo amerikietiško roko pamėgdžiojimo bitlai greitai surado savo manierą (kritikai netrukus ją praminė „mersisaidiniu skambėjimu“ pagal grafystės Merseyside, kuriai priklausė Liverpulis, pavadinimą).

Šį stilių šaunusis ketvertas trejus metus šlifavo gimtojo miesto klube „Cavern“, kurio ankštoje scenelėje buvo daug improvizuojama ir gyvai bendraujama su publika. Čia susiformavo visų keturių muzikantų – Johno Lennono, Paulo McCartney’o, George’o Harrisono ir Ringo Starro – individualybės.

Nors pirmoji išvyka į užsienį nebuvo sėkminga (iš Hamburgo bitlai net deportuoti nebaigus numatyto turo), Švedijoje jie tapo tikromis žvaigždėmis. Muzikantai prisipažino pirmą kartą savo populiarumo mastą suvokę tada, kai juos 1963 m. po gastrolių Švedijoje Londono oro uoste pasitiko milžiniška gerbėjų minia, kantriai savo dievukų laukusi per smarkų lietų.

1964-ųjų vasario 7-ąją „The Beatles“ pradėjo pirmąjį gastrolių turą Jungtinėse Valstijose.

O liepos 6-ąją Didžiosios Britanijos ekranuose pasirodė pirmas ketverto vaidybinis filmas „Sunkios dienos vakaras“ (A Hard Day's Night). Tuoj pat išleista ir plokštelė su filme skambančiomis dainomis.

Per aštuonias savaites nufilmuotas „Sunkios dienos vakaras“ net buvo nominuotas dviem Oskarams – už geriausią scenarijų ir muziką. Filme nuskambėjo dvylika dainų. Bitlai, žinoma, čia vaidino patys save, o nesudėtingą siužetą sudarė virtinė nuotykių, kurie lydi iš Liverpulio į Londoną dalyvauti televizijos laidoje išsiruošusį linksmąjį kvartetą.

Veiksmas trunka tik vieną dieną. Humoro nestokojantiems vaikinams tenka slapstytis nuo egzaltuotų gerbėjų, o Paului – dar ir rūpintis savo seneliu. Piktokomis satyrinėmis komedijomis išgarsėjęs režisierius Richardas Lesteris ir šiame filme laisvai naudojasi burleskos bei bufonados tradicijomis, nevengia absurdiškų situacijų. Iš ekrano dažnai sklinda jokių rėmų nepripažįstanti anarchiška dvasia. Žodžiu, tai tikra dovana jaunystės dar nepamiršusiems „bitlomanams“.

Panaši ir antra šio kolektyvo komedija „Gelbėkite!“ (Help!, 1965 m., jį taip pat režisavo R. Lesteris).

Tai spalvotas filmas, kurio esminiai įvykiai susiję su slaptai Kali sektai priklausančiu žiedu, atsitiktinai atsidūrusiu ant Ringo piršto. Pagal sektantų papročius žmogus, kuris jį turi, privalo būti paaukotas Tamsos karalienei. Aišku, tokia perspektyva Ringo visai nedžiugina, tačiau nusimauti nuo piršto magiško žiedo neįmanoma. Niekuo negali padėti net policija.

Paslaptį netrukus paaiškina iš sektantų įtakos ištrūkusi mergina Ahmė. Ji sako, kad žiedas niekada neužvaldys drąsaus žmogaus, vadinasi, Ringo turėtų tapti gerokai narsesnis, jei nori pakeisti savo lemtį. Vėliau nutinka daug fantastiškų įvykių (Paulas, atsitiktinai paragavęs stebuklingo eliksyro, kuriam laikui net pavirsta liliputu), bet viskas, kaip ir reikėjo tikėtis, baigiasi laimingai.

Trečią kartą legendinį ketvertą žiūrovai galėjo pamatyti... animacinėje fantazijoje „Geltonas povandeninis laivas“ (Yellow Submarine, 1968, rež. George’as Dunningas). Čia piešti bitlai pasakų šalyje privalo pasipriešinti fantastiškiems Mėlyniesiems pikčiurnoms, kurie užšaldė visą Vienišų širdžių orkestro ansamblį.

Pasuko skirtingais keliais

The Beatles gerbėjai žino, kad jų mylimiausia grupė 1970 m. oficialiai paskelbė baigianti bendrą karjerą. Kad skilimo procesai prasidėjo šiek tiek anksčiau, liudija bitlų darbai kine. Pirmasis solo partiją čia atliko Johnas, 1967-aisiais nusifilmavęs dar vienoje R. Lesterio komedijoje „Kaip aš laimėjau karą“, pasakojančioje, kaip 1939 m. spalį civilių rezervistų būrys siunčiamas į Šiaurės Afriką su labai rimta misija… dykumoje netoli oazės įrengti kriketo aikštelę nuobodžiaujantiems karininkams.

Nuo 1968 iki 1972 m. Johnas padėjo žmonai Yoko Ono kurti avangardinius filmus, įkvėptus Andy Warholo siurrealistinių koliažų (du tokius opusus – „Laisvę“ ir „Musę“ – 2011 m. matėme tarptautiniame Kauno kino festivalyje).

Ringo taip pat pradėjo sėkmingą aktoriaus karjerą kine. Jis debiutavo nedideliu vaidmeniu amerikietiškus filmus parodijavusiame „Saldainiuke“ (Candy, 1968, rež. Christianas Marquand‘as), kuriame netrūko ir pikantiškos erotikos, ir sentimentalios romantikos, ir pašaipaus humoro.

Kur kas įdomesnis vaidmuo jam teko komedijoje „Stebukladaris“ (The Magic Christian, 1969, rež. Josephas McGrathas), kuriame „sumautas būgnininkas“ (taip kartą įpykęs draugą pavadino Paulas) suvaidino benamį našlaitį, kurį sumanė įsūnyti ir padaryti milžiniško turto paveldėtoju ekscentriškas milijonierius.

Darbas šalia patyrusio komiko Peterio Sellerso buvo puiki kūrybinė praktika, pravertusi tolesnėje Ringo kino karjeroje. Jam teko vaidinti labai ryškius personažus.

Itališkame vesterne „Aklasis“ (Blindman, 1970) aklas šaulys Laukiniuose vakaruose pasamdomas saugiai palydėti penkias dešimtis moterų vykstančių pasimatyti su savo vyrais šachtininkais. Bet šaulio porininkai jį apgauna ir parduoda moteris banditui Domingui. Ringo čia suvaidino bandito Domingo brolį Kendį. Nors R. Starro personažas yra antraplanis, jam visgi atiteko kelios ryškios scenos, įskaitant ir keistą dalyvavimą siurrealistinėse laidotuvėse.

Tarp R. Starro kino vaidmenų pasitaikė ir itin keistų personažų. Pavyzdžiui, stebukladaris Merlinas muzikiniame siaubo filme „Drakulos sūnus“ (1974, rež. Freddie Francis), kuriame nužudyto Drakulos sūnus rengiasi užimti vyriausiojo vampyro sostą. Kad valdžios perėmimo ceremonija vyktų sklandžiai, pasikviečiamas magas Merlinas. Situaciją komplikuoja tai, kad Drakulos sūnus visai netrokšta būti nemirtingas, nes įsimylėjo mergina, vardu Amber.

Ne mažiau keistą personažą Ringo įkūnijo garsaus kino skandalisto Keno Russello fantazijoje „Listomanija“ (1975). Nemažai originalių kino biografijų apie menininkus (Čaikovskį, Mahlerį, Rudolphą Valentino) susukęs režisierius ir kompozitoriaus Ferenco Liszto gyvenimą paverčia linksmu balaganu, kuris gali ir įžeisti klasikos sergėtojus. Lisztą čia suvaidino roko grupės „The Who“ muzikantas Rogeris Daltrey, o Ringo vaidina... Romos popiežių (kažkodėl pasipuošusį kino juostų girliandomis!).

Bene linksmiausią personažą Ringo suvaidino komedijoje „Urvinis žmogus“ (Caveman, 1981, rež. Carlas Gottliebas), kuriame vaidino ir buvusio bitlo žmona Barbara Bach.

„Urvinis žmogus“ – tai smagi parodija, spalvota, tačiau nebyli, mat primena mums, kad urviniai žmonės kalbėti dar nemokėjo. Ringo personažas vardu Atukas gėdingai išvaromas iš bendruomenės už tai, kad drįso įsimylėti kitos genties vado dukrą.

Ringo Starras Išleido tris knygas – „Atvirukai nuo vaikinų“ (Postcards from the Boys 2004), „Nuotrauka“ (Photograph 2015), „Kita gyvenimo diena“ (Another Day In The Life 2019).

Pakliuvo į animacinį TV serialą „Simpsonai“ (1991).

Iš karalienės Elžbietos II rankų gavo du apdovanojimus – 1965-aisiais Britų imperijos ordiną ir 2017 m. riterio titulą (su teise vadintis Seru Ringo Starru).

2012-ųjų metų rugpjūčio 28 dieną tinklapis Celebritynetworth.com pavadino Ringo Starrą turtingiausiu būgnininku pasaulyje su 300 milijonų dolerių sąskaita.

Ką gyvenime dar galima būtų pasiekti?