Pastarieji metai kupini veiklos, sako E. Bakienė, „Eva Bakienė Art Projects“ įkūrėja. Ji studijuoja, dirba puse etato finansinėje institucijoje ir jau kelinti metai dirba meno rinkoje, sujungdama meno pirkėjus su dailininkais – šiuolaikiniais ar klasikiniais. Šiuo metu moteris atveža į Vilnių seriją Ukrainos dailininkių darbų netrukus prasidėsiančiai parodai. Su šiais darbais ji praėjusių metų pabaigoje dalyvavo Art Riga 2019 meno mugėje ir pastebėjo didelį susidomėjimą šiais darbais Latvijos rinkoje. E. Bakienė tikisi, kad šie darbai patiks ir Lietuvos meno mylėtojams.

Kaip susitikote Jūs ir menas?

Menu domėjausi visą gyvenimą. Keliaujant man svarbiausi yra miestai, žmonės ir paveikslai, kur jie bebūtų – privačiose ir nacionalinėse meno galerijose ar muziejuose. Daug skaitydavau apie meną, o studijų laikais mane kviesdavo prisijungti prie protmūšių komandų, kad padengčiau meno sritį.

Jautrumas menui formavimosi skirtingais keliais: šokau ir tebešoku baletą, domėjausi ir domiuosi antikvariatu ir, manau, man visada buvo svarbi estetika – ar ant sienos, ar lėkštėje (juokiasi). Pati įrenginėjau visus savo būstus, kuriuose gyvenau ar gyvenu. Man pačiai sunku įvertinti, bet draugai sako, kad „gražu“. O ir mokykloje turėjau dailės mokytoją, kuri sugebėjo (ne tik mane) sudominti menu.

Dirbote banke, esate psichologė. Kaip apskritai atsidūrėte meno rinkoje?

Mano šeimą vyro darbas nuvedė Į Ukrainą. Jau gyvendama Kijeve ir užklydusi į vieną meno galeriją, vėliau į ją ne kartą sugrįžau. Pamažu užsimezgė ryšiai su galerininkais. Jie vėliau prisipažino, kad palaikė mane menotyrininke, meno aukciono darbuotoja arba kolekcioniere. Šių žmonių dėka patekau į menininkų bendruomenę ir gavau retą galimybę iš vidaus pažinti Ukrainos dailės rinką.

Eva Bakienė prie Z. Kružkovos darbo
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Geras jausmas padėti susitikti menininkams ir meno kolekcininkams ar gerbėjams… Dalį karjeros praleidau finansinėje institucijoje, o šiandien meno rinkoje panaudoju ten įgytas darbo organizavimo ir derybines žinias. Sistemingai meno nestudijuoju, bet žinios atsiranda ir pasipildo natūraliai „sukantis“ tarp menininkų ir meno kritikų. Meną geriausiai pažįstu per žmones, kuriuos sutinku, keliauju ten, kur jie veda, ir nuolat atrandu kažką nauja.

Ką menas duoda žmogui, kuo jį praturtina?

Kiekvienam šis poveikis skirtingas. Vienam žmogui paveikslas ant sienos yra tam tikro statuso ženklas, kitam – dekoro detalė, o trečiam – nuolatinių apmąstymų šaltinis. Ir šie skirtumai yra labai gerai! Dar negirdėjau, kad menas ką nors būtų sugadinęs. Menas užduoda klausimus, verčia mąstyti, žavėtis, jausti, atspindi socialines ar kitokias problemas – leidžia įvairiau matyti pasaulį.

Galų gale, leidžia geriau pažinti save ir aplinką, kurioje esame. Juk analizuodami meno kūrinį, tuo pačiu patiriame emocijas, leidžiamės į mąstymo procesą, atrandame asmeniškai svarbių sąsajų. Todėl jo poveikis nebūtinai akivaizdus ar tiesmukas, o labiau gal – pasąmoningas procesas, auginantis asmenybę.

Kaip renkatės dailininkus parodoms? Ar turite kažkokį „teisingą“ meno kūrinio matymą?

Paimkime netrukus Vilniuje eksponuojamos dailininkės Zojos Kružkovos pavyzdį – vieniems jos darbai bus estetiški, kruopščiai pieštukais atlikti vaikiški paveikslėliai, o kitiems atsiskleis ir filosofinės gilumos. Z. Kružkova kelia klausimus, kurie ir man asmeniškai yra svarbūs. Tikiu, kad įgudęs žiūrovas juose pamatys unikalių dalykų. Tačiau žmonės gali matyti paveiksluose tai, kas jiems matosi – juk į meną, kaip ir į žmones, mes projektuojame savo vidinius klausimus.

Man labai patinka kalbėtis su parodų lankytojais – žmonės be galo skirtingai mato, jaučia ir reaguoja į meno kūrinius. Pačioje pradžioje teko grumtis su savo vidiniu „žinojimu“, kaip teisingai interpretuoti meno kūrinį, bet šiuo metu jaučiuosi atsikračiusi tokios pretenzijos. Daug smagiau dalintis skirtingomis perspektyvomis ir, patikėkite, tai leidžia pamatyti daugiau.

O šiaip kviečiu stebėti meną – kuo daugiau žiūri, tuo daugiau matai. Tai lavina akį ir leidžia įžiūrėti vis daugiau subtilybių, plika akimi nematomas reminiscencijas.

Vilniuje netrukus eksponuosite dvi visiškai skirtingas dailininkes. Kaip jas atradote?

Gyvenant Kijeve Marijos Primačenko neatrasti tiesiog neįmanoma, ji puikiai žinoma ne tik Ukrainoje. Dėl jos darbų fragmentų panaudojimo netgi buvo kilęs nemažas skandalas su žinoma suomių bendrove, po kurio autorės šeima pradėjo atidžiau rūpintis autorinių teisių apsauga.

Aš pati jos darbą pirmą kartą pamačiau privačioje galerijoje ir pagalvojau, kad norėčiau jo namuose ant sienos. Apstulbino spalvų įvairovė – paveikslai žėrėjo kaip brangakmeniai. Ieškojau tiesioginių kontaktų su autorės šeima ir radau! Netrukus jau kalbėjomės apie parodą Vilniuje, dalyvavimą Art Riga meno mugėje. Galvojant apie parodas, didelį vaidmenį suvaidino ir tai, kad ukrainiečiai mane vertina kaip žmogų „iš Europos“, todėl gavau leidimą Marijos tapybą atvežti ir į Lietuvą, ir į Latviją, o galbūt – ir toliau į Europą.

M. Primačenko šeima turi nebedaug jos darbų – dauguma yra nugulę privačiose kolekcijose. Ji tapė įvairius ciklus: fantastines būtybes, paukščius, gėles. Tai, pavyzdžiui, gėlių serijos darbų šeima savo archyve beveik nebeturi…

M. Primačenko yra žinoma Ukrainoje ir pasaulyje, ko nepasakytumėt apie Z. Kružkovą. Kaip susidūrėte su jos kūryba?

Man paskambino vienas Kijevo galerininkas ir pasakė: „Labai gera dailininkė, bet aš jau neapsiimsiu, gal nori pažiūrėti, gal tau bus įdomu?“ Ši grafikė ilgus metus piešė „į stalčių“, t. y. niekam savo kūrybos nerodė ir kūrinių nepardavinėjo. Tačiau atėjo metas, kai ji pasijuto pasirengusi parodai, o aš pasiūliau pradėti nuo Europos. Taigi, tai bus pirmoji asmeninė Z. Kružkovos paroda, ir ji bus Vilniuje!

Zoja Kružkova
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Vos pamačius jos darbus, man kilo daug klausimų, apie ką jie: tarsi suaugę žmonės, bet vaikiškais kūnais, daugumoje darbų žmogeliukų akys užrištos. Jaučiau, kad po tuo slypi kažkas daug daugiau. Kalbantis išaiškėjo dailininkės žinutė – kviesti žmones į sąmoningumą. Mane tai tiesiogiai patraukė, nes šiuo metu studijuoju geštalto psichoterapiją. Man pasirodė, kad Zojos darbai yra geras įrankis apie tai kalbėti. Užrištos, uždengtos žmonių akys – apeliacija į tai, kad dažnai įgyvendiname ne savo tikruosius poreikius, darome tai, ką privalome ar įsivaizduojame privalą daryti, o ne tai, ko norime iš tiesų.

Zojos Kružkovos kūrinys
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Pamenu, kai pirmą kartą pamačiau jos darbus, paprasčiausiai išklotus ant grindų, be jokių rėmų – tarsi galva apsvaigo. Dailininkė papasakojo, kad vieną darbą dirbant bent kelias valandas per dieną nupiešti užtrunka apie mėnesį. Mano pirmas įspūdis buvo praktiškai transcendentinis. Išmokau pasitikėti savo intuicija. Pamačius Z. Kružkovos darbus ir pajutus, kad nuoširdžiai užkabina, apsisprendžiau su ja dirbti.

Zojos Kružkovos kūrinys
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Zoja – labai europietiška dailininkė, todėl manau, kad jos santūrus, gilus psichologizmas pasirodys artimas ir lietuviams. Už jos darbų stovi keli šimtmečiai Vakarų Europos dailės, ir žiūrovas tai pasąmoningai pajunta.

O pati ar kolekcionuojate meną?

Negaliu tvirtai atsakyti, kad kolekcionuoju, tačiau labai norėčiau. Vis tik meno kolekcionavimas reikalauja ne tik didelių finansinių išteklių, bet ir tvirtesnio apsisprendimo, kokį meną pirkti. Visų pasaulio paveikslų nenusipirksi, o ir nereikia. Aš tarsi brandinu idėją, kur link noriu eiti. Tačiau giliai tikiu menu kaip puikia investicija.

Šiuo metu dirbu su Ukrainos dailininkais ir atvežu juos į Lietuvą, tačiau neatmetu, kad ateityje ir Ukrainai galėsiu pristatyti įdomius Lietuvos menininkus. Ukraina – milžiniška ir puikiai sustyguota meno rinka. Po pažinties su Zoja pagalvojau, kad ji gali sudominti ir Skandinaviją, tad gali būti, jog kita stotelė – ten. Z. Kružkova šiuo metu baigia naują piešinių ciklą, todėl skubu su ja dirbti; tai brandi, aiškią žinią visuomenei nešanti menininkė.