André Breton (1896–1966)

Siurrealizmas buvo intelektualinis literatūros ir meno sąjūdis. 1924 m. Prancūzijoje jį pradėjo rašytojas ir poetas André Bretonas. Nors terminas buvo vartojamas jau nuo 1917 m. – jį nukaldino prancūzų kritikas Guillaume’as Apollinaire’as apibūdinti tam, kas pranoksta tikrovę, – Bretonas jį pasirinko kaip tinkamą savo ateities vizijai nusakyti.

Bretonas reiškėsi ne tik literatūroje – jis studijavo mediciną ir psichiatriją. Jo ideologiniai pirmtakai: austrų psichoanalitikas Sigmundas Freudas, rusų marksistas revoliucionierius Levas Trockis ir grafas Latréamontas. Pastarojo frazė iš romano „Malodroro giesmės“ tapo siurrealistų moto: „Jis nuostabus... kaip atsitiktinis siuvimo mašinos ir lietsargio susitikimas ant skrodimo stalo!“

Menininkas pirmojo pasaulinio karo metu dirbo sanitaru sužalotų karių ligoninėje, būtent ten jis susižavėjo vaizduotės polėkiu traumų aukų monologuose ir piešiniuose. Tuo metu jis dar aktyviai reiškėsi kaip dadaistas, tačiau ieškojo kažko pozityvesnio ir Bretono atsakymu į paieškas tapo siurrealizmas – dada tąsa ir kitur kreipianti vaga.

Vykdydamas meno kritikos revoliuciją jis paskelbė „Siurrealizmo manifestą“, kuriuo Bretonas stengėsi diegti visuotinį, tarptautinį modelį – siurrealizmas jam buvo praeityje ir dabartyje gyvenančių asmenų bendruomenė ir jų kuriama atmosfera. Tai niekad nebuvo tik meno kryptis.

André Breton
Foto: Leidykla "kitos knygos"

Man Ray (1890–1976)

Man Ray buvo vienas iš nedaugelio amerikiečių siurrealistų, o tuo pačiu ir įvairių sričių menininkas – kūrė paveikslus, skulptūras, filmus, fotografavo, rašė eilėraščius. André Bretonas laikė jį savo sąjungininku ir vadino „presiurrealistu“, kadangi Man‘o Ray‘aus artumas siurrealizmui išryškėjo anksčiau nei susiformavo pats judėjimas.

1921 m. jis atsitiktinai atrado vadinamąsias rajogramas, kurios sukuriamos padėjus objektą tiesiai ant fotopopieriaus ir eksponuojant šviesoje, be fotoaparato. Pats autorius apie savo atradimą kalba taip: „Porą minučių, gailėdamas sugadinto popieriaus, tuščiai lūkuriavau, galgi išryškės atvaizdas. Nejučiom ant šlapio fotopopieriaus vonelėje padėjau mažą stiklinį piltuvėlį, menzūrėlę ir termometrą. Uždegiau šviesą – ir mano akyse ėmė nirti vaizdinys [..]“.

Kitą metodą – soliarizaciją – Man Ray atrado kartu su savo modeliu, asistente ir mokine Lee Miller, kai ryškinamą atvaizdą atsitiktinai eksponavo šviesoje. Juoda ir balta iš dalies susikeitė vietomis, atsirado sidabriška aura. Soliarizacija labai paplito tarp siurrealistų.

Man Ray
Foto: Leidykla "kitos knygos"

Dorothea Tanning (1910–2012)

Tanning siurrealizmą atrado 1936 m. Niujorke parodoje „Fantastinis menas, dada, siurrealizmas“ Moderniojo meno muziejuje. Suviliota siurrealistų darbų, ji džiūgavo sutikusi kai kuriuos menininkus Niujorke. Ji pati meno pasaulyje išgarsėjo savo kruopščiai ištapytomis sapniškomis figūrinėmis scenomis. Menininkės darbai 1943 m. puikavosi Niujorke, Peggy Guggenheim priklausiusioje, šio amžiaus meno galerijoje (Art of This Century Gallery) „31 moters parodoje“.

Panašiu metu Dorothea susipažino su kitu siurrealizmo atstovu Maxu Ernstu, su kuriuo po kelių metų susituokė ir kartu pragyveno trisdešimt metų.

Menininkė mirė sulaukusi 101 m. ir po savęs paliko daugybę paveikslų, medžiaginių skulptūrų, poemų, novelių bei memuarus. Pirmoji didelio masto ekspozicija, skirta septyniems kūrybos dešimtmečiams iliustruoti, surengta tik 2019 m. Tate Modern galerijoje Londone.

Méret Oppenheim (1913–1985)

Oppenheim 1936 m., būdama 22‑ejų, italų dizainerei Elsai Schiaparelli pasiūlė kailiu apmuštos apyrankės idėją. Dizainerė pasiūlymą priėmė ir tokią apyrankę įtraukė į savo žiemos kolekciją. Šią apyrankę Oppenheim mūvėjo tą dieną, kai Paryžiuje „Café de Flore“ susitiko priešpiečių su Pablu Picassu ir Dora Maar. Picassas pajuokavo, kad jei jau apyrankę įmanu aptraukti kailiu, veikiausiai įmanu bet ką, o Oppenheim atrėžė: „Netgi šį puodelį su dubenėliu. Padavėjau, dar šiek tiek kailio!“.

Šis pašmaikštavimas kavinėje įžiebė vieno garsiausių siurrealistų kūrinių idėją. Debiutavęs siurrealistinių objektų parodoje „Galerie Charles Ratton“ Paryžiuje, kailinis puodelis, pavadintas „Objektu“, sukėlė sensaciją. Šis kūrinys buvo puikus savito Oppenheim požiūrio pavyzdys. Savo mene ir fotografijose Méret stengėsi perteikti moteriškumo idėjas per kasdienius buities objektus, kuriems neretai suteikdavo ir erotinio atspalvio. Taip pat savo darbuose Oppenheim dažnai nagrinėjo ryšį tarp svajonių ir tikrovės.

Méret Oppenheim „Objektas“
Foto: Leidykla "kitos knygos"

Alberto Giacometti (1901–1966)

Šveicarų menininkas Albertas Giacomettis sukūrė tokius siurrealistinės skulptūros šedevrus kaip „Moteris perrėžta gerkle“ (Femme égorgée, 1932), vabzdį, primenantį bronzinį išdarinėtą moters lavoną bei skulptūrą „Rankos, laikančios tuštumą“ (1934). Abi vaizduoja moterį kaip nežmonišką ir pavojingą bei susieja dvi siurrealistams svarbias idėjas: nužmoginančios kaukės ir maldininko patelės, kuri poruodamasi nuėda patinui galvą ir jį pribaigia. Tad keista, liūdna figūra skulptūroje „Rankos, laikančios tuštumą“ galėtų būti „moteris žudikė“, išreiškianti moters ir mirties baimę bei pavojingo sekso jaudulį. Visgi Bretonas, rašęs apie šią skulptūrą ją apsakė kaip „troškimo mylėti ir būti mylimam emanaciją“.

Alberto sukūrė įspūdingų, psichologinių skulptūrų seriją, kurią, kaip jis teigė, matė savo vidinėmis akimis prieš jas realizuodamas. Šioje serijoje ir du svarbiausi jo kūriniai: „Taškas į akį“, kuriame žvelgiama į aštrią iltį, pririštą prie metalinio kaiščio, kuri krypsta tiesiai į bruožų neturinčio veido akiduobę) ir „Narvas“, kur žiūrovui pateikiama abstrakti narve įkalinta figūra. Taip autorius atvaizduoja tamsesnius emocinius romantiškos meilės padarinius.

Alberto Giacometti
Foto: Leidykla "kitos knygos"

Amy Dempsey knygą „Siurrealizmas“ išleido leidykla „Kitos knygos“, o iš anglų kalbos vertė Irena Jomantienė.