Ateities antiutopija, virtusi šiandienos aktualija
Jei ne karantinas, O. Koršunovas turbūt nebūtų patyręs, ką reiškia jausmas, lyg pasaulyje būtum vienui vienas – būtent taip jis pasakoja pasijutęs karantino metu vaikštinėdamas Vilniaus senamiesčio gatvėmis. Be karantino žiūrovų turbūt nebūtų pasiekę skaitymai „Miegantys“ ir „Alpulys“, kuriems jėgas sujungė teatro žvaigždės iš skirtingų pasaulio kraštų.
Abu skaitymai parengti pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjeses – „Miegantys“ yra jo sukurta antiutopija, o pjesė „Alpulys“ parašyta pagal Nobelio premijos laureatės Svetlanos Aleksijevič knygą „Cinko berniukai“. Premjeros buvo surengtos „Zoom“ platformoje – iš pradžių tik siauram ratui žinomų žmonių, kultūros ekspertų, su kuriais po to iškart viešai ir buvo aptartos virtualioje erdvėje, vėliau buvo surengtos transliacijos platesniam ratui žiūrovų.
Dar metų pradžioje toks teatro formatas būtų buvęs sunkiai įsivaizduojamas, bet dabar visiems tenka pergalvoti savo veikimo būdus, leidžiančius toliau kurti ir išlikti. Iškyla ir naujos aktualijos, apie kurias tampa svarbu kalbėti.
„Pjesę „Miegantys“ Marius ( M. Ivaškevičius – red. pastaba) parašė 2016 metais – tada visi kažkaip perskaitė ir tyliai jam grąžino. Man irgi, kai jis apie tą pjesę pasakojo, tada pasirodė, kad jis čia kažką keisto sugalvojo – ten viskas vyksta tolimoje ateityje, kokiame 22-23 amžiuje, ir tai, kas ten vyksta, iki karantino atrodė labai neįtikėtina. Atrodė, kad ta pjesė yra apie kažkokius nesamus dalykus – bet atėjo karantinas ir tapo aišku, kad ta pjesė labai aktuali“, – laidoje „ARTimai“ pasakojo O. Koršunovas.
Pjesėje rašoma apie tai, kad dėl demografinio sprogimo Žemėje visi tiesiog nebesutelpa ir negali vienu metu gyventi, todėl gyvena pamainomis – kol vieni gyvena, kiti miega. „Yra kelios tokios pamainos, o jose susikuria kelios politinės sistemos: vienoje – dar neregėta diktatūra, kitoje – atvirkščiai, visiškai liberalus laisvės ir meilės pasaulis, ir dar daug įvairių kitų peripetijų. Bet iš esmės vienas dalykas tapo aiškus, kad tas spektaklis labai kvestionuoja dabartį – mes gyvename tame poliuje tarp galimų diktatūrų, tarp dešiniojo ir kairiojo populizmo, ir kažkokio normalaus, tarkime, liberalaus, demokratiško pasaulio. Ta pjesė, nors ir yra lyg distopija iš ateities, labai stipriai ir aiškiai analizuoja tą situaciją. Iš kitos pusės, ta pjesė atveria dar vieną dalyką, kad, ko gero, demokratija gali būti ir laikina: tai mums parodė pandemija ir su ja susijęs karantinas, kad net pačios liberaliausios šalys, demokratiškiausios šalys praktiškai ėmėsi kontroliuoti visuomenes“, – kalbėjo režisierius.
Virtualūs teatro eksperimentai,virtę prestižiniais renginiais
Iš pradžių buvo planuota, kad „Miegančius“ Maskvoje statys garsus Rusijos teatro ir kino režisierius Kirilas Serebnikovas, tačiau dėl politinių priežasčių jam visgi nepavyko to imtis. Tada, atėjus karantinui, O. Koršunovui pasiūlyta sukurti „Zoom“ teatro versiją.
„Mes pažiūrėjome tai kaip į pjesės skaitymą: buvo surinkti keli šimtai žiūrovų – rašytojų, publicistų, teatro kritikų, influencerių ir t.t. Tokiu būdu ši, gana siaurame ratelyje įvykusi premjera, paplito gana plačiai, o paskui buvo rodoma ir „Youtube“ platesniam ratui. Be to, pastebėjome, kad iš esmės tai jau buvo nebe tik skaitymas – net repeticijos buvo savotiškas nuotykis. Žmonės buvo iš viso pasaulio – kažkas iš Monrealio, Izraelio, Londono, Maskvos, Novosibirsko, dar kažkur. Kai mes susitikdavome, visi būdavome skirtinguose laikuose, skirtingose klimatinėse sąlygose, ir visi visų pirma pasipasakodavo, kuri valanda pas juos, koks oras, kaip jų šalyse vyksta karas su pandemija, tik tada jie pradėdavo skaityti“, – pasakojo O. Koršunovas.
Pasak jo, bendravimo ir darbo išsiilgimas pavertė virtualų „Zoom“ bendravimą tikru spektakliu – bent taip sakė jį žiūrėję po to vykusiame aptarime. S. Aleksijevič buvo viena iš tų, kurie labai aktyviai komentavo „Miegančius“ – tad vėliau, sulaukus didelio rezonanso, nuspręsta imtis darbo ir su jos kūriniu „Cinko berniukai“.
„Buvo vėl surinkta komanda – dalis tų pačių aktorių, dalis – naujų, ir tada jau visi laukė to antro skaitymo. Visų pirma todėl, kad pačios Mariaus pjesės labai įdomios. Antra – dalyvavo, tuos tekstus skaitė neapsakomai talentingi žmonės. Dar vienas dalykas – abi tos pjesės buvo politiniai manifestai. Tame savotiškame propagandiniame kare mes gana vienalytiškai įsivaizduojame tai, kas vyksta Rusijoje. Iš tikrųjų Rusija taip, nors tai yra sistema, tai yra Putinas, ir yra labai tokia valdžios vertikalė, bet ta valdžia yra dešinioji, ne taip kaip pas mus yra įsivaizduojama, kad tai yra komunistai ir kairieji. Tad Rusijoje yra visiškai dešiniosios pasaulėžiūros įvesta tam tikra diktatūra, bet yra ir didelė liberali dalis laisvai mąstančių žmonių, ypač inteligentų, kultūros žmonių, kurie nesutinka su ta sistema ir priešinasi būtent savo kultūrine, menine veikla“, – pasakojo O. Koršunovas.
Menas visada vienaip ar kitaip susijęs su politika
Nors atsiranda sakančių, kad meno nereikia maišyti su politika, O. Koršunovas įsitikinęs priešingai – pasak jo, menas visuomet yra vienaip ar kitaip susijęs su politika: „Tikras menas visuomet yra politiškas, net jeigu jis ir nepolitikuoja, jis būtinai paliečia tam tikrus politinius klausimus“.
Pasak režisieriaus, jo teatre visi spektakliai taip pat liečia politiką. „Vien jau „Tartiufas“ buvo stipriai politinis spektaklis, su akivaizdžiomis politinėmis nuorodomis netgi gal į tam tikrus politinius veikėjus. Kalbantis apie išvešėjusį politikoje, beje, ne tik Lietuvoje, totalų populizmą. Ne taip seniai pastatytas spektaklis „Žmogus iš Podolsko“ irgi turi aiškią politinę žinią, kalba apie savotišką propagandos poveikį žmogui – manyčiau, kad didžioji dauguma mūsų spektaklių visgi yra vienaip ar kitaip politiški“.
Paklaustas apie dabartinę kultūros politiką Lietuvoje, O. Koršunovas sako, kad pandemijos kontekste išryškėjo tam tikros neteisybės. „Matome, kad vienos sritys mažiau kontroliuojamos, kitos – daugiau. Pavyzdžiui, teatras yra visiškai sukontroliuotas taip, kad jis vykti negali, kai kavinėse žmonės nesilaiko jokių atstumų ir tai yra leidžiama, nes, matyt, tas sektorius labiau spaudžia, labiau vyksta lobistiniai dalykai ir į jį žiūrima pro pirštus. Aš jau nekalbu apie statybas, kurios per visą karantiną neužsidarė“.
„ Yra kažkokie verslai, kurie nestabdomi, o visuomenei parodoma galia per silpnuosius, tarkime, per kultūros sektorių, kad čia jau žiūrima labai griežtai, ir jis tampa tam tikru atpirkimo ožiu“, – savo nuomonę dėstė režisierius, aiškindamas, kad jei salėje išlaikant atstumus tarp žmonių galima priimti vos 50 žiūrovų, spektaklių parodyti atsižvelgiant į finansus yra neįmanoma.
„Jei valstybiniai teatrai dar galės parodyti, nes turi dideles dotacijas, tai nepriklausomi, nevyriausybiniai teatrai kaip mes tikrai negalėsime. Mes iš esmės išsilaikome tik tada, jei turime pilnas sales, šimtaprocentinį lankomumą – gal dėl to gerus spektaklius statome, nes negalime sau leisti būti blogiems“, – šypsojosi jis.
Svarbiausia – nepamirškite teatro
O. Koršunovas dabar galvoja apie įvairius teatro veiklos variantus – ruošiasi kokybiškam spektaklių nufilmavimui, kitokioms galimoms alternatyvoms internete. „Aš kaip tik visada turėjau savotišką svajonę apie kiną ir, man atrodo, ji gali išsipildyti“, – svarstė jis.
Visgi, teatras internete nėra tas pats kaip tradicinis teatras. Ir net jei finansai leistų rodyti spektaklius pustuštėse salėse, tai nebebūtų toks pats jausmas. „Teatras yra tai, kas vyksta čia ir dabar. Be to, tiesą pasakius, teatras vyksta ne scenoje – jis vyksta žiūrovų salėje, jų galvose, ir tai yra labai susiję su tuo, kad jie sėdi labai arti vienas kito. Iš esmės vienas žiūrovas net negali žiūrėti spektaklio, jis jam neįdomus – tai yra kolektyvinis išgyvenimas, kai žmonės yra petys į petį, kai šalia yra kito kvėpavimas, persiduoda juokas ir taip toliau, čia yra tas tikras teatras“, – kalbėjo O. Koršunovas.
Dabar jis, kaip ir kiti jo teatro nariai, labai laukia, kada vėl galės sugrįžti žiūrovai. „Aš palinkėsiu vieno dalyko – prisiminti teatrą per visą šitą karantiną, jo neužmiršti. Vėlgi, teatras yra tam tikras ritualas, ir tai nėra blogai, kad žiūrovas įpratęs ateiti į teatrą. Baisiausia, kas gali įvykti per šitą ilgą pauzę, tai atpratimas eiti. Tad neatpraskite, prisiminkite, pasiilkite teatro, o mes pasiruošę startui“, – šypsojosi jis.
Visą pokalbį žiūrėkite laidoje „ARTimai“.
