Pasak paties autoriaus, prieš gerą pusmetį surengusio savo darbų retrospektyvą Klaipėdos galerijoje, iki šiol jį labiausiai domino socialinė tematika. Daugelyje pasaulio šalių buvo eksponuoti jo fotografijų ciklai „Benamiai ir jų šunys“, „Neįgaliųjų šokis“, „AIDS“. Prieš gerą dešimtį metų su šiuo menininku teko bendradarbiauti poroje kūrybinių sumanymų (knygos „Tyla iš gervių plunksnų“ ir „Kryžiaus kalnas. Gyvybės sodai“), ir tąsyk jis išsidavė esąs itin jautrus gamtos kalbai ir dvasiniam judesiui. Bet šįkart iš pažiūros atrodo kitaip – nei žmogus, nei gamtos, anei dvasios. Fotografijose užfiksuotos tuščios Portlando automobilių stovėjimo aikštelės. Tuštut tuštutėlės, be jokio gyvasties ženklo. Tik nešališkas paties fotografo žvilgsnis už kadro, na, ir, žinoma, į betonines sąrangas kažkada sudėta daugybės žmonių energija, protas ir, atrodytų, triumfas. Tokia „išsipildžiusi“, bet tuščia Babelė. Tiesą sakant, šiurpoka. Iš dalies gal ir todėl, kad tų betoninių dykrų plotai randasi vartojimo rojaus – didžiulių prekybos centrų – prieigose, daiktų, maisto, pramogų pertekliaus „šventovėse“. Neįtikėtina. Kažkas sugebėjo drastiškai sustabdyti įsismarkavusį vartotojų eismą.
Paprastai didžiajai daliai Edžio darbų yra būdinga subtili ironija. O šiose fotografijose jos atsisakyta – regis, jis pasirenka tik užfiksuoti tikrovę tokią, kokia ji tą akimirką yra. O ji pati yra ironiška. Tokia ironiška, kad jokio emocinio komentaro jai nebereikia. Būtent tas nešališkas žvilgsnis „nurengia“ karalių, jis nebegali paslėpti savo nuogumo, ir tai labai iškalbinga. Urbanistinių erdvių, kurtų su titaniška žmogaus pastanga ir sutelktumu, tuštuma yra pati didžiausia įmanoma tuštuma žemėje. Nes gyvoje gamtoje tuštumos nėra. Kas gi ją taip staiga įgalino rastis? Kas gi mus taip klaikiai įbaugino, kad visi ilgam sulindom į savo kampus triauškinti džiūvėsių? Kurgi toji statytojų drąsa ir užmojis, su kuria taip ekspansyviai prigrūdome konstruktyvaus savo proto kūrinių? Tai padarė nematoma menkutė gyvybės forma, kažkoks neįmenamas, nepagaunamas virusas. Gyvas, pasiutusiai mažas, nuo mūsų nė kiek nepriklausantis ir mums nepavaldus gyvybės mikro fragmentas. Keliantis didelių ir sunkių minčių: o kas gi vis dėlto šio sarkastiško ir žlugdančio siužeto vyriausiasis režisierius? Ir ką jis šiuo siužetu nori mums pasakyti? Atsakymas, kaip ir virusas, ko gero, bus rastas negreitai. Bet, panašu, jo ieškoti reiktų nė kiek ne mažiau aršiai.
Tačiau tai dar ne visai viskas. Tiksliau – tai visai ne viskas. Minimam cikle (kaip, beje, ir beveik visuose kituose Edžio darbuose) yra dar vienas veikėjas – šviesa. Ir tik ji viena šiam keistam peizažui suteikia gyvybės. Minkšta, švelni prasiveržia pro sunkias konstrukcijas arba šmėsteli tunelių gale. Gaila, ji yra ne iš mūsų. Ir ne iš viruso. Iš kažko daugiau. Šioje šviesoje mes galėjome ir galėtume būti, bet niekaip neįstengsime jos sukurti. Nebent „prarytume“ jos skleidžiamą žinutę ir transformuotume į savo, vidinę švieselę. O kol kas ji šiame peizaže yra vienintelis gyvas personažas. Kaip ir tuštuma – be jokio žmogaus. Tačiau ir be baimės. Tiesiog ji yra.
***
Pandemijos, suvaržytos laisvės ir uždarumo kontekste pamatyti foto meną, kuris taip taikliai atlieptų tvyrančias emocijas – neeilinis potyris. Giliai ir akivaizdžiai fotografijose dominuojančią vietą užimanti šviesa dar ir viltimi pavirto. Dvigubas smūgis! Tuneliuose, betone, pilkumoje, uždarose erdvėse nelengva užfiksuoti kryptį. O ji užfiksuota. Tiksliau – „įgyvendinta“ į negyvenimą. Perėjus akimis visus kadrus, viename iš jų aptikau „išrišimą“ – mažą dangaus fragmentą. Nežinau, ar autorius turėjo tokį tikslą, bet šis akcentas ne poetiškai, o realiai man sudėliojo visą parodos fragmentiškumą į vienį. Ir pavirto džiaugsmu.
Įspūdis iš E. Jurčio parodos „Didžiosios tuštumos jausmas“, užrašytas Agnės Žemaitytės.
Paroda veiks iki birželio 27 d. Dar galite suskubti apsilankyti.
