Tai buvo paskutinis Bonaparto mūšis, pabaigęs imperatoriaus bandymą atsikovoti prarastas pozicijas. Iš tremties Elbės saloje pabėgęs Napoleonas tikėjosi susigrąžinti Prancūzijos sostą (istorikai šį periodą vadina Šimtu Napoleono dienų). Sutriuškintas britų ir austrų jungtinių pajėgų (britų kariams tąsyk vadovavo kunigaikštis Velingtonas, prūsams – feldmaršalas Bliucheris) Napoleonas buvo ištremtas į Šv. Elenos salą, kurioje po šešerių metų ir mirė.

Tokie faktai. Emocinis gi šių istorinių kautynių vertinimas yra labai įvairus.

O 1812-ųjų metais, pasiryžęs užimti Maskvą, Napoleonas birželio 24-ąją pasiekė Kauno Aleksotą. Ir jau pirmą valandą nakties per tris greitai nutiestus tiltus prasidėjo perkėlos per Nemuną ties Kaunu operacija.

Pasakojama, jog likus dienai iki persikėlimo, Napoleonas kartu su keliais karininkais nujojo į Aleksotą, kur apžvelgė Kauną ir jo apylinkes. O jam grįžtant į štabą, žirgas, vardu Frydlandas, pasibaidė staiga iššokusio kiškio, ir imperatorius nukrito. Napoleonas greitai atsikėlė, užšoko ant žirgo ir juokaudamas pasakė: „Jei būčiau romėnas, dabar pasukčiau atgal“. Lydintys karininkai šį įvykį palaikė blogu ženklu.

Apžvelkime, kaip Napoleono gyvenimas ir žygiai buvo atspindėti kino ekrane.

Vieni mato šlovę, kiti – rezultatą

Antroje „Vargdienių“ knygoje, kuri vadinasi „Kozetė“, Viktoras Hugo daug puslapių skiria paskutiniam imperatoriaus Bonaparto mūšiui ir konkrečiai birželio aštuonioliktosios įvykiams. Čia randame labai asmenišką literatūrinio šedevro autoriaus požiūrį ir į pačių kautynių vertinimą, ir į svarbiausius jų veikėjus.

V. Hugo pradėjo istorikus gluminančiu teiginiu, kad „Vaterlo kautynės – mįslė. Jos lygiai neaiškios ir tiems, kurie jas laimėjo, ir tam, kuris jas pralaimėjo“. Toliau rašytojas pateikia įspūdingas antagonistų charakteristikas.

„Vaterlo yra vienas iš keisčiausių susidūrimų istorijoje. Napoleonas ir Velingtonas. Jie ne priešai, jie priešingybės. Niekuomet Dievas, kuriam patinka antitezės, nėra sukūręs nuostabesnio kontrasto ir nepaprastesnės konfrontacijos. Iš vienos pusės – tikslumas, įžvalgumas, geometrija, atsargumas, garantuotas pasitraukimo kelias, tausojami rezervai, nesudrumsčiamas šaltumas, nepajudinamas metodiškumas, vietovę išnaudojanti strategija, batalionus pusiausvyroje laikanti taktika, tiksliai apskaičiuotos skerdynės, su laikrodžiu rankoje vedamas karas, nieko tyčia nepalikta atsitiktinumui, senoviška klasikinė drąsa, neklaidingumas visame kame; iš kitos pusės – intuicija, numatymas, karinio meno originalumas, nežmoniškas instinktas, žaižaruojantis žvilgsnis, kažkoks ereliškas akylumas ir žaibiškas smogimas, niekinančio išdidumo kupinas nuostabus menas, daugybė gilios sielos paslapčių, sąjunga su lemtimi, upė, lyguma, giria, kalva – viskas surinkta į viena ir tarytum priversta klausyti, despotas, mokąs pajungti savo tironijai net kautynių lauką, tikėjimas savo žvaigžde, sujungtas su strategijos mokslu, jį iškeliąs, bet ir jį gluminąs. Velingtonas – tai karo Baremas, Napoleonas – jo Mikelandželas, ir šį kartą genijų nugalėjo apskaičiavimas“.

Tai, ką V. Hugo aprašė gražiomis metaforomis, pats Velingtonas išreiškė lakoniška fraze: „Prancūzai visur mato šlovę, o britai – rezultatą“. Deja, šis rezultatas jauniems britams dabar mažai žinomas.

Britanijos Nacionalinis Kariuomenės muziejus 200-ojo jubiliejaus išvakarėse paskelbė optimizmo neteikiančią statistiką. Apklausoje dalyvaujantis britų jaunimas į klausimą, su kuo asocijuojasi žodis Vaterlo, pateikė tokius atsakymus: a) Londono geležinkelio stotis; b) švedų kvarteto ABBA daina; c) BBC serialas „Vaterlo kelias“; tik kas ketvirtas apklausos dalyvis atsakė teisingai.

Dar įdomesni yra atsakymai į klausimą, kas nugalėjo Napoleoną prie Vaterlo. 53 procentai 18-24 metų jaunimo paminėjo Velingtoną. Toliau sekė tokios pavardės – Francis Dreikas, Vinstonas Čerčilis, Karalius Artūras ir... Hario Poterio mokytojas magas Albusas Dambldoras!

Napoleonas – antroje vietoje

Istorinės asmenybės nuo pirmųjų kino gyvavimo dienų labai domina filmų kūrėjus. Iki šiol pirmauja Jėzus Kristus, dažniausiai vaizduojamas vaidybiniuose filmuose ir serialuose (įtakingas internetinis resursas www.imdb.com prieš penketą metų užfiksavo rekordinį tokių filmų skaičių – 600!). Pirmasis buvo sukurtas dar 1898 m. kino pradininkų brolių Lumiere‘ų.

Antroje vietoje – Napoleonas, pasirodęs 471-ame vaidybiniame filme. Pirmą kartą žiūrovai šį personažą pamatė dar 1800-aisiais metais. Kino ir net fotografijos tada dar nebuvo, bet europiečiai mielai dalyvavo įvairiausių konstrukcijų „Stebuklingų žibintų“ seansuose, kai į ekraną buvo projektuojami piešiniai. Vieno tokio atrakciono Paryžiuje metu žiūrovai išvydo ne tik savo mylimą imperatorių, bet ir kitus prancūzų istorijos herojus.

Kino istorikas Žoržas Sadulis taip aprašo šio reginio turinį: „Iš kapo prisikelia Robespjeras... Paskui pasirodo Volteras, Antuanas Lavuazjė, Žanas-Žakas Ruso... Debesys išsisklaido, ir mes pamatome Bonapartą. Jis ištiesia Minervai alyvų šakelę, o ši, iš jos padariusi vainiką, uždeda jį ant jaunojo Prancūzijos didvyrio galvos“.

Prancūzų kino pradininkų brolių Liumjerų operatorius Feliksas Mesgišas dar 1900-aisiais metais nufilmavo kelias Napoleonui skirtas „istorines inscenizacijas“ – „Napoleonas ir sargybinis“, „Campo Formio sutarties pasirašymas“ bei „Napoleono ir Romos popiežiaus susitikimas“.

Anksti imperatorių kino priemonėmis pagarbino ir amerikiečiai: 1909-aisias metais J. Stiuartas Blektonas sukūrė filmą „Napoleonas, likimo žmogus“ (Napoleon, the Man of Destiny), kainavusį net 20 tūkstančių dolerių. Ilgai buvo manoma, kad filmas neišliko, tačiau kino istorijos knygose minimas detalus sinopsis, iš kurio tampa aišku, kokios scenos jį sudarė. Reikšmingiausias savo gyvenimo akimirkas imperatorius mato sapne, užmigęs krėsle po to, kai aplankė kambarį, kuriame mirė jo žmona Josephine. Viena po kitos seka scenos, kuriose Napoleonas karūnuojamas (Notre Dame katedroje popiežius laimina imperatorių, o šis nekantraudamas pats užsideda karūną ant savo galvos, paskui vainikuoja Žozefiną), Austerlico lauke Napoleonas pozuoja kompozicijos centre, pavergti Austrijos generolai atiduoda Napoleonui savo kardus, imperatorius stebi pergalingą mūšį Frydlande (dabartinis Kaliningradas), santuoką su Austrijos princese Marija Lujiza Didžiojoje Luvro galerijoje laimina arkivyskupas, Napoleonas motinos, brolių ir artimųjų būryje, Napoleono sūnaus gimimas, jo paskelbimas Romos karaliumi, pergalingas žygis į Maskvą ir gėdingas sugrįžimas iš liepsnojančios Rusijos sostinės namo, sosto atsisakymas, jaudinantis atsisveikinimas su senąja gvardija (susijaudinęs imperatorius bučiuoja vėliavą, kovose užgrūdinti kareiviai verkia), Vaterlo kautynių laukas, raitas Napoleonas stebi lemtingą pralaimėjimą, maršalas Sultas išveda imperatoriaus žirgą. Paskutinėje filmo scenoje į Šv. Elenos salą ištremtas imperatorius žvelgia nuo kalno į jūrą.

Dabar šį filmą galima pamatyti Youtube platformoje.

Europietiškos kultūrinės tradicijos leido italų ir prancūzų kino režisieriams Napoleoną vaizduoti tiksliau, nei pirmuose Holivudo filmuose, nevengiant kai kurių psichologinių detalių. Italų režisieriaus Luigi Maggi filme „Grenadierius Rolanas“ (1911 m.) Napoleonas parodomas žygio į Maskvą metu; filmo autoriai daug dėmesio skiria ne tik patiems įvykiams (kautynių ir Maskvos gaisro scenos pavaizduotos „pritrenkiančiai realistiškai“), bet ir paties imperatoriaus asmenybei. Amerikiečius anuomet labiau domino mitologinis Napoleono paveikslas, „niūraus genijaus“ įvaizdis. Dar viename J. Stiuarto Blektono filme „Respublikos karo himnas“ (1911 m.) Napoleonas parodomas žengiantis į Dievo teismą drauge su tokiais žmonijos titanais, kaip Abrahamas Linkolnas, Levas Tolstojus, Dantė ir kardinolas Rišeljė.

Šedevras iš genijaus rankų

Įspūdingiausias visų laikų filmas apie Napoleoną buvo sukurtas dar nebylaus kino laikais. 1927-aisiais metais prancūzų režisierius Abelis Gance'as pagaliau baigė keturis metus kurtą filmą „Napoleonas“, apie kurį britų istorikas Kevinas Brownlow pasakė: „Jokiame kitame filme vaizdiniai kino raiškos ištekliai nebuvo taip išradingai panaudoti. A. Gance‘o sukurtas „Napoleonas“ yra kinematografinių išradimų enciklopedija – visos nebylaus kino galimybės tiesiai iš genijaus rankų“.

A. Gance‘as – unikalios biografijos menininkas. Jis mėgo save vadinti savamoksliu, bet anot amžininkų, niekas nebuvo taip gerai susipažinęs su Spinozos, Heraklito, Pitagoro, Konfucijaus, Schopenhauerio, Platono ir Nietzsche‘s kūriniais, kaip jis.

Prieš pradėdamas „Napoleono“ filmavimo darbus A. Gance‘as susipažino su begale knygų – istorikų veikalais, memuarine literatūra, paties Bonaparto laiškais. Filmas kainavo 18 milijonų frankų – tai buvo tais laikais neregėtas biudžetas. Kai kuriose scenose dalyvavo apie šeši tūkstančiai statistų. Paviljone ir natūroje buvo pastatyta apie 150 dekoracijų. Režisierius buvo suplanavęs kurti epinį reginį, kurį sudarytų trys dalys: „Bonaparto jaunystė“, „Bonapartas ir teroras“ ir „Itališka kompanija“. Viso sumanymo realizuoti nepavyko, buvo nufilmuotos tik dvi pirmosios dalys.

Pagrindinio vaidmens bandymams režisierius kvietė ne tik aktorius, bet ir rašytojus bei muzikus. Aktorius Van Daelis galiausiai suvaidino Robespierre‘ą, o režisieriui labiausiai patikęs rusas Ivanas Mozžuchinas vaidmens atsisakė, sakydamas, kad Napoleoną privalo suvaidinti prancūzas. Galiausiai Napoleonu filme tapo rašytojas Albertas Dieudonne, o garsusis teatralas Antonenas Arto suvaidino Maratą.

A. Gance‘o „Napoleono“ scenarijus turėjo epigrafą, cituojantį Bonaparto frazę: „Aš praplėčiau šlovės ribas“. A. Gance‘ui pavyko padaryti ne menkesnį žygdarbį – jis praplėtė kino ribas: kai kurios „Napoleono“ scenos buvo filmuojamos taip, kad jas seanso metu galėjo sinchroniškai rodyti trys projektoriai, o žiūrovai matė tris kartus platesnį vaizdą. Taip kinui režisierius pritaikė dailininkams žinomą triptiko principą, o istorikai šį metodą pavadino polivizijos procesu.

Genijus ar demonas?

„Visi mėginimai pavaizduoti Napoleoną nenuodėmingą, kaip „gerąjį genijų“, nusileidusį ant žemės daryti tik gėrį žmonėms, visos pastangos pateisinti ištisus dvidešimt metų trukusį kraujo liejimą vien būtinybe „gintis“, visi mėginimai (ypač tuo pasižymi prancūzų istorikai) išbalinti kai kuriuos juodus darbus, neatskiriamai susijusius su Napoleono vardu, visiškai tušti“. Taip „siluetų“ serijos knygoje (liet. 1984 m.) teigė rašytojas ir istorikas Jevgenijus Tarlė. „Beje, pats Napoleonas dėl baisių praeities prisiminimų niekada nesikrimsdavo. Matyt jis, taip nuoširdžiai kartą ir visiems laikams save sutapatinęs su Prancūzija, turėjo pateisinimą viskam, kad ir ką darytų.

Tačiau pereinant nuo „moralinės“ (arba „moralizuojančios“) dalies prie intelektualinės, galima suprasti lordą Rozberį, kuris teigė, kad Napoleonas iki begalybės išplėtė tai, kas iki tol buvo laikoma kraštutinėmis žmogiškojo proto ir žmogiškosios energijos ribomis“. Kitas anglas, profesorius Holendas Rozas, anaiptol nesižavėjęs Napoleonu, daugeliu požiūrių vertinęs jį neigiamai, irgi yra tos nuomonės, kad jis „stovi pirmoje nemirtingų žmonių gretoje“ dėl tų neregėtai milžiniškų ir įvairių talentų, kuriais apdovanojo jį gamta, ir dėl tos vietos, kurią užėmė viso pasaulio istorijoje. Net nūnai nebemadingi Karlas Marxas ir Friedrichas Engelsas lakoniškai ir labai tiksliai sugebėjo apibrėžti Napoleono fenomeną: „Jis mokėjo vienu akies mirksniu spręsti ištisų žemynų likimą, demonstruodamas tiek neabejotiną savo genialumą, tiek ir nenukrypstamą ryžtą siekti užsibrėžto tikslo“.

Napoleonas buvo ne tik aistringas užkariautojas, bet ir puikus valstybininkas, padaręs kelias svarbias politines reformas. Net ir dabar daugiau nei pusę Prancūzijos civilinio kodekso straipsnių (1200 iš 2285) sudaro vadinamojo „Napoleono kodekso“ nuostatos, įteisintos dar 1804 metais. Mielai šiuolaikiniai žmonės naudojasi ir Napoleono sentencijomis, kurios tinka praktiškai visiems gyvenimo atvejams. Daugiausiai tai pasisakymai apie save, ne prastesni nei karalių autocharakteristikos („Istorija – tai aš!“), patarimai rimtiems valstybininkams („Kas nemaitina savos armijos, maitina svetimą“), cinizmo nestokojančios politinio gyvenimo tiesos („Liaudis niekuomet neišsirinks tinkamų įstatymų leidėjų“ arba „ Liaudžiai reikia triukšmingų švenčių; mulkiai mėgsta triukšmą, o mulkių yra daugybė“).

Apie moteris (nebūtų prancūzas!) Napoleonas taip pat yra ištaręs daug sparnuotų frazių. Kaip ir apie saldžion jų nelaisvėn patenkančius vyrus. „Kiek vyrų yra nusikaltę tik dėl savo silpnybės moterims!“, – ši sentencija, žinoma, buvo aktuali ir pačiam jos autoriui.

Apie Prancūzijos imperatoriaus Napoleono meilę Žozefinai žino bemaž visi. Šis garsus meilės romanas aprašytas knygose ir pavaizduotas filmuose. Tačiau Žozefina nebuvo vienintelė. Filmo autorių dėka žinome ir apie kitas Napoleono mylimąsias. Pavyzdžiui, JAV režisieriaus Henrio Kosterio filme „Dezirė“ (1954 m.) dar visai jaunas generolas Bonapartas (jį suvaidino Marlonas Brando) 1794 metais Marselyje susipažįsta su miela audinių pardavėja Dezirė Klery (aktorė Jean Simmons). Jis lengvabūdiškai pažadėjo merginą vesti, tačiau išvyko į Paryžių ir pamiršo savo pažadą. Vėliau Napoleonas tapo imperatoriumi ir vedė Žozefiną Bogarnė, o jo pamesta Dezirė ištekėjo už kito karvedžio Žano Bernadoto, kuris tapo... Švedijos karaliumi Šarliu XIV.

Su Žozefina Napoleonas galiausiai išsiskyrė, nes ji negalėjo pagimdyti sosto įpėdinio. Vedybos su Austrijos imperatoriaus Pranciškaus II dukra Marija Lujiza šią problemą išsprendė: iš antrosios imperatoriaus santuokos gimė Napoleonas II, o buvęs leitenantas susigiminiavo su Habsburgais. Tarp Žozefinos ir Marijos Lujizos dar buvo lenkų aristokratė Marija Walewska, su kuria Bonapartas susipažino 1806-ųjų metų žiemą keliaudamas per Lenkiją. Tuomet Lenkija (o kartu su ja ir Lietuva) jau buvo išdraskyta padalijimais, o žmonėse ruseno maža viltis, kad valstybę naujam gyvenimui prikels svetimos rankos.

Lenkų aristokratai net buvo patikėję Marijai Walewskai ypatingą misiją – vardan Lenkijos išgelbėjimo į Napoleono glėbį ją stūmė net jos vyras. Plačiausiai šią Napoleono ir jo „lenkiškos žmonos“ meilės istoriją papasakojo filmas „Užkariavimas“ (1937 m.., rež. Clarence‘as Brownas), kuriame pagrindinius vaidmenis suvaidino prancūzas Charles Boyer ir švedė Greta Garbo.

Patys lenkai šį legendomis apaugusį romaną taip pat ekranizavo, tik kaip parodiją – filme „Marysia ir Napoleonas“ pagrindiniai herojai yra ne Napoleonas ir Marija Walewska, o tik į juos labai panaši pora (ją vaidina Gustawas Holoubekas ir Beata Tyszkiewicz).

Napoleoną kine filmų autoriai arba pernelyg demonizavo, arba nuslysdavo į kitą kraštutinumą ir genialų karvedį paversdavo melodramų herojumi. Abiejų šių kraštutinumų pavyko išvengti nebent rusų režisieriui Sergejus Bondarčiukui, kurio epopėjoje „Karas ir taika“ (1965-1967 m.), sukurtoje pagal Levo Tolstojaus romaną, Napoleoną suvaidino rusas Vladislavas Strželčikas, o kartu su italais kurtame filme „Vaterlo“ (1970 m.) Napoleoną įkūnijęs amerikiečių aktorius Rodas Steigeris, ko gero, šį istorinį personažo charakterį atskleidė tobuliausiai.