Tikisi daugiau žmonių pritraukti į Sudargo apylinkes

Mintis pastatyti šį paminklą prieš porą metų gimė iš šio krašto kilusiam prodiuseriui Rolandui Skaisgiriui. „Žmonės turi įvairių idée fixe. Tarkime, visiems labai svarbu tėvynė, bet man viduje visada svarbiau tėviškė – galvoju, nuo jos viskas prasideda. Šakių rajone, Zanavykų krašte yra daug visokiausių kultūrinės ir istorinės atminties objektų, iš čia kilusių žinomų žmonių – pavyzdžiui, esu kūręs dokumentinius filmus apie signatarus Joną Vailokaitį, Saliamoną Banaitį. O prieš porą metų man Audrius Siaurusevičius papasakojo, kad Selindžerio prosenelis yra iš Sudargo, kuris yra netoli mano tėviškės – tada ir sugalvojome, kad reikia kažkaip pažymėti šį faktą, pastatyti paminklą ar instaliaciją“, – pasakojo R. Skaisgirys.

Netrukus jie su keliais bendraminčiais, tarp kurių – prodiuseriai Lauras Lučiūnas, Justinas Garliauskas ir kiti – ėmėsi šios idėjos įgyvendinimo. Gavus patvirtinimą iš Sudargo seniūnijos, kad tokią idėją jie labai sveikintų ir paminklą leistų pastatyti netoli Sudargo piliakalnių, buvo sutarta su skulptoriumi Nerijumi Erminu, kad jis sukurs paminklą.

Rolandas Skaisgirys

Pernai penkiasdešimtmetį šventęs R. Skaisgirys draugų paprašė vietoj dovanų pagal išgales prisidėti prie šio sumanymo – taip surinko 8 tūkstančius eurų, maždaug pusę reikalingos sumos, kitą pusę padengė iš savo asmeninių lėšų.

„Man tėviškė labai svarbi – aš ten praleidžiu labai daug laiko, jaučiuosi daug kam skolingas: savo mokytojams ir kitiems žmonėms, kurie labai daug širdies įdėjo ir į mane, ir į aplinką tuo metu, kai aš ten augau. Dabar pats ten vis noriu padaryti kažką naujo. O Sudargo piliakalniai niekuo nenusileidžia Kernavės piliakalniams, tik yra toliau nuo Vilniaus ir mažiau išreklamuoti – norėčiau, kad kuo daugiau žmonių apie juos sužinotų ir dažniau mano kraštą lankytų“, – neslėpė R. Skaisgirys.

Kaip atrodys pats paminklas, R. Skaisgirys kol kas neatskleidžia – siūlo palaukti oficialaus atidarymo. „Esmė yra tokia, kad ir ši knyga, ir pats autorius reiškia paauglių gyvenimo rokenrolą. Mes, kadangi buvome okupuoti, tuo metu neturėjome tokio rokenrolo, kokį turėjo Amerikos paaugliai. Dėl to šitas paminklas dabar bus toks rokenrolinis“, – sakė jis.

Prof. Tomas Venclova: kuo daugiau Lietuvoje originalių paminklų, tuo įdomiau

Rašytojas, literatūros tyrinėtojas, Jeilio universiteto profesorius emeritas Tomas Venclova sakė, kad tokias idėjas galima vertinti tik teigiamai – jo nuomone, tai tik praturtina Lietuvą ir jos kraštovaizdį: „Kuo daugiau Lietuvoje turime nebanalių, originalių paminklų, tuo įdomiau“.

Didelio turistų antplūdžio, atvykstančių dėl šio paminklo, pasak jo, nereikėtų tikėtis, tačiau jis turės švietėjišką reikšmę. „Turizmą jei paskatins, tai nelabai stipriai, bet svarbiausia, kad žmonės daugiau išgirs apie tą autorių, apie kurį verta išgirsti“, – kalbėjo prof. T. Venclova.

Tomas Venclova

Jis taip pat patarė atkreipti dėmesį ir į kitus Selindžerio kūrinius. „Žinoma, skaičiau romaną „Rugiuose prie bedugnės“, ir jis man patiko, bet aš turbūt net labiau mėgstu kitus Selindžerio kūrinius, pavyzdžiui, romaną „Franė ir Zujis“. Bet „Rugiuose prie bedugnės“ literatūroje turi gana žymią vietą, amerikiečiai net lygina ją su „Heklberiu Finu“ – ši knyga parodo XX amžiaus antros pusės tipišką amerikietį jaunuolį, kaip „Heklberis Finas“ XIX amžiaus. Be to, romanui papildomo populiarumo suteikia faktas, kad jį išleidęs Selindžeris netrukus liovėsi rodęsis viešumoje ir daugiau knygų nebeleido. Jis nukrypo į gana ezoteriškus reikalus – į dzenbudizmą, į vadinamąjį krikščioniškąjį mokslą (Christian Science), net dianetiką, dažnai, sakyčiau, į šarlataniškus to meto mokslus, ir tai jam tuo metu, ko gero, buvo svarbiau negu literatūra. O dabar Selindžerio, kaip žinome, jau senokai nebėra gyvo, bet pora jo romanų literatūroje, be abejo, išlieka ir savo epochai turi nemenką reikšmę“, – pasakojo profesorius.

Prof. T. Venclova teigė, kad sumanymas statyti paminklą ne autoriui, o konkrečiam kūriniui šiuo atveju gana natūralus.

„Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, tas romanas tikrai labai madingas, bent jau buvo savo metu. Tiesa, jo poveikis buvo dvilypis: šį romaną mėgo Johno Lennono žudikas, taip pat vienas pusprotis, kuris pasikėsino į prezidentą Ronaldą Reiganą – taigi, tas romanas atliepė jų vidinę krizę. Bet jį mėgo ir daugelis visiškai padorių ir vertingų žmonių, ir kaip sakiau, prieš šį romaną nieko turėti negalima – jis yra tiesiog labai neblogai parašytas. Gal ir ne taip gerai kaip „Heklberis Finas“, bet tikrai neblogai. O kadangi romanas „Rugiuose prie bedugnės“ turbūt yra vienintelis, dėl kurio Selindžeris Lietuvoje žinomas, natūralu, kad paminklas šiam romanui ir skirtas, ir gal bus pastatytas kur nors rugių lauke prie skardžio. Savotiškai sąmojingas sumanymas“, – kalbėjo prof. T. Venclova.

Kiek žinoma, paties Selindžerio ryšys su Lietuva yra minimalus. „Man atrodo, jis niekada nei jos minėjo, nei apie ją daug galvojo. Čia kaip su Franko Zappos paminklu Vilniuje: yra daug žmonių, kurie jį mėgsta, tad jo gerbėjai pastatė jam paminklą, ir nieko čia blogo aš nematau – tegu stovi“, – sakė profesorius.

Be to, prof. T. Venclovos nuomone, šis paminklas tiesiog bus ženklas, kad Lietuva turi aiškų ryšį su pasauline kultūra: „Tai vienas iš daugelio atvejų, kai Lietuva tą ryšį turi, ir labai gerai, kad mes jį pabrėžiame. Manau, laikui bėgant atsiras ir daugiau tokių kultūrinių taškų, pabrėžiančių Lietuvos ryšius su pasauline kultūra. Yra daug amerikiečių, turinčių protėvius iš Lietuvos – ar tai būtų etniniai lietuviai, ar litvakai, tai yra, Lietuvos žydai, jų net daugiau nei lietuvių Amerikoje, ir jie užima turbūt labiau pastebimas pozicijas. Jie patys dažnai prisimena savo kilmę iš Lietuvos, ir tai puiku, Lietuvai naudinga“.

Marius Ivaškevičius: tai – didelė motyvacija kiekvienam jaunam žmogui

Rašytojui Mariui Ivaškevičiui Selindžeris – vienas iš mėgstamiausių autorių. „Aš dabar dažnai bandau skaityti knygas, kurios mane labai stipriai jaudino jaunystėje. Žinote, kas labai keista – kad du trečdaliai iš jų nebejaudina. O Selindžeris yra tas autorius, kuris vis dar jaudina, ir kitaip, atrandi jo knygose vis kitus dalykus, be to, stilius, kuriuo jis rašo, puikus – genijus“, – apibendrino M. Ivaškevičius.

„Šis autorius iš visos savo kūrybos, kurios nėra tiek jau daug, labiausiai asocijuojamas su knyga „Rugiuose prie bedugnės“. Nežinau, ar jis pats sutiktų, kad tai yra jo kūrybos viršūnė, bet tai tikrai yra pati garsiausia jo knyga, kurios jau išleista 60 mln. egzempliorių ir dabar dar kasmet leidžiama 200 tūkstančių tiražu per visą pasaulį – ši knyga išties yra fenomenas. Manau, kad ne vienam paaugliui ji padarė įspūdį, kaip ir man, kai ją skaičiau: kai tu galbūt jautiesi vienišas protestuodamas viduje prieš tą suaugusiųjų pasaulį, galvoji, gal tu kažko nesupranti, bet perskaitai ir supranti, kad tokių kaip tu galbūt yra daugiau – ir tie tavo klausimai pasauliui yra labai stipriai, aiškiai ir talentingai suformuluoti“, – kalbėjo M. Ivaškevičius.

Marius Ivaškevičius

Kai 2010 m. Selindžeris iškeliavo Anapilin, M. Ivaškevičius kaip tik buvo Amerikoje ir net buvo pasiryžęs daugiau nei dešimt valandų keliauti automobiliu, kad galėtų dalyvauti jo laidotuvėse, bet, atsižvelgiant į velionio rašytojo valią, jos vyko tik šeimos rate.

Tai, kad Selindžerio protėviai susiję su Lietuva, rašytojui nebuvo naujiena, tačiau jis prisipažįsta daugiau nežinojęs nieko konkretaus. „Manau, dauguma taip pat nežinojo. Tai, kad žmonės atrado tiksliai nurodytą vietą Lietuvoje, Šakių rajone – man tai yra labai gražu“, – sakė M. Ivaškevičius.

„Selindžeris buvo šimtaprocentinis amerikietis, gimęs pačioje Niujorko širdyje, Manhetene, apie ką ir yra jo romanas „Rugiuose prie bedugnės“ – Lietuva jo gyvenime turbūt nebent figūravo kur nors senelių pasakojimuose, jei jis su jais bendravo. Bet mums, ypač mūsų jauniems žmonėms, labai svarbu tikėti, kad šita žemė gali išauginti pačius didžiausius, pačius rimčiausius kūrėjus. Gal, jei jis būtų augęs Lietuvoje, jis nebūtų tapęs tuo Selindžeriu, kokiu tapo, nes tiek rašymas anglų kalba, tiek gyvenimas ten duoda savo, bet vis tiek žinojimas, kad įmanoma ne vien tik rašyti romanus apie lietuvišką kaimą ir būti įdomiam ne tik tam siauram savo tautos ratui, manau, yra tikrai didelė motyvacija kiekvienam jaunam žmogui“, – kalbėjo rašytojas.

Pasak jo, šis atvejis taip pat įdomus tuo, kad Selindžerio šeima nebuvo iš nukentėjusių nuo holokausto. „Ačiū Dievui, šeima to išvengė pusę šimto metų anksčiau emigruodama iš Lietuvos – tai nėra tas atvejis, kur mes turime apgailestauti ir sakyti, kad kas galėjo būti, jeigu... Bet pažiūrėjus plačiau, Holivudas nusėtas mūsų tėvynainiais, jei mes vieną kartą pradėsime juos suvokti kaip savo tėvynainius, o ne kaip žydus, kaip svetimšalius, svetimtaučius gyvenusius čia, mūsų valstybėje - kai tas supratimas įvyks, pas mus atsivers dideli klodai“, – įsitikinęs M. Ivaškevičius.

Aurimas Švedas: dar mažai tyrinėjame Lietuvos ir pasaulio kultūrinius ryšius

Kultūros istorikas Aurimas Švedas primena, kad istorija kalba mums apie dalykus, kurie liko praeityje. „Į būtojo laiko plotmę patekę įvykiai, reiškiniai, žmonės laukia, kol mes juos prisiminsime ir suteiksime prasmę savojoje dabartyje. Jeigu taip nepadarome, įvairius faktus uždengia užmarštis. Todėl gyvendami šiandienoje mes darome nuolatinę atranką, klausdami savęs: „Ką, kaip ir kodėl turime prisiminti apie praeitį? Kodėl mums reikia savo atmintyje saugoti pasakojimus apie tam tikrus seniai nutikusius įvykius, prieš daugelį metų gyvenusius ir mirusius žmones, jų kūrinius? Kaip šie pasakojimai mums padės išgyventi dabartyje ir kurti viltingos ateities formas?“ Tai negailestingas, bet neišvengiamas žmogaus ir visuomenės atminties darbas. Jis niekada nesibaigia“, – kalbėjo jis.

Idėją pastatyti paminklą knygai „Rugiuose prie bedugnės“ jis teigė vertinantis kaip prasmingą ir vertingą iniciatyvą.

Aurimas Švedas

„Taip sakau turėdamas omenyje keletą dalykų. Jokia paslaptis, kad amerikiečių rašytoją J. D. Selindžerį, per jo protėvius, sieja ryšys su Lietuva. Tačiau ar kiekvienam, kad ir garsiam rašytojui, kompozitoriui, kino filmų režisieriui arba aktoriui, turinčiam lietuviškų šaknų, vertėtų kurti paminklus? Akivaizdu, kad ne. Selindžerio romanas „Rugiuose prie bedugnės“ ištisoms Lietuvos visuomenėms kartoms buvo (ir yra) reikšmingas tekstas, formavęs jų nuostatas, ugdęs empatiją, skatinęs vaizduotę, o pagrindinis pastarojo romano herojus Holdenas Caulfieldas kai kam iš mūsų atrodo daug realesnis už kai kuriuos iš tikrųjų gyvenusius žmones.

Todėl man visiškai suprantama paminklą statančiųjų iniciatyva, kuria parodoma: Lietuva yra pasaulyje, o pasaulis – Lietuvoje. Todėl mums vertybėmis yra ne tik Kristijono Donelaičio, Simono Daukanto ir Vinco Kudirkos tekstai, bet taip pat ir Jameso Joyce‘o, Leonardo Coheno arba Davido Selindžerio tekstai.

Taigi, romanas „Rugiuose prie bedugnės“ nėra vien tik amerikiečių kultūros kanono dalis. Šis tekstas yra vertybė ir Lietuvos visuomenei. Pripažindami tai mes ne nuskurdiname savąją kultūrą, bet ją praturtiname. Juk geriausių pasaulio literatūros kūrinių vertimai į lietuvių kalbą, ją (kaip ir mūsų kultūrą) daro įvairesne ir brandesne, skatina jos raidą“, – komentavo A. Švedas.

Jo nestebina ir mintis statyti paminklą ne rašytojui, o jo garsiausiam kūriniui. „Tokie atvejai tikrai nėra retenybė. Tikriausiai daugelis iš mūsų keliaudami po Europą, JAV ir kitas pasaulio vietas matė paminklus, skirtus literatūros kūrinių herojams Pelenei, Pinokiui, Bjauriajam ančiukui, Pepei Ilgakojinei, Robinui Hudui, Piteriui Penui, Tomui Sojeriui, Šerlokui Holmsui.

Šiuo atveju, svarbiausia kaip idėja yra įgyvendinama, kokia forma jai suteikiama ir kokį ryšį paminklas kuria su jį supančia erdve bei joje gyvenančiais žmonėmis. Paminėsiu keletą paminklų, man asmeniškai padariusių įspūdį. Niujorke, Centriniame Parke yra bronzinė skulptūra, skirta Alisai stebuklų šalyje (ją 1959 metais sukūrė José de Creef), na o Londone Paddingtono stotyje galima rasti meškiuko Padingtono (ką tik atvykusio iš paslaptingojo Peru) skulptūrą (2000-aisiais sukurta Marcus Cornish).

Nebuvau Odesoje, tačiau mane prieš keletą metų sudomino informacija, kad vieną gražią dieną šiame mieste ant Lenino paminklui skirto postamento 2015-aisiais atsirado ... Dartho Vaderio figūra (skulptorius Aleksandr Milov).

Paminklų literatūros herojams yra ir Lietuvoje. Pavyzdžiui, Klaipėdos Teatro aikštėje stovi skulptūra „Taravos Anikė“, vaizduojanti jauną mergaitę. Tai – Klaipėdoje gimusio poeto, Karaliaučiaus universiteto profesoriaus Simono Dacho, eilėraščio „Taravos Anikė“ herojė.
Na, ir žinoma čia tiesiog negalima neprisiminti vieno iš labiausiai Palangos botanikos parke lankomų objektų – Roberto Antinio (vyresniojo) sukurtos skulptūros „Eglė žalčių karalienė“ (pastatyta 1960-aisiais).

Kartais rašytojai apie savo knygų herojus sako, kad pastarieji rašant knygą staiga ėmė elgtis keistai ir neprognozuojamai, ne visuomet paklusdami savo kūrėjų norams. Jeigu taip iš tiesų kartais nutinka teksto plotmėje, mūsų neturėtų stebinti, jog kai kurie literatūros herojai išsiveržia iš šios plotmės ir apsigyvena šalia mūsų“, – šypsojosi jis.

A. Švedo nuomone, tokios iniciatyvos padeda suvokti keletą dalykų: „Lietuvos ir pasaulio kultūriniai ryšiai yra labai įvairūs, o mes, tiesą sakant, vis dar mažai juos tyrinėjame. Todėl tikrai prasminga užsiimti tokia intriguojančia savistaba. Ji leidžia geriau pažinti save ir kitus. Aptikdami kad ir neretu atveju labai trapius ryšius tarp iškilių kultūros, akademinio ir meno pasaulio asmenybių bei Lietuvos mes mokomės suprasti, jog Lietuvos, Europos arba JAV istorija buvo ir yra kuriama daugybės tautų, kultūrų, konfesijų žmonių. Gebėjimas pamatyti mūsų gyvenimus kaip vitražus, sudarytus iš įvairių spalvų ir formų stiklo gabalėlių, moko jautrumo ir atidos mus supančiam pasauliui ir jame gyvenantiems žmonėms“.

„Man patinka galvoti apie tai, kad tarp Sudargo ir Niujorko, Kornišo bei kitų JAV vietų (kur gyveno J. D. Selindžerio bei jo sukurto romano veikėjai) atradome egzistuojantį ryšį. Beje, Sudarge atsirasiantis paminklas romano „Rugiuose prie bedugnės“ personažui taps atminties vieta ne tik lietuviams, bet ir rašytojo talento gerbėjams, gyvenantiems visame pasaulyje, kurie taip pat tyrinės šiuos ryšius.

Tad mums tikrai verta užsiimti Lietuvos ir pasaulio ryšių, kurie atsiskleidžia iškilių asmenybių biografijose, paieška. Tačiau aš nenorėčiau, kad tai būtų daroma siekiant pasididžiuoti: „O ar žinote, kad...?“ Tai mažai prasminga veikla. Praeityje gyvenusių žmonių šlovė už jų gerus ir prasmingus darbus priklauso tiems žmonėms, o ne mums. Tuo tarpu mes galime mokytis iš šių žmonių drąsos svajoti ir atkaklumo įgyvendinti šias svajones“, – dėstė A. Švedas.

Ar šis paminklas gali padėti atkreipti dėmesį į kartais kiek pamirštamą visuomenės grupę – paauglius? „Jauni žmonės, įžengę į paauglystę, visuomet yra šiek tiek nuošalėje, nes jie garsiai kelia nepatogius klausimus, abejoja susiklosčiusiomis taisyklėmis, kritikuoja suaugėlius už prisitaikėliškumą, turi drąsos garsiai piktintis įvairiomis neteisybėmis ir maištauti. Visada prasminga kalbėtis su šiais savo kelio ieškančiais jaunaisiais ir jų klausytis. Tačiau suaugusieji, „užsiėmę rimtais dalykais“, kaip taisyklė neturi „tokiems niekams“ laiko. Jeigu idėjos autoriams pavyks atkreipti dėmesį į paauglius – būtų puiku! Beje, nežinau, ar šiandienos paaugliams ką nors reiškia Selindžerio „Rugiuose prie bedugnės“, tačiau neabejoju, kad kai kas iš jų tikrai dabar atsivers šią knygą ir, galbūt, suras atsakymus į labai svarbius klausimus“, – sakė jis.