Savo žemišką kelionę jis baigė 2016 metų sausio 10 dieną, pralaimėjęs kovą su vėžiu. Davidas Bowie paliko ryškų pėdsaką ne tik britų roko muzikos istorijoje, bet ir buvo sukūręs vieną ekstravagantiškiausių scenos personažų. Jis buvo ir glamroko žvaigždė, ir eksperimentinės muzikos kūrėjas, ir šokių muzikos hitų autorius. Vaidino ne tik muzikiniuose filmuose.

Roko žvaigždė Ziggie Stardustas

Davidas Robertas Haywoodas Jonesas gimė Londono priemiestyje Brikstone 1947-ųjų metų sausio 8-ąją. Jau būdamas dešimties jis buvo giriamas pedagogų už puikius muzikos bei choreografijos pasiekimus. Išgirdęs pirmuosius Elvio Presley ir Little‘o Richardso įrašus, berniukas ėmė kolekcionuoti vinilines plokšteles su rokenrolo muzika, o 1966-aisiais, pasivadinęs Davidu Bowie, pats įrašė pirmąją dainą „Can't Keep Thinking About Me“.

Pseudonimą vaikinas pasirinko todėl, kad nebūtų painiojamas su grupės The Monkees lyderiu Davie‘u Jonesu.

Naujoji pavardė Bowie turi du kilmės šaltinius. Davidas žavėjosi Micku Jaggeriu ir žinojo, kad „jagger“ senąja britų kalba reiškia „peilį“. O „bowie“ taip pat reiškia „peilį“ – taip vadinamas kareiviškas peilis, pavadintas Luzitanijos avantiūristo ir revoliucionieriaus Jameso Bowie garbei.

Pirmasis naujos roko žvaigždės albumas „David Bowie“ pasirodė 1967 m. ir ypatingo pasisekimo nesusilaukė. Bet jau po metų įrašyta daina „Space Oddity“ – baladė apie bekraštę visatą ir kosminę vienatvę greitai tapo klasika.

Tikru proveržiu roko muzikos pasaulyje tapo 1972 m. įrašytas albumas „The Rise And Fall of Ziggy Stardust and The Spiders from Mars“, kurio dainas Davidas scenoje atlikdavo persirengęs ekscentrišku kostiumu. Šis albumas tapo ryškiausiu anuomet madingos glemroko (angl. glam rock) muzikos pavyzdžiu.

1972-aisiais pasirodė Lou Reedo albumas „Transformer“, o 1973-aisiais – albumas „Raw Power“, kurį įrašė Iggy Popas ir The Stooges. Abu šiuos albumus prodiusavo Davidas Bowie.

Roko muzikos chameleonu pramintas Davidas Bowie dažnai keitė gyvenamas vietas ir muzikinius įvaizdžius. Iš Londono jis persikraustė į Jungtines Amerikos valstijas, iš jų paskui dėl priklausomybės kvaišalams bėgo į Berlyną, o iš jo – vėl į Niujorką, kuriame pragyveno paskutiniuosius metus.

Pirmąjį – „ufonautišką“ – ryškų Ziggio įvaizdį pakeitė Baltasis kunigaikštis (angl. The Thin White Duke), 1976 m. sugalvotas albumas „Station to Station“ ir „Young Americans“.

1988 m. Davidas Bowie įkuria roko grupę „Tin Machine“, kurią be Davido sudarė Reevesas Gabrelsas (gitara), Tony Salesas (bosinė gitara), Huntas Salesas (mušamieji): penktasis (neoficialus) grupės narys buvo gitaristas Ericas Schermerhornas. Grupė įrašė du studijinius albumus ir iširo 1992-aisiais, kai D. Bowie nusprendė daryti solinę karjerą.

2004-aisiais Davidas Bowie buvo priverstas nutraukti albumo „Reality“ reklaminį turą dėl širdies priepuolio, patirto scenoje Vokietijoje „Hurricane Festival“ metu. Po operacijos muzikantas nebetęsė gastrolių ir retsykiais pasirodydavo savo jaunųjų favoritų „Arcade Fire“ ar „TV On The Radio“ kompanijoje.

Viename interviu Davidas Bowie sakė niekada nesijautęs šou verslo didvyriu, greičiau laikė save autsaideriu. Pastaraisiais metais buvo neįmanoma jo pamatyti ištaiginguose vakarėliuose. Išimtį dainininkas padarė sūnui Duncanui Jonesui, kai šis pristatė žiūrovams savo filmus „Mėnulis“ (Moon, 2007 m.) ir „Išeities kodas“ (Source Code, 2011 m.).

Ilgai trukusią tylą Davidas Bowie nutraukė per savo 66-ąjį gimtadienį 2013 m. sausio aštuntąją. Tada internete pasirodė naujos dainos „Where Are We Now“ klipas, o kovą – albumas „The Next Day“. Kritikai jį pavadino dainininko sugrįžimu, bet viešų koncertų Davidas Bowie jau neberengė.

2015-ųjų pabaigoje pasirodė pranešimas apie naujojo, jau 28-ojo albumo „Blackstar“ pasirodymą. Tada Davidas Bowie intensyviai kūrė miuziklą „Lozorius“ (Lazarus), kurio premjera įvyko gruodį.

Albumas „Blackstar“ pasirodė sausio 8-ąją per 69-ąjį Davido Bowie gimtadienį. Kritikai šį albumą pavadino vienu įdomiausių menininko darbu, o taip pat „ekstremaliausiu“ jo muzikiniu albumu.

Ryškų pėdsaką Davidas Bowie paliko ir kine

Į pirmąjį savo vaidybinį filmą „Žmogus, kuris nukrito į žemę“ (1976 m., rež. Nicolas Roegas), kurį beje, 2013 metais matėme „Scanoramos“ retrospektyvoje, Davidas Bowie tarsi nužengė dar apsigaubęs savo Ziggio „ufonautiška“ aura. Jis vaidina... ateivį, kuris atvyko į mūsų planetą ir beregint pateko į žemiškąjį priklausomybių nuo valdžios, pinigų, alkoholio, sekso ir televizijos pragarą. Auksiniai plaukai, pavargusios akys, liesas kūnas, įspraustas į tamsų kostiumą – Tomas atrodo visai kaip žmogus. Viskas, ką jis žino apie Žemę, yra matyta per televiziją. Tomas elgiasi ir jaučia kaip žmogus – jis ilgisi namų ir artimųjų, beviltiškai ieško išsigelbėjimo ir šilumos. Bet jis ne žmogus, o puolęs angelas. Žmogus, kuris nukrito į Žemę.

Antrasis Davido Bowie filmas buvo Vokietijoje nufilmuota jaudinanti drama „Gražuolis žigolas, vargšelis žigolas“ (Schöner Gigolo, armer Gigolo). Dekadanso dvasia alsuojančiame filme dainininkas suvaidino aristokratų palikuonį Paulų Ambrzijų fon Przygodskį, iš Pirmojo pasaulinio karo apkasų pakliuvusį į Berlyną ir pasinėrusį į kriminalinę pokario Vokietijos kloaką. Savo vietos po saule vaikinas bando ieškoti tenkindamas turtingų moterų seksualines fantazijas. Šiame filme Davidas Bowie susitiko su garsia anuomet erotinių filmų žvaigžde Sydne Rome, klasikinio Holivudo žvaigžde Kim Novak ir legendine aktore bei dainininke Marlene Dietrich, kuri suvaidino baronienę fon Semering ir sudainavo titulinę dainą.

Režisieriaus Tony Scotto trileryje „Alkis“ (The Hunger, 1983 m.) buvo istorija apie du „rafinuotus blondinus mįslingais žvilgsniais“. Taip charakterizuotus demoniško pasaulio veikėjus Miriam ir jos meilužį Džoną suvaidino intelektualioji Catherine Deneuve ir dainininkas Davidas Bowie. Abu jie žino amžinos jaunystės paslaptį, bet jiems tai pavirto tikru prakeikimu.

Vieną geriausių vaidmenų Davidas Bowie suvaidino filme „Linksmų Kalėdų, pone Lourensai“ (Merry Christmas, Mr. Lawrence, 1983 m., rež. Nagisa Oshima). Šioje karinėje dramoje veiksmas rutuliuojasi Antrojo pasaulinio karo metais Javos saloje, kurioje japonai buvo įrengę karo belaisvių stovyklą. Čia pateko britų majoras Džekas Seljersas, kurio nepalaužiama dvasia tampa neįveikiama kliūtimi kalėjimo prižiūrėtojams. Stovyklos viršininkas kapitonas Jonojis (jį suvaidino Davido kolega japonų dainininkas ir kompozitorius Ryuichi Sakamoto) tiki drausme ir samurajaus garbe. Jis užsispiria bet kokia kaina palaužti paslaptingąjį britą.

Visai kitokį Davidą Bowie žiūrovai pamatė nuotykių filme „Labirintas“ (Labyrinth, 1986 m., rež. Jimas Hensonas). Tai buvo stebuklinė pasaka, kurios siužetas perteikia vienos mergaitės sapną. Vėlų vakarą Sara (ją vaidina Jennifer Connelly) paliekama namie saugoti mažąjį broliuką. Mažylis ilgai nerimsta ir verkia, todėl įpykusi Sara garsiai ištaria kažkokioje pasakų knygoje perskaitytą magišką burtažodį. Ir tada prasidėjo tikri stebuklai. Kambarys virto kažkokia neregėta ir bauginančia erdve, kurioje kiekviename žingsnyje tyko pavojai ir visokiausi išbandymai. Sarai teks ilgai klaidžioti po pasakišką labirintą ir ieškoti piktųjų gnomų pavogto broliuko. Jos laukia nuotykiai, panašūs į Lewiso Carrollo Alisos atradimus stebuklų šalyje. Davidas Bowie čia suvaidino goblinų karalių Džaretą.

Tuoj po šio filmo Davidas Bowie atsidūrė Martino Scorsese‘s filme „Paskutinis Kristaus gundymas“ (The Last Temptation of Christ, 1988 m.). Boikotų ir net prakeiksmų katalikų pasaulyje susilaukusioje Nikoso Kazantzakio romano ekranizacijoje Willemas Dafoe suvaidino Kristų, Harvey Keitelis – Judą, o Davidas Bowie – Poncijų Pilotą.

Biografinėje dramoje „Baskija“ (Basquiat, 1996 m., rež. Julianas Schnabelis) suvaidino Andy Warholą. O pagrindinis herojus Žanas Mišelis Baskija po mirties buvo pripažintas pirmuoju juodaodžiu dailininku, pasiekusiu šios rasės žmonėms neįveikiamų meninių ir komercinių aukštumų. Jo trumpas gyvenimas (Baskija mirė nuo per didelės heroino dozės būdamas tik dvidešimt aštuonerių) neatsiejamas nuo Niujorko, kuriame septintajame dešimtmetyje spindėjo poparto genijaus Andy Warholo žvaigždė. Beje, Warholo muziejus nepagailėjo paskolinti seniai mirusio klasiko perukus ir drabužius). Pasirodo, ir kiti A. Warholo aplinkos menininkai. Finaliniuose titruose minimas net Jonas Mekas. Besidomintiems moderniu menu geresnį filmą sunku rekomenduoti.

Fantastiniame filme „Pono Raiso paslaptis“ (Mr. Rice's Secret, 2000 m., rež. Nicholas Kendallas) Davidas Bowie suvaidino dar vieną mistinį personažą – paslaptingąjį poną Raisą, prieš savo mirtį padovanojusį vėžiu sergančiam Ovenui Votersui (akt. Billas Switzeris) keistais skaitmenimis išraižytą žiedą, turintį magišką galią. Šio žiedo pagalba vaikinas tikisi surasti gyvybės eliksyrą.

O plačiai nuskambėjusiame režisieriaus Christopherio Nolano filme „Prestižas“ (The Prestige, 2006 m.), pasakojančiame apie du XX a. pradžios Londono magus (juos vaidina Hugh Jackmanas ir Christianas Bale'as) Davidas Bowie persikūnijo į mokslininką Nikola Teslą, išradusį elektros energijos perdavimo metodą kintamos srovės impulsais. Vieni jį laikė genijumi, kiti – paprasčiausiu šarlatanu. Bet Nikolos Teslos asmenybė ligi šiol neduoda ramybės kūrėjams. Jam skirta ne viena knyga, keli filmai ir net viena amerikietiška opera.

Davidas Bowie nuveikė labai daug. Šeši jo dainų albumai, žurnalo „Rolling Stone“ teigimu, įeina į „500 garsiausių visų laikų albumų“ sąrašą. Televizijos kanalas VH1 jam skyrė septintąją vietą didžiausių visų laikų menininkų šimtuke.

Žmogus, kuris buvo nukritęs į Žemę, vėl sugrįžo į žvaigždžių pasaulį.