Pirmoji vasara su mikrofonu
Jauna kūrėja interviu sutiko duoti prieš pat pirmąjį pokarantininį savo koncertą vasaros atidarymo proga. Įsitaisiusi su tądien jau ketvirtu puodeliu kavos viename iš jaukių sostinės senamiesčio kiemelių, žydinčių gėlėmis, prisipažino, kad šios vasaros laukė gerokai labiau nei ankstesniųjų.
„Praeitas savo vasaras skyriau kitokioms kryptims: dirbau Amerikoje, dykumoje, buvau padavėja, visa miltuota nešiojau picas, juodą uniformą. Dar prieš tai dirbau Juodkrantėje, Palangoje. Kiekvieną vasarą tai su puodais, tai su keptuvėmis, tai su patiekalų užrašais, ir, galvojau, šią vasarą, tai jau su mikrofonu.
Dar prieš karantiną žinojau, kad lieku Lietuvoje, tad iš anksto atsisakiau visų būdų iškeliauti, kuriuos renkasi mano draugai. Palikau vietos muzikai. Atsirado žmonės, su kuriais pradėjau dirbti, drąsos, ryžto – kartais pati save nustebinu, kad moku paskambinti, pasakyti, paprašyti, pareikalauti gal net“, – sako mergina ir svarsto, jog greičiausiai darbas aptarnavimo srityje padėjo ištransliuoti aplinkai, ko ji iš tikrųjų nori, nieko nepriimti asmeniškai.
2018 m. išleidusi mini albumą „Kilometrai“, Gabrielė paliko namus ir pastaruosius metus praleido tarp Honkongo, Amerikos bei Australijos dykumų. Pokalbio metu ji pasidalino, ką dar jai davė viešnagė šiuose visiškai skirtinguose pasaulio kraštuose.
„Daug laisvumo, geriau žinau, ko noriu, ko nenoriu, labai gerbiu savo laiką, pinigus. Kai buvau Honkonge, tai nuolatos balansavau ant stipraus bankroto: kavinėse gerdavau šiltą vandenį, nes neįpirkdavau kavos, eidavau pėsčia ilgesnes distancijas, per brangesnius rajonus tam, kad nevažiuočiau autobusu ir sutaupyčiau“, – savo išgyvenimo gudrybes prisimena mergina.
Atlikėja teigia, kad nemaloni patirtis svetur jai tik padėjo sustiprėti.
„Labai gerai tave nugręžia, nuima netikrumo sluoksnius: išmoksti ir indus plauti, ir maistą nešioti, ir būti aprėkta klientų, ir būti nuniekinta, nustumta į šoną. Tokie dalykai tikrai kažką duoda, tik tu gali pasirinkti, kaip jie tave paveiks – ar pasijausi nieko verta dėl to, kad plauni indus, ar žmogumi, kuris gyvenime nuo šiol bijos mažiau. Jei jau kas nors gyvenime labai nepasiseks, aš žinosiu, kad visada galiu tuos indus dar kartą plauti, ir manęs tai visiškai nežemins“, – tvirtina pašnekovė.
G. Vilkickytė neslepia, kad būnant užsienyje, jos tikrieji norai – muzika, dokumentika, stabilaus gyvenimo troškimas – „buvo tiesiog išjungti“.
„Užsienyje tu gali įsivaizduoti, kad „vau, gyvenu Honkonge, čia tai bent, įspūdinga kasdienybė, kitaip negu visi turi“. Labai lengva patikėti, kad labai reikšmingai gyveni, o iš tikrųjų tu ten gal net nieko nesukuri, tiesiog leidi savo dienas tame pačiame cikle: žiūri serialus, valgai pigiausią maistą ir netobulėji.
O Lietuvoje prasideda konkursas visose srityse, čia kalbi savo kalba, ta pačia, kuria kuri. Buvimas Vilniuje man primena, kad turiu daryti tai, ką iš tikrųjų noriu. Užsienyje, atrodo, užgožia informacijos perteklius ir tavęs nebelieka. Mano individualybė Honkonge buvo nuleista į klozetą“, – skambiai išsireiškia mergina.
Honkonge įvyko vienatvės egzaminas ir pirmosios dokumentikos gimimas
Dainininkė prisipažįsta, kad Honkonge nemažai laiko praleido vienatvėje ir šį laikotarpį pavadino vienatvės egzaminu.
„Honkonge man visiškai nebuvo sunku leisti laiką su savimi, rasti, ką veikti. Man mano mintys įdomios ir mano norai įdomūs. Norisi save auginti ir aš tikrai negalvoju nei, kad esu nevykėlė, apgailėtina, nei karalienė.
Tos kelionės išmokė labai daug. Ypatingai, kai neturi didelio biudžeto ir negali savęs užimti ištisiniu lokacijos keitimu, naktinio gyvenimo patirtimi – aš tiesiog negalėjau jo įpirkti. Pavyzdžiui, Honkonge vienas kokteilis kainuoja tiek, kiek man kainuodavo visą savaitę pilnai pripildyti šaldytuvą“, – neslepia ji.
G. Vilkickytė, leisdama dienas Honkonge, sukūrė pirmąjį savo trumpo metro dokumentinį filmą „Hong Kong: ten būti čia“. Interviu metu ji papasakojo apie savo aistrą dokumentikai.
„Penktadienį apsiginsiu žurnalistikos bakalaurą. Ten esu pasirinkusi televizijos kryptį, tiksliau, dokumentikos, nes man yra gerokai įdomiau tai, kas tęsiasi ilgai, lėtai, nuosekliai nei tai, kas akimirksniu užsidegė ir užgeso bei tapo pamiršta, o kitą dieną – viskas vėl iš naujo. Greitoji žurnalistika manęs absoliučiai nežavi ir aš nelabai intensyviai domiuosi žiniomis, išskyrus tuo, kas yra labai svarbu ir pilietiškai reikalinga.
Aš labai noriu kurti vaizdo klipus savo pačios dainoms, o ir žmonės, su kuriais kartu dirbu, leidžia man tai daryti. Džiaugiuosi, kad turiu užnugarį ir palaikymą“, – savo planais dalinasi jauna atlikėja.
Liga lėmė vertybių apsivertimą
Kad ir kokių patirčių kūrėja įgavo svetur, tikriausiai daugelis sutiks, kad Lietuvoje jos vardas viešai linksniuojamas vien muzikos kontekste: ji yra jausmingų dainų autorė ir jų atlikėja, o tuo metu, kai vyko pokalbis, birželio 1-osios koncertas, kaip ir prieš tai vykę, buvo praktiškai išparduotas, paskelbus jį vos savaitei likus iki renginio.
„Aš stengiuosi apie tai negalvoti. Kaip sakau: visada laiptais, niekada liftu. Tai tie laiptai man yra vaikščiojimo žeme paralelė. Nereikia šokti į viršų iš karto“, – savo filosofija dalinasi atlikėja.
Ji pabrėžia, kad visame tame, ką mergina transliuoja į viešumą, jai svarbiausia yra kokybė.
„Visada rūpinuosi savo turiniu, kad jis būtų kuo kokybiškesnis – tiek tas, kurį aš dainuoju, tiek tas, kurį kalbu, galų gale, ir socialiniai tinklai. Nėra taip, kad juose galima matyti, ką aš valgau, su kuo esu ir t.t. Ten yra grynai pranešimas apie muziką“, – teigia ji.
Paklausta, ką reiškia jos „Instagram“ paskyros vardas „ramybės“, tartum linkintis visiems ramybės, menininkė papasakojo jo gimimo aplinkybes ir užsiminė apie ilgalaikes savo sveikatos problemas.
„Čia viskas prasidėjo nuo apsilankymo pas gydytojus. Aš turiu tokią odos ligą, kuri ateina užplūdus, arba man pačiai leidus užplūsti, radikalioms emocijoms – blogoms arba labai labai geroms. Kai pradėjau vaikščioti pas gydytojus, tai jie sakydavo: „Vaikeli, tau reikia ramybės.“
Kai viskas susibalansuoja, tada ir tavo kūnas susibalansuoja, ir tu šiaip išmoksti ramybę vertinti kaip vertybę, ir ne tik ją suprasti kaip ramų sėdėjimą prie lango ir šuniuko glostymą, bet jausti ją skirtingose erdvėse, kurios neturi nieko bendro su tyla. Ramybė yra tai, kas čia“, – pirštą nukreipusi į savo galvą sako G. Vilkickytė.
„Aš pastebėjau, kaip keičiasi mano vertybės. Anksčiau norėjau gyventi centre, visada ten suktis, o dabar jau penktadienio vakarą sėduosi ant dviračio ir važiuoju į Nemenčinę, važinėjuosi po mišką ir apžiūrinėju namus, svajodama, kuriame iš jų norėčiau gyventi. Norisi visiškai kitų dalykų. To triukšmo man jau per akis. Aš vis labiau žinau, kas esu ir man nereikia, kad kas nors tai primintų, nereikia tiek daug to patvirtinimo. Kažkaip norisi būti su savo tais išsirinktais žmonėmis“, – užtikrintai kalba mergina ir teigia neabejojanti, kad gyvenimo kokybė atsispindi ir giliuose jos dainų tekstuose: „Aš ir pati žinau, kad ne apie gražų orą dainuoju“.
Atlikėjos dainose gausu gamtos elementų, įsiklausymo į ją, į savo jausmus. Paklausta, koks šiuo metu yra jos ryšys su gamta, Gabrielė daugiausiai paliečia jūros temą.
„Aš manau, kad gamta kiekvienam žmogui turėtų būti labai svarbus kanalas, bet labai daug kas skuba užgniaužti tą kanalą. Mano ryškiausia gamta yra jūra. Galima būtų ilgai banaliai kalbėti, kokia ji reikšminga, bet aš nusprendžiau nustoti kalbėti poeziją jūrai, aš geriau apie ją dainuosiu. Jūra man yra labiau ne kaip vandens telkinys, bet kaip meilės metafora. Meilės ne tik mylimam žmogui, bet sau, pasauliui, laikui ir t.t.“, – teigia ji.
Naujas išsvajotasis kūrybos etapas
Pirmasis G. Vilkickytės mini albumas „Kilometrai“ buvo įrašytas kartu su elektroninės muzikos prodiuseriu Chris Metric, nors atlikėjos pagrindinis muzikos instrumentas yra fortepijonas, jos koncertuose girdimi gyvi jo garsai. Ji prisipažįsta, kad elektroninės muzikos tikrai neapleido ir greitu metu bus galimybė išgirsti naujus jos kūrinius su elektronikos prieskoniu.
„Ankstesnis etapas buvo su Kristupu-Chris Metric. Mes buvome bendraklasiai, tokie likimo draugai. Susižvalgėme vienas į kitą ir pradėjome kartu kurti. Galiausiai, kai pradėjome sąmoningėti, supratome, kad mūsų yra kitokios kūrybos kryptys: jis labiau nori kurti šokių muziką, o aš, nors mėgstu ir gerbiu šokių muziką, mano lyrika tam visai netinka. Tad nusprendžiau atsitraukti nuo jo ir jis pasiūlė mums skirtis kaip partneriams.
Tą dieną pagalvojau, kad tai bus nauja pradžia, svarbiausia tik sugalvoti, ko aš noriu. Čia yra toks stebuklingas dalykas: tu gali galvoti, svajoti, bet kai kas nors paklausia, ko tu tiksliai nori, turi taip tiksliai sudėlioti viską, ko iš tikrųjų nori.
Kai aš pradėjau žodžiais susidėlioti, ko noriu, tada viskas ir prasidėjo. Svarbiausia nuspręsti, su kokiais žmonėmis kažką daryti, nes viskas su jais ir nutinka“, – sako pašnekovė.
Tikrumo ilgesį ir baimę save išgirsti dainų tekstuose dažnai analizuojanti kūrėja teigia, kad šiuo metu ji bendradarbiauja su muzikos prodiuseriu, su kuriuo dirbti siekė jau ilgą laiką, tačiau kol kas neatskleidžia šio žmogaus tapatybės.
„Dabar jau turiu kitą muzikinį partnerį, dar palaikysiu jį paslaptyje. Aš esu tokia laiminga, taip ilgai jo laukiau. Kažkada pati bandžiau jį „pakabinti“, vėliau jis atėjo pats, tai buvo labai svarbus man susitikimas. Ir čia bus taip pat elektronika, tik kitokia, nes pagaliau aš turiu savo nuomonę ir drįstu pasakyti ir „taip“, ir „ne“, – džiaugiasi mergina.
Paklausta, kaip ji ruošiasi koncertui ir ar daug repetuoja, Gabrielė atskleidė, kad pasirodymams ruošiasi visai kitaip nei tiesiog repetuodama dainas.
„Aš kartais kalbu su žmonėmis, kurie irgi atlieka savo dainas, kuriose nėra operinio dainavimo, o vien laisvas stilius, ir sakau jiems: „Ką ten reikia ruoštis?“ Tu gali save ruošti mentaliai, prižiūrėti sveikatą, balsą, nesijuokti labai daug, o šiaip namuose repetuoti savo pačios dainas… Aš kaip tik groju jas kuo mažiau, kad išliktų kuo daugiau to koncentruoto jausmo, kad per koncertą, nuoširdžiai jomis tikėdama, galėčiau dainuoti ir užsimerkus vizualizuoti, apie ką aš dainuoju“, – jausmingai mintį reiškia menininkė.
