Nacionalinio transliuotojo ekrane menininkai moko savo amato – dailininkė demonstruoja, kaip iš daržovių ir spalvoto popieriaus kurti animaciją, būgnininkas pataria, kaip mušti ritmą, daužant medinę kėdę. Socialiniuose tinkluose vyksta konkursas, kaip iš trijų turimų knygų pavadinimų sudėti sakinį ar „haiku“, o pamėgusieji grupę „Neatšaukti atidarymai“ dabar kasdien į „Facebook“ portalą eina tarsi į parodų rūmus. Tęsiantis karantinui, fotografas dronu fiksuoja miestiečių gyvenimą balkonuose. MO muziejus el. paštu šiokiadieniais kviečia į virtualius pasimatymus su menininkų kūryba. Ką tik įsikūręs vizualinių eksperimentų „Kosmos theatre“ pirmąją spektaklio premjerą pristato „YouTube“.

Legendiniai „Radioheadai“ internetu transliuoja savo koncertus, orkestrai groja per „Zoomą“ ir „Skype’ą“, įvairiais instrumentais atskirai įgrotus „gabalus“ dėliodami į bendrą, ausies neberėžiantį kūrinį. Be detalaus vaizdo ir garso montavimo tokie orkestrų kūriniai gausiai papildytų noise muzikos žanrą. Savo ruožtu mokslininkai koronaviruso struktūrą perdarė į muzikinį takelį, esą tai padeda išsiaiškinti smulkiausias viruso detales. Norom nenorom vaizduotėje pradedi matyti epidemiologą, linguojantį koronaviruso ritmu.

Maža drabužių parduotuvė siūlo online siuvimo mokymus – atsiranda galimybė po karantino išeiti iš namų, išmokus naujo amato, gal net ir drabužius kas nors pradės kurti. Jeigu prieš tai rašei, dabar norisi tapyti, jeigu piešei, verčiau pradėk skambinti gitara. Žmonės važiuoja į oro uostą ne kur nors skristi, o žiūrėti filmų, ir atsiduria kitose pasaulio šalyse, žvelgdami į didžiulį ekraną. Prieš seansą „apšildo“ publiką žymus didžėjus – žiūrovai, užuot miklinę kojas, judina rankų pirštus ant vairo. Automobilis tampa naktiniu klubu.

Vakarais spektaklius tarsi filmus galima žiūrėti, įsitaisius namie ant sofos, o vaidybos scenoje ir filmavimo aikštelėje skirtumai dabar jau akivaizdūs net ir neakylam mėgėjo žvilgsniui.

Vilniaus Katedros aikštėje vidurdieniais dainuojama, kituose miestuose vyksta modernaus šokio performansai, daugiabučių kiemuose koncertuoja dainininkai ir muzikantai, o dizaineriai, kurdami vis originalesnius veido dangalus, jau ketina rengti kaukių madų šou.

Kultūra dabar, sakytum, kaip niekada toli, bet dar niekada ji nebuvo ir taip arti. Net pokalbiai tapo labiau filosofiniai, juk nuotykių ir kasdienybės dramų, užsidarius namuose, mažai benutinka. Todėl susitikus kaukėtam pasivaikščiojimui kontempliuojama apie aukštesnes materijas, pasakojama apie online matytą spektaklį, dalijamasi geriausių filmų sąrašais, keičiamasi knygomis. Šypsotis, džiaugtis, pykti ar liūdėti su kauke ant veido gerokai sunkiau, tad ir prasmei nusakyti tenka ieškoti daug daugiau žodžių, čia puikiai praverčia padidėjęs noras skaityti. Mieste sunku atpažinti užmaskuotus veidus, pasirodo, iki karantino gerai neįsidėmėjom, kokios tų pusiau pažįstamų praeivių akys. Norom nenorom tenka lavinti žvilgsnį, kad geriau įsižiūrėtume, o kaukėms prislopinus balsus, ir klausa po truputį savaime aštrėja.

Vilnius jau tapo viena didžiule kavine. Iš karantino išsivadavus didesnėms minioms, netolimoje ateityje senamiestis turbūt taps ir didžiule perkurtų ikoninių paveikslų, fotografijų paroda akyliems žvilgsniams, o tada gal įvyks ir didžiulis koncertas su medinėmis kėdėmis vietoj būgnų – tikra palaima išlavintoms ausims. Bet svarbiausia – gal kada nors ateis metas ir ryškiaspalvių, ilgą laiką kauptų emocijų teatrui, kai kalbama ir klausomasi širdimis.

Paulina Pukytė. „Beždžioniavimo menas“
Foto: Autorių nuotr.

P. S. Įkvepiantį siužetą nurodė knygų mano lentynoje pavadinimai: „Sugriūva viskas“, „Kas daryti?“, „Sulauk pavasario, Bandini“. Veikiausiai teks laukti jau kito...