Teatras be žmonių – ne teatras
„Delfi TV“ laidoje „ARTimai“ J. Sakalauskas prisipažino, kad šiuo metu jį Operos ir baleto teatre apima dvejopas jausmas. „Tai yra įspūdingas statinys, kuriam pamatyti kartais reikia erdvės, vienatvės ir laiko, perspektyvos – tada tu gali pajusti jo didybę. Bet teatras be žmonių yra ne teatras. Prisipažinsiu – laukiu to momento, kada čia klegės bent jau tūkstantis žmonių kiekvieną vakarą ir užpildys visa tai, kas turi užpildyta ir kas pastatyta būtent jiems“, – kalbėjo jis.
Pasak jo, muzikantai, dainininkai, šokėjai dabar jau po truputį grįžta į teatrą repeticijoms, bet viskas dar vyksta lyg pirma pavara – baleto artistai repetuoja su kaukėmis po vieną ar po du, solistai susitinka su instrumentalistais, bet daugiausia sugrįžimui į sceną vis dar ruošiamasi po vieną ar vos po kelis žmones, o po kiekvieno susitikimo patalpos yra griežtai dezinfekuojamos, laikomasi visų kitų privalomų nurodymų.
„Vienu metu visi pradėjo šnekėti, kad žiūrėkime į tai kaip į galimybę. Tai skambėjo labai gražiai ir iš tikrųjų ilgą laiką stengėmės taip žiūrėti, išnaudoti ją individualiam darbui, bet vis tiek ateina kritinis lūžis: žmonėms reikia žmonių, kūrėjui reikia kūrėjų, aktoriui reikia žiūrovų, orkestro muzikantui reikia orkestrinių repeticijų – saviruoša be kontakto yra tokia labai tokia dalinė“, – neslėpė J. Sakalauskas.
LNOBT vadovas pasakojo, kad nors šį laiką išnaudojo nuotolinei veiklai, įvairiems susikaupusiems darbams, ilgainiui vis tiek teko galvoti kaip motyvuoti žmones naujam gyvenimui. „Žmonės pavargo nuo darbo per nuotolį, nuo buvimo tiesiog namie, nuo socialinių tinklų ir bandymo ten perkelti gyvenimą – gyvenimas ten, deja, nepersikelia tokia apimtimi, kokia mes norėtume“, – kalbėjo jis, pridurdamas, kad teatras labai laukia tikro sugrįžimo.
Visgi, kad ir koks banalus būtų kalbėjimas apie sugebėjimą pasižiūrėti į krizę kaip į galimybę, J. Sakalauskas įžvelgia jame prasmę: „Daug atradome, išmokome tiek vadybinių žinių tobulinimo, tiek asmeninio tobulėjimo prasme – tai neabejotinai yra galimybė, šimtmečio pamoka, per kurią galime labai daug išmokti. Tik nepadarykime šimtmečio klaidos šitos galimybės neišnaudojami – atrodo, tas laikas labai greitai senka, net toks stresas įsijungia, ar tikrai padarysime, kad įvyktų tas lūžis, kurioje norime, kad įvyktų savo įstaigose, ir, pirmiausia, savo smegenyse“.
„Tai lūžis, po kurio arba transformuosimės ir atsispyrę galėsime eiti į priekį, arba vis tik tai bus pauzė, po kurios grimsime dar žemiau. Aš norėčiau, kad teatras po šitos pauzės, po to kažkuria prasme nuopolio staigiai vėl pakiltų ir jo trajektorija būtų net dar labiau į viršų nei iki šiol“, – sakė J. Sakalauskas.
Nepatogumų bus, bet teatras žada kartelės nenuleisti
Net kai LNOBT atvers duris lankytojams, kurį laiką ten viskas dar nebus kaip įprasta – vasarą žmonės bus kviečiami tik su kaukėmis, bus praretintos žiūrovų eilės, matuojama temperatūra, laikomasi kitų reikalingų saugumo priemonių.
„Bus sugriežtinta kontrolė ir su nepatogumais tikrai teks susitaikyti, nebent kažkokiu stebuklingu būdu staigiai dingtų visi koronaviruso atvejai Lietuvoje ir aplinkinėse šalyse. O kas bus nuo rugsėjo, yra didelė mįslė. Yra prognozė, kad viskas bus taip pat, tik visi bus su kaukėmis, bet panašu, kad dar kažkiek laiko, galbūt iki naujų metų bus retinamos eilės ar bent labai griežtinamas patekimas į teatrą. Deja, teatro lankymas nebus koks buvo anksčiau, bet tikimės, kad tai bus labai laikina, nebus tų antrųjų bangų, ir mes maksimaliai greitai grįšime į įprastą režimą“, – kalbėjo J. Sakalauskas, užtikrindamas, kad šokėjai ar dainininkai scenoje tikrai nebus su kaukėmis, ir jei jau teatras atsidarys, tai viskas vyks, kaip turi vykti.
Pasak jo, nors teatrui ir tenka skaičiuoti nuostolius ir vertinti kai kuriuos neįgyvendintus planus, kai kuriais aspektais teatrui net pavyko laimėti iš šios situacijos, pavyzdžiui, prisikviečiant žvaigždes, kurių pasirodymai kitur jau tikrai buvo atšaukti. Tačiau kokios bus galutinės pasekmės, įvertinus visus praradimus, prognozuoti kol kas sunku.
„Pasekmes sunkiai kas nors gali prognozuoti – gal grįšime į tą patį tašką, gal iš duobės kilsime greitai ir bus dar geriau, o gal bus labai labai sunku. Čia niekas negali prognozuoti, bet šitas teatras per šimtą metų iškentė ir karus, ir didžiules krizes, manau, ir šį laiką mes įveiksime iškėlę galvas“, – sakė J. Sakalauskas.
Pasak jo, bandyti kažką prognozuoti, būtų tik spekuliacijos. „Nuo kitų metų mes nežinome kas bus, kas mūsų laukia – ar nebus finansų prasme kažkokie karpymai, skylių atsivėrimas, nežinome, kaip tai palies kasdienę teatro veiklą. Gali paliesti, o gali ir nepaliesti. Mes kol kas planuojame normalų sezoną, su tikrai daug su šimtmečiu susijusių papildomų renginių, pasaulinio lygio žvaigždžių. O abejonių ir sunkumų iškyla visada“, – kalbėjo jis.
Daugiau laiko kūrybinei veiklai
J. Sakalauskas prisipažino, kad šiuo karantino metu jis daug galvojo ir apie savo kaip kūrėjo, atlikėjo veiklą.
„Aš esu profesionalus dainininkas ir man tai be galo svarbu – net ne dėl pinigų, ne dėl išėjimo į sceną, bet dėl saviraiškos ir kažko to, kas daro mane tuo, kas aš esu. Taip, būtent dabar kilo daugiau minčių, kad norisi skirti tam daugiau laiko, galvojau apie tai, kad pradėsiu daugiau dirbti kaip atlikėjas ir kaip kūrėjas. To kūrybinio deficito manyje yra be galo daug. Dabar drąsiai sakau, kad į tai eisiu ir drąsiai nersiu dar giliau – jau vasarą turiu tam tikrų planų. Ta veikla niekur nebuvo visai sustojusi, bet jungčiau joje kitą pavarą ir norėtųsi judėti toliau, nes gyvenimas nestovi vietoje“, – kalbėjo jis.
Kalbėdamas apie savo ateities planus J. Sakalauskas neslėpė, kad kartais sukirba mintys, kur dar galėtų išmėginti savo jėgas, bet visgi kol kas jis koncentruojasi į darbą LNOBT: „Noriu būti teatre, noriu įgyvendinti savo viziją, prisidėti kiek galiu prie jo puoselėjimo, o po to vis tik daugiau būti kūrėju arba tokiu nepriklausomu prodiuseriu, kuris gerokai laisviau kvėpuoja“.
Pasidalino teatro vizija
Kokia ta J. Sakalausko teatro vizija? Pasak jo, svarbiausias uždavinys – išnaudoti visą teatro potencialą: „Aš įsitikinęs, kad mes kiekvienas galim būti nebūtinai savo srities pavaročiais ar šumacheriais, bet geresne savo pačių versija: žinau, koks esu ir galiu būti truputį ar daugiau geresnis nei esu dabar. Lygiai taip pat teatras turi vektorius, kuriais juda – mano reikalas yra juos pamatyti, suformuoti tokią komandą , kuri sugeba tai matyti ir padeda visam kolektyvui, kuris gali tą potencialą išnaudoti“.
Taip pat jis įvardina ambiciją, kad LNOBT būtų lyderiu Šiaurės vidurio Europoje.
„Matau šitą teatrą kaip klasikos ir šiuolaikinių tendencijų bei nūdienos refleksijų jungtį. Tai yra ta vieta, kuri gali sujungti tai, kas yra geriausia, didinga, kokybiška, galiausiai klasiška, akademiška su tuo, kas yra nauja, kas yra dabar, kas mums aktualu. Matau teatrą kaip naujų idėjų šauklį, bet tuo pačiu labai kokybišką, kuriame kuria geriausi pasaulio meistrai, rodo geriausius savo darbus – jokiu būdu ne periferiją, o centrą, iš kurio ne išvažiuoja, bet į kurį atvažiuoja“, – kalbėjo J. Sakalauskas.
Visą pokalbį žiūrėkite laidoje „ARTimai“.
