Į „Delfi TV“ laidą „Garsiai!“ fotomenininkė atvyko, kaip jai įprasta, išskirtinai, ryškiai pasipuošusi ir atrodė itin gyvybinga, puikiai nusiteikusi. Pokalbio pradžioje paaiškėjo to priežastis – kaip ir daugelį karantino metu ištikusios priverstinės atostogos.

„Buvo labai daug nerimastingumo ir nežinios. Ypač, kai žiniasklaidoje girdėdavosi tiek daug siaubo istorijų iš Italijos ir iš Kinijos, buvo baisu. Bet po truputį pripratau prie pasikeitusios situacijos, pripratau prie to, kad dabar reikia pabūti namie.

Pamažu iš to atmetimo, pykčio, kažkokio nepatogumo dėl pasikeitusios situacijos atėjo palengvėjimas ir toks jausmas, kad aš pagaliau turiu laiko, kad nereikia niekur bėgti, kad galiu tiesiog užsiimti, atrodytų, kvailais dalykais, kuriems anksčiau neturėdavau laiko, ir mėgautis tuo, skaityti... Iš esmės aš labai labai pailsėjau, nes beveik visą tą laiką praleidau Palangoje.

Tai man buvo tarsi penkis metus lauktos ilgos atostogos, ir labai gaila, kad taip turėjo nutikti tiktai tada, kai pasaulį ištiko pandemija, kad negalėjau pati sau susikurti tokių atostogų. Jaučiausi panašiai kaip vaikystėje, nes vėl turėjau daug laiko veikti dalykus ir nebėgti“, – pasakoja žymi fotografė.

Neringa Rekašiūtė

Paklausta, ar ji laiko save tikra žemaite ir ar moka kalbėti žemaitiškai, Neringa papasakojo apie skirtingas savo tėvų kilmes.

„Mano tėčio pusė yra tikri žemaičiai, kurie taip juokingai ir labai grubiai kalba žemaitiškai“, – juokiasi moteris ir prideda, kad ši kalba jai patinka, bet atrodo tikrai juokinga, „pačia geriausia to žodžio prasme“.

„O mano mama yra iš Aukštaitijos, tai dėl to aš esu toks miksas. Galiu kalbėti ir žemaitiškai, bet labiau pritemptai nei natūraliai. Tačiau nežinau, ar turiu žemaitiškų būdo bruožų, nes žemaičiai, kaip ir mano močiutė, yra tokie užsispyrę, gana grubūs, nedaugžodžiauja, tai turbūt ne kaip aš“, – sako ji.

Su fotografija nesusiję mokslai padėjo pagrindą pačiai fotografijai

Nors dabar daugelis N. Rekašiūtę tapatina su fotografija, o ir tai yra jos pagrindinė duona bei aistra, iki save atrandant šioje srityje ji išbandė kitų, visiškai nesusijusių sričių. Pokalbio metu ji papasakojo apie tarptautinių santykių ir politikos studijas Lietuvoje, kuriose išmėgino save prieš mokantis fotografijos Londone, ir kokį pagrindą jos, kaip fotografės, mąstymui tai padėjo.

Menininkė prisipažino, kad po mokyklos neturėjo visiškai jokios vizijos, ką ji nori veikti, ko mokytis, tad pasekė bendraamžių pėdomis, ir dėl to visai nesigaili, nes įgavo fotografijoje šiuo metu labai praverčiančių įgūdžių.

„Baigusi dvyliktą klasę tikrai nežinojau, ką noriu veikti gyvenime, neturėjau jokių konkrečių planų, tad tiesiog stojau ten, kur stojo man patinkantys bendraklasiai arba žmonės, kurie man atrodė ypatingi ir mane žavėjo. Tada dar nebuvo tokie populiarūs socialiniai tinklai.

Aš įstojau į politikos santykius ir tarptautinius mokslus VU. Man labai patiko ten mokytis, mokiausi ten tris metus ir iš tikrųjų gavau be galo daug. Man atrodo, kad universitetas yra labai svarbus žmogaus proto, jo kritiško mąstymo formavimui.

Nors ir nepabaigiau tų pirmųjų savo mokslų, bet jaučiu, kad tai buvo tarsi pagrindas, kuris padėjo man labai specifiškai matyti ir pačią fotografiją, ir galbūt išsiskirti iš kitų, nes aš tiesiog kitaip matau pasaulį dėka to, kad mane visą laiką domino socialinės, politinės, antropologinės temos ir tiesiog žmogus. Labai noriu gilintis į žmogų, tad atsinešu nemažai temų ir iš savo mokslų“, – džiaugiasi N. Rekašiūtė.

Tačiau fotomenininkė sako nelaikanti savęs racionalia menininke, galinčia apskaičiuoti, kiek jai vienas ar kitas kūrinys atneš finansinės naudos. Anot jos, mokslai suteikė jai tik analitinį mąstymą.

„Atsinešiau gebėjimą mąstyti, suvokti problemas, jas pastebėti. Gal tai net savotiškai primena žurnalistiką: lygiai taip pat reikia pajusti pulsą, aktualiją ir ją sistemiškai suvokti platesniame kontekste. Galbūt dėl to man dažnai pavyksta tarsi užčiuopti dalykus, kurie dar tik įvyks, bet manau, kad tai yra daugelio menininkų jautrumo bruožas“, – svarsto pašnekovė.

Neringa Rekašiūtė

Rekašiūtė: suprantu, kad mano jausmai nėra tik mano – jais pulsuoja ir kiti

Paklausta, kada pirmąkart pajautė, kad savo nuotraukomis geba patraukti masių dėmesį, Neringa suabejojo, ar apskritai buvo etapas, kai jos kūrinius vertino tik tie vadinamieji meno kritikai. Kaip ji teigia, atrodė, kad savo kūriniais visada lietė visuomenei aktualias temas, todėl žinią apie juos išgirsdavo didelė auditorija.

„Manau, visgi yra taip, kad aš labai išjaučiu kiekvieną temą ir ji man yra asmeniškai labai aktuali. Niekada nekuriu temomis, kuriomis netikiu, nes tiesiog nesu tas žmogus, kuris gali apsimetinėti. Aš esu atverstos knygos motyvas, ir tiktai tuo, kuo tikiu, galiu dalintis su kitais.

Kiekviena tema, kuria kūriau, atėjo iš mano širdies, bet turbūt būtent dėl to, kad sugebu tą savo jausmą įsisteminti, pamatyti jį tokiame platesniame kontekste, suprasti, kad tas jausmas nėra tik mano jausmas, bet juo užsidega, pulsuoja dar ir daugelis kitų žmonių. Mes tikrai dažnai esame panašūs dalykais, kurie mus jaudina, įkvepia, neramina – dėl to turbūt ir pavyksta atrasti ryšį su didesne publika.

Niekad per daug negalvojau apie tą savo publiką, bet tikrai jaučiu, kad net ir internete mano sekėjai yra tokie organiški. Jie – kaip bendruomenė. Mus domina panašios temos, aš mokausi iš jų, jie – iš manęs, vyksta augimas kartu. Atrodo, kad mano drąsa išlaisvina kitus“, – džiugesio neslepia moteris.

Žymios fotografės socialiniuose tinkluose keliamas turinys – nuotraukos, tekstai – atrodo kruopščiai apgalvotas ir labai asmeniškas. Tiek tekstuose, tiek fotografijose netrūksta atvirumo ir visapusiško nuogumo. Neringa atskleidė, kad tokių tekstų savo viduje turi kur kas daugiau, nei spėja jas iliustruoti vizualizacijomis: „Dažnai reikia palaukti, kol turėsiu nuotrauką, iliustruojančią kokią nors mintį, kurią nešiojuosi, brandinu ir užrašau“.

Neringa Rekašiūtė

„Tiek fotografija, tiek rašymas man yra būdai pažinti pasaulį ir jį suprasti, įprasminti sau pačiai, nes aš tvirtai tikiu, kad visada tai, ką užrašai, turi daug didesnę galią nei tai, ką tiesiog pasakai. Daug didesnė išliekamoji vertė, o ir smegenys tuo metu visiškai kitaip veikia.

Tai ką rašau ir fotografuoju, yra mano minčių, mano gyvenimo dienoraštis“, – teigia ji.

Nepasiduoda pagundoms paminti savo vertybes

Kalbėdama apie daromą įtaką savo sekėjams, ji labai tvirtai pareiškė, kad rūpinasi, kaip juos paveiks, kokias emocijas iššauks jos turinys. Tačiau kad ir ką menininkė bedarytų, lieka ištikima savo vertybėms, nuo kurių, net ir norėdama, negali nusisukti.

„Aš tikrai galvoju apie tai, kokią įtaką mano pasidalinimai daro žmonėms. Gaunu labai didelį grįžtamąjį ryšį ir jaučiu, kad tai yra svarbu, reikalinga. Stengiuosi nevaidmainiauti, stengiuosi būti atsakinga ir turėti vidinį integralumą, nedaryti to, kas prieštarautų mano vertybėms. O tokių pagundų visada yra, ypač, kai turi daugiau sekėjų, tau pradeda siūlyti kažką reklamuoti. Aš to nedarau, nes labai tiksliai žinau, ką galiu reprezentuoti, kuo tikiu, kas man svarbu, ir niekaip negaliu to kažkaip suvaidinti.

Visai net pavydžiu tiems žmonėms, kurie žiūri į socialinius tinklus kaip į verslo modelį“, – neslepia ji.

Neringa teigia, kad beveik nesulaukia pasiūlymų fotografuoti kokių nors prekių ar kitų su jos jau prekės ženklu tapusiu vardu ir viešai skleidžiamomis vertybėmis nesiderinančių dalykų.

„Aš pati aršiai pasisakau prieš rinkos ekonomiką, prieš nuolatinę mainomąją vertę ir tą kainą, kurią mes viskam suteikiame. Aš esu labiau už patirtinę vertę, man labai svarbūs tie dalykai, kurie yra nemokami, jie yra net neapmokestinami: tai įvairiausios patirtys – jos man yra ne mažiau svarbios nei kokie nors daiktai, kuriuos reikia pirkti“, – tvirtina pašnekovė.

Neringa Rekašiūtė

Ryšio užmezgimą laiko svarbesniu už didesnį uždarbį

Fotografė sako, kad ši sritis nėra pirmoji, atnešusi jai finansinę naudą. Iki 26-erių metų teko padirbėti padavėja, o vėliau pradėjo šiek tiek užsidirbti iš fotografijos, tačiau tai tada dar nebuvo pastovios pajamos. Pabaigusi fotografijos studijas Londone ir tvirtai nusprendusi grįžti į Lietuvą, menininkė suprato kad nori siekti karjeros būtent šioje srityje.

„Pradėjau fotografuoti krikštynas, vestuves, daryti asmenines fotosesijas, tikrai ne visada tai, ką norėčiau pati, ar žmones, kurie man būtų artimi. Tuomet po truputį, komunikuodama savo vertybes socialiniais projektais, kalbėdama su žmonėmis apie tai, kas man svarbu, aš užsiauginau auditoriją, kuriai yra svarbūs tie patys dalykai“, – prisimena ji ir sako, kad dabar N. Rekašiūtės fotosesijos nebėra tiesiog fotosesijos.

„Tai yra patirtis, nuotykis, vidinės transformacijos išraiška. Labai dažnai pas mane ateina fotografuotis žmonės, kurie išgyvena labai didelius pokyčius. Jie nori save ne tik užfiksuoti ir pamatyti iš šalies, bet galbūt tiesiog pasikalbėti, pabūti gamtoje, patirti kai ką labai stipraus ir paliečiančio“, – teigia moteris.

Neringa sako visada siekianti pažinti kiekvieną žmogų, kurį fotografuoja, „išjausti, kas tas žmogus yra, per kokią gyvenimo kelionę jis eina“, dėl to šis darbas jai neatneša tiek daug finansinės naudos, kurią potencialiai galėtų atnešti.

„Gal galėčiau ir daugiau uždirbti iš savo fotosesijų, bet man labai svarbus yra nuoširdumas ir tikrumas. Aš visai daug investuoju savo laiko tam, kad užmegzčiau tą ryšį su kiekvienu žmogumi“, – atvirauja ji.

Paprašius pasidalinti savo metodais, padedančiais lengviau prieiti prie fotosesijos dalyvių, ji įvardina du esminius dalykus – grožio pastebėjimą ir jo konstatavimą garsiai bei juokavimą.

„Atsistojus prieš kamerą mums labai sunku paleisti kontrolę ir taip pat leisti, kad kitas tave pamatytų pažeidžiamą. Mes nuolat dedamės tas kaukes, norim, kad mus matytų tik taip ir ne kitaip. Tada kažkas bando tas kaukes nuimti ir surasti, kas yra paslėpta ten, viduje. Tikrai ne visiems yra lengva atsiverti.

Aš pasitelkiu labai paprastą dalyką – humorą. Jis būna nukreiptas ne į žmogų, bet į mane pačią. Aš tiesiog labai daug juokauju apie save. Tas juokas yra nuostabus dalykas: jis išlaisvina, labai stipriai nuima įtampą.

Neringa Rekašiūtė

Dar visada pastebiu grožį – kiekviename žmoguje, tad tai ir pasakau garsiai tam žmogui. Nežinau, ar įmanoma išlikti užsidarius, kai kažkas tave palaiko ir tau sako, koks esi gražus, nuostabus“, – svarsto pašnekovė.

Neringa taip pat pripažįsta, kad save ji laiko komišku žmogumi.

„Kartais aš elgiuosi tikrai keistai. Atrodo, kad tai išmuša iš vėžių, bet pačia geriausia to žodžio prasme, nes padeda žmogui tiesiog pagalvoti: „Jei jau jinai taip, tai ką aš čia dabar „primetinėsiu“, – juokiasi ji.

Sunkiausius išgyvenimus sudėjo į knygą

Žinoma fotografė tiek Lietuvoje, tiek svetur nebijo viešai atvirauti ir labai jautriomis temomis, kurios visuomenėje traktuojamos kaip tabu. Pasidomėjus, kokiomis temomis ji vis dar atsisakytų reikšti savo mintis viešumoje, moteris pasidalino savo požiūriu į tiesos sakymą ir kokį kelią ji nuėjo, kol suprato, kad tiesa išlaisvina, taip pat kaip jai padėjo praeitais metais parašyta pirmoji poezijos knyga „How to Swim Through Pain“ (liet. „Kaip keliauti per skausmą“).

„Aš visą laiką kalbu atvirai, bet tik apie savo perspektyvą, t. y., apie savo patirtį, kaip aš išgyvenau kažką, tačiau labai stengiuosi apsaugoti žmones ir nekalbėti apie kitus, nes galiu sakyti tiktai tai, ką aš žinau. Kiekviename žmoguje yra jo individuali perspektyva. Aš negaliu kalbėti už juos.

Dėl to man ir yra gan lengva dalintis, nes aš priėjau, labai sunkiąja forma, prie supratimo, kad tiesa mus išlaisvina, ir dabar jau kitaip nebegaliu. Pajutau, ką reiškia gyventi tiesoje, nemeluojant, ir tai yra toks jausmas lyg visą gyvenimą neštum maišą akmenų, bandydama pasislėpti, kažko neparodyti, būti tobula kitiems, turėti tą laimingą, tobulą gyvenimą. Tie visi įsitikinimai ir stereotipai yra išties kaip maišas akmenų, o kai juos paleidi, iš pradžių atrodo žiauriai baisu, kas dabar bus, visi pamatys tave nuogą.

Neringos Rekašiūtės poezijos knyga  „How to swim through pain“

Iš esmės taip ir buvo: aš apsinuoginau dvasiškai ir per savo knygą – per ją išgyvenau turbūt viską, kas buvo sunkiausia, transformavau tai tokios dvasinės alchemijos būdu į kažką labai gražaus, į tai, kas man teikia didžiulį džiaugsmą, pasididžiavimą. Dabar kažkaip absoliučiai nebebijau kalbėti. Ir visgi kiekvieną kartą, kai pajuntu, kad kažkokia tema bijau kalbėti, tai dabar žinau, kad ten ir reikia eiti, nes ten, kur labiausiai skauda, kur labiausiai nepatinka, kur nepatogu – ten yra atsakymai“, – teigia laidos viešnia.

Neringa Rekašiūtė
Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (102)