Augusta Houp visada jautėsi kitokia nei jos sesuo dvynė Julija. Žodžiai jai patinka taip pat kaip kitiems vaikams saldainiai ar ledai. Ji mėgsta vartyti žodyną, mokytis žodžių ir dėlioti iš jų netikėtus derinius. Pasukusi gaublį, susiranda pagal skambesį labiausiai patinkančią šalį – Burundį. Mėgina įsivaizduoti, koks būtų jos gyvenimas, jei būtų gimusi ten, o ne čia. Kas iš tiesų dedasi neramumų apimtame Burundyje, žino ten gyvenantis Parfė. Kas gi yra kita Augustos Houp pusė? Galbūt tai – Julija? O gal atsakymas Augustos laukia kitoje pasaulio pusėje, kur ji iškeliauja po šeimą ištikusios tragedijos?

„Nei Augusta, nei Parfė negali gyventi taip, kaip tikisi juos supanti aplinka, – pristatydama knygą rašė Joanna Glen. – Kai kuriems vaikams taip nutinka – žinau, nes esu mokytoja. Kodėl vieni vaikai yra laimingi namuose ir noriai renkasi tokį pat gyvenimo kelią, kaip ir jų tėvai? Kodėl kiti tik ir laukia akimirkos, kai paliks namus?“

Ir gyvenime, ir romane, kai vaikai pasielgia ne taip, kaip norėtų jų tėvai, visi jaučiasi įskaudinti. Bet Joanna Glen ragina nepasiduoti: „Būkite savimi. Vaikystėje nekenčiau, kai kas nors sakydavo, jog negaliu daryti X, nes esu mergaitė. Arba: tau keturiolika, todėl netinka Y. Leiskite būti savimi.“ Nuo mažens rašytoja priešinosi aplinkinių norui įsprausti ją į rėmus ir nurodyti, kaip turėtų elgtis. Viename interviu Joanna Glen pasakojo apie neįprastą savo protestą: ji nusprendė visiškai nesidomėti, kas vyksta virtuvėje, nes namiškiai spaudė mokytis gaminti valgį, mat yra mergaitė ir be šių įgūdžių gyvenime neišsivers. „Dabar juos galėčiau pavaišinti tik baisiu savo ruoštu maistu ir pasakyti: „Negalima manęs priskirti prie kokios nors kategorijos.“ Romano „Kita Augustos Houp pusė“ herojė Augusta labai anksti supranta, jog nepateisina kitų lūkesčių, ir ima priešintis bet kokiems bandymams už ją nuspręsti, ką turėtų daryti. Tačiau kai kurie žmonės nepajėgia atsispirti spaudimui“, – teigė rašytoja.

Tolima Afrikos šalis Burundis neatsitiktinai atsirado jos romane – autorė norėjo parodyti, kad nors pasaulio kampeliai skirtingi, kaip ir šalies išsivystymo bei gyvenimo lygis, žmonės patiria tokių pačių jausmų ir jų emocinis gyvenimas ne taip jau ir skiriasi, nors juos supanti kasdienybė yra kitokia.

Rašytoja tvirtina, kad visa širdimi galima mylėti kraštą, kuriame gimsti ir užaugi, tačiau kitoje pasaulio vietoje irgi galima pasijusti, lyg ji būtų skirta tik tau. Taip Joannai Glen nutiko su Ispanija. Pirmąsyk ten nuvyko trejų, pamena, kaip išlipusi iš lėktuvo įkvėpė oro ir pasijuto tarsi namuose. Kiekvieną vasarą ji su šeima atostogaudavo Ispanijoje, į atmintį įsirėžė ispanų kalba, palmės ir flamenko garsai. Joanną Glen tai įkvėpė pasirinkti ispanų kalbos studijas, ji tapo mokytoja. „Kita Augustos Houp pusė“ – jos debiutinis romanas. „Terapinė stiprių emocijų dozė“ – taip knyga buvo įvertinta „The Guardian“ .

KNYGOS IŠTRAUKA

Joanna Glen
Kita Augustos Houp pusė

Augusta

Neatrodė, kad mano tėvai būtų žmonės, galintys ką nors nužudyti. Kiekvienas tai patvirtintų, išskyrus tą mirusį berniuką, kuris jau nieko patvirtinti nebegali. Jo istorija buvo palaidota kartu su juo, kaip ir visi, mirę pakeliui.

Ši istorija – mano istorija – yra ir jų istorija.

Maniškė, kaip ir visos istorijos, prasideda nuo motinos ir tėvo. Štai jie – Stenlis ir Džilė Houpai.

Aukšto stoto, – kurį slėpė kūprindamasis, – Stenliui patiko vilkėti tamsų vilnonį kostiumą. Prisėdus kostiumo kelnės pakildavo atidengdamos dvi baltas, visiškai plikas jo blauzdas. Džilė nesiekė jam nė akių, minkštutė it zefyras ir nepaprastai mėgstanti prijuostes. Blankūs garbanoti jos plaukai krito beveik iki pečių – ji mėgino juos tiesinti, bet tos pastangos, galima sakyti, nieko nedavė.

Tėvai sumokėjo įmoką už namą Gluosnių rajone Hedli Gryne dar tada, kai jokio namo ten nebuvo nė ženklo. Rizikingiausias žingsnis jų gyvenime. Atiduoti visus savo pinigus už krūvą žemių.

Nuo to laiko rizikuoti nebeteko. Geriausia visą gyvenimą praleisti neiškeliant kojos už apskritimo formos miestelio ribų, todėl jie patenkinti visą laiką suko ir suko ratu ir visai netroško iš jo ištrūkti.

Vos išlindusi iš motinos, rodos, skubėjau brautis iš bet kur, kur kas nors mane mėgindavo uždaryti – kasnakt stengdavausi (kartais visai sėkmingai) išsiropšti iš lovytės, aptvarėlio ar vaikiško vežimėlio. Mano pirmasis išėjimas (iš motinos) buvo sudėtingas. Pasisukau netinkama puse ir virkštelė apsivijo man kaklą, o Julija ramutėliai įšliuožė į šį pasaulį likus kelioms minutėms iki liepos 31-osios vidurnakčio. Aš pasirodžiau tik po kelių minučių jau prasidėjus rugpjūčiui, taigi buvome dvynės, kurių gimimo dienos skyrėsi.

Liepą į pasaulį atėjusi mano sesuo gavo Julijos vardą; o rugpjūtį gimusi aš buvau pavadinta Augusta. Tai buvo vadinamasis porinių vardų parinkimo būdas, kurį siūlė visa krūva knygų apie tai, kaip išrinkti vardą vaikui – ilgus mėnesius, kol mūsų laukėsi, motina laikė jas ant stalelio prie lovos. Mūsų dvigubas išėjimas buvo baigtas. Man patiko žodis „išėjimas“, lotyniškai ex reiškia „iš“, o matematikoje x gali reikšti bet ką. Visoje mokykloje sukabinti žali ir balti išėjimo ženklai, nors iš ten tikrai ne taip lengva pasišalinti.

Stenliui ir Džilei Houpams „į“ buvo arčiau širdies nei „iš“, taigi jie buvo labiau linkę likti, nei kur nors eiti. Jie pirmieji atsikėlė į rajoną ir bendraudami su kaimynais puikavosi tuo lyg ypatingos garbės ženklu. Mes gyvename name, kurio numeris pirmas. Lyg dėl to jie būtų laimėtojai.

Gana anksti vaikystėje man šovė mintis, kad iš tiesų jie – nevykėliai.

– Eikit šalin! – vaikiau nuo savęs tas mintis, bet jos niekur nedingo.

Niekada niekam apie tai nepasakojau, netgi Julijai, nors žinau, kad ji viską suprato iš mano minos ir tai ją liūdino – dabar nuoširdžiai dėl to apgailestauju, labiau nei galite pamanyti.

Mes su ja buvome Snieguolė ir Rožytė: teisinga, tyli, santūri, savimi ir namais patenkinta, kažką niūniuojanti Julija, o aš – visiška jos priešingybė: besiveržianti į laisvę, tamsi, tiesmuka, lekianti kartu su vėju, „besiplūstanti“. Iš lotynų kalbos kilęs žodis railing reiškia „bliauti kaip asilui“ (ragulare), be to, railing reiškia „užtvarą“ arba „tvorą iš tiesių pagalių“ (regula), būtent taip aš ir atrodžiau – liesa kaip kartis.

Mūsų penktasis gimtadienis – baigėsi pirmieji mokslo metai, aš dviem centimetrais praaugau Juliją, o mano kojos ir rankos atrodė dar liesesnės. Gavome po triratuką – aš geltoną, o Julija rausvą. Julija ant takelio kreida nubrėžė linijas ir visą dieną mokėsi atbula įvažiuoti į stovėjimo vietą. Aš išmyniau iš kiemo, šoviau į kairę ir nuvingiavau prie tryliktu numeriu pažymėto namo rajono viršuje, ties įsivaizduojamo laikrodžio dvylikta valanda, visai nesisaugodama kirtau gatvę. Įvažiavusi į žiedinę sankryžą ir garsiai traukdama We All Live in a Yellow Submarine nuvairavau savo triratį į žuvivaisos tvenkinį.

1998 metais mokykloje, ketvirtoje klasėje, kai buvau septynerių ir vykdėme projektą apie povandeninį gyvenimą (patys, deja, būdami ant žemės), ponia Eipril mums pasakė, kad marinus lotyniškai reiškia „jūrų“, tai yra „vandens“, o sub reiškia „po“, iš čia ir žodis „povandeninis“. Bet kai pakėliau ranką ir pasakiau jai: „Atleiskite, ponia Eipril, bet jūsų rašiklis nuriedėjo sub jūsų stalu“, – ji man liepė neišsidirbinėti.

Man visuomet patiko žodžiai, kaip kad kitiems patinka saldainiai ar ledai, ar pudingas, – iš raidžių sudaryti žodžiai, kai garsai virsta daiktais – tikrais daiktais. Stebuklų stebuklas, kad sugebame prisiminti, kurie garsai atitinka kuriuos daiktus, laikome galvoje šimtus, tūkstančius garsų derinių – ir tai yra kalba. Vaikystėje mane tie dalykai hipnotizuodavo, ir kaskart, išgirdusi ką nors kalbant ispaniškai, prancūziškai arba gudžaratų kalba, tarsi pakerėta sukiodavausi netoliese.

Šiek tiek didžiuodamasi suvokiau, kad užsieniečiams aš taip pat tikriausiai atrodau labai protinga, kai angliškai beriu žodžius lyg tikra „profė“ kaip visi anglai, na, gerai, daugelis anglų – pavyzdžiui, kaimynystėje gyvenantis Gremas Kukas išvis nepajėgė išspausti nė žodelio.

– Gaila Kukų, – nerūpestingai mestelėjo mano tėtis, bet tuo metu jo veide nebuvo nė lašelio gailesčio. – Taip gali nutikti bet kam.

Man patikdavo netikėtai išdygti pas kaimynus ir plepėti su Džimu Kuku, išsiruošusiu į kiemą plauti savo automobilio, nes jis visada turėdavo susigalvojęs kokių naujų svajonių. Tačiau iš tiesų nė vienos iš tų svajonių jam taip ir nepavyko įgyvendinti.

Turėdama laisvą dieną Barbara Kuk vesdavosi mane su Julija plaukioti – tokiomis dienomis ji galėdavo pailsėti nuo Gremo priežiūros, nes, kaip man pasakojo mama, vargšė moteriškė džiaugėsi galimybe daryti įprastus dalykus ir daryti juos paprastai, be tuščių kalbų. Kol mes plaukiodavome, stengiausi, kad Barbara kuo geriau leistų laiką, nors ji nebuvo iš tų, kurie daug šneka apie savo jausmus.

Vieną dieną prisiplaukiojusi niekur neradau savo sijono ir kelnaičių, todėl teko tipenti į Barbaros persirengimo kabiną prisidengus tik raudonais marškinėliais. Ji tik pasakė:

– Augusta, atrodai tikras Mikė Pūkuotukas!

Barbara kvatojo, kol iš akių ištryško ašaros, tada apvyniojo drėgną rankšluostį man apie liemenį ir tokia apranga teko krypuoti į automobilių aikštelę. Skruostai kaito iš gėdos.

Norėjau mėgti Barbarą Kuk ir man ji iš tiesų patiko, gal ją net mylėjau, todėl stengiausi nepykti, kam ji juokėsi iš manęs, kai tuo metu aš jaučiausi taip bjauriai. Kartu išmokau svarbią pamoką, kad žmonės, kurie mums patinka, kuriuos galbūt netgi mylime, vis tiek mus nuvilia, tikriausiai kaip ir mes nuviliame juos.

– Kaip manai, kodėl Barbara iš manęs juokėsi? – vėliau paklausiau Julijos.

Julija gūžtelėjo pečiais ir toliau krapštė kažkokią vilnonę megztą virvę, styrančią iš dažytos medinės lėlės. Nekenčiau to daikto. Aš irgi tokią turėjau. Kaipgi kitaip. Vis dar supakuotą. Trokštančią savo dėžutėje. Kaip ir mes visi.

Mano motina nežinia kodėl pririšo Julijos vilnonę virvę prie vonios lempos jungiklio virvelės, taip papildydama po visus namus prikabinėtų niekniekių kolekciją. Čia buvo drugelių iš krepo, popierinių pakabinamų žaisliukų, prie langų lipnia juosta priklijuotų servetėlių ir magnetukais prie šaldytuvo pritvirtintų piešinių – savotiška mūsų, dvynių, jų mergaičių, relikvinė.

Daugiau vaikų jie neturėjo.

– Kai jau turi du tobulus vaikus, – aiškino mano tėvas, – kam varyti Dievą į medį?

– Mes tikrai tobulos? – paklausė Julija šypsodamasi ir išsitiesdama ant sofos kaip katė su savo meilaus pasitenkinimo aura – toks savotiškas milžiniškas kūno formos nimbas.

– Noriu pasakyti, be jokių sutrikimų, – tarė tėtis mostelėdamas galva link antru numeriu pažymėto namo ir uždėdamas savo smulkią blyškią ranką Julijai ant peties. – Vaikai sveiki, o ne... na, žinote.

Tėvas pasukiojo pirštą prie dešinio smilkinio. Motina pliaukštelėjo sau per šlaunis, lyg mus būtų pašovusi į krosnį ir mes būtume pakilusios kaip tik tiek, kiek reikia.

– Gremas Kukas puikiai viską supranta, – tariau ir užsivedžiau. – Kaip atrodo, kodėl pirštais rodyti ženklus apie psichikos sutrikimus visai normalu? Ir ką manote, kaip dėl to pasijustų Kukai? Ir ką, dėl Dievo meilės, iš viso reiškia būti tobulam, nes kartais žmonės, kurie, tavo manymu, yra tobuli, galiausiai iškrečia...

– Ar galėtum lėčiau, Augusta? Negaliu aiškiai mąstyti, – paprašė tėvas.

– ... blogiausius dalykus pasaulyje?
Toliau pliauškiau, nes man patiko, kaip skamba mano balsas, nors neturėjau nė septynerių, ir tegalėjau įsivaizduoti, kokia protinga atrodyčiau, jei mane girdėtų koks užsienietis. Koks nors žmogus iš daugybės pasaulyje esančių valstybių, o ne iš nuobodžios mūsų šalies prie pilko vandenyno, nors kitų šalių jūra yra turkio, akvamarino ir azūro mėlynumo atspalvių.

Kaip matote, manęs niekada nejuosė auksinis pasitenkinimo nimbas. Nežinau, kodėl. Manau, mes tiesiog buvome nudrėbtos iš skirtingo molio – aš ir Julija.

Aš buvau nudrėbta taip, kad troškau parašyti knygą. Tiek, kiek save pamenu.

Bet iš pradžių norėjau įsiminti kuo daugiau žodžių, kad galėčiau viską tiksliai apibūdinti ir suteikti savo knygai šiek tiek ypatingumo – tai vienas iš nedaugelio žodžių žodyne, prasidedančių y. Man patikdavo atsiversti žodyną ties pirmuoju ir trumpiausiu žodžiu a (kuris turi trisdešimt septynias reikšmes), tada pamažu irdavausi per visas abėcėlės raides, šūkčiodama ir dėdamasi žodžius į galvą, kol galiausiai prieidavau iki žvyrvežys. Vėliau rastus žodžius išmėgindavau įvairiais naujais ir netikėtais deriniais. Tada grįždavau į pradžią ir vėl pradėdavau nuo a.

Paprastai kalbėdami žmonės vartoja penkis tūkstančius žodžių, o rašydami – dvigubai daugiau, bet išsilavinęs žmogus gali jų vartoti 80 tūkstančių, o dvidešimties tomų Oksfordo anglų kalbos žodyne iš viso yra 171 476 dabartinėje kalboje vartojami žodžiai, 47 156 pasenusių reikšmių žodžiai, 9 500 išvestinių žodžių kaip papunkčių.

Kartą ryte leisdama laiką Hedli Gryno bibliotekoje nusprendžiau pamėginti išsirinkti mėgstamiausios šalies pavadinimą, vertindama šalis tik pagal skambesį ir nieko apie jas nežinodama.

Visi manė, kad esu lėlių teatro studijoje, bet aš ištykinau ir palikau Juliją iš kojinių meistrauti dvi dryžuotas gyvates su plastikinėmis akimis ir veltinio liežuviais – tai iš tiesų nebuvo mano mėgstamiausia veikla.

Praslinkau pro Dženą, bibliotekininkę, turinčią įprotį pešioti savo plaukus, ir tyliai įsitaisiau knygų lentynų šešėlyje. Atlaso rodyklėje peržiūrėjau visas šalis nuo a iki z ir priėjau prie išvados, kad geriausias šalies pavadinimas visame pasaulyje yra Burundis.

Burundis. Burundis. Burundis. Ištariau jį tiek daug kartų, kad jis prarado bet kokią prasmę. Jis buvo kaip mano smegenis skalaujanti jūra.

Nusliūkinau į bibliotekos kairįjį kampą, kur stovėjo milžiniškas gaublys ant ratukų, ir susiradau Burundį – jis buvo Afrikoje tarp Tanzanijos, Ruandos ir Kongo Demokratinės Respublikos ir neturėjo išėjimo į jūrą. Lėtai sukau gaublį spoksodama į visas šalis ir mėgindama įsiminti jų pavadinimus, buvimo vietą, su kuo jos ribojasi ir kokios formos linija jungia jas su jūra bei vieną su kita.

Smarkiai suktelėjau gaublį, kad jis greitai skrietų aplink savo ašį, kol mano akyse viskas susiliejo į žalią ir mėlyną dėmę. Įsivaizdavau save besisukančią Hedli Gryno bibliotekoje – mažytį taškelį Anglijos pietuose – ir mėginau suprasti, kodėl mes nenukrintame nuo Žemės: aš, Julija, lėlių teatro vadovė ir visos tos dryžuotos kojinės.

Hedli Gryno bibliotekoje esančiose enciklopedijose ir informacinėse knygose paieškojusi Burundžio, išsiaiškinau, kad tutsiai anksčiau į šias žemes atsikėlusių hutų akivaizdoje nuleisdavo nosis žemyn, nors jie visi kalbėjo ta pačia bantų kalba, vadinama kirundi, ir jų oda buvo tokios pačios spalvos, be to, ir tie, ir anie buvo krikščionys. Laivais atplaukę europiečiai pasakė, kad hutai turi prižiūrėti tutsių karves. Trumpinant tą labai ilgą istoriją, galiausiai visi dėl to susipyko ir užsiplieskė noru nudėti vieni kitus.

Mane pribloškė ta liūdna ir beprasmiška istorija ir tai, kiek daug kitų liūdnų ir beprasmiškų dalykų pridirbo žmonės šioje žemėje.

Nusprendžiau susitelkti į dangų. Tik pradėjus domėtis dangumi debesys man atrodė paprasčiausias
dalykas – padange plaukiantys garų tumulai, ir tiek. Tačiau kuo daugiau gilinausi, tuo svarbesni jie darėsi. Tos septynios raidės buvo tamprios ir per daugelį metų vis tįso man suvokus, kad kažkas kažkur tikriausiai rašo disertaciją apie debesis arba apie kokį nors nedidelį debesų aspektą ir tai gali užimti pusę tų žmonių smegenų ir trukti visą gyvenimą.

Man svaigo galva supratus, kiek daug telpa paprastame žodyje „debesis“. Man svaigo galva supratus, kad taip yra su kiekvienu žodžiu. Man svaigo galva ir aš pasijutau mažytė – tokia mažytė ir visa apsvaigusi stebėjau praplaukiančius debesis ir jie atrodė kaip žodžių balionai iš komiksų. Kai paaugau, pradėjau daugiau laiko leisti įsikniaubusi į žodynus, išrikiuotus bibliotekos informacijos skyriaus lentynose, dėliojau juose įrašytus žodžius – man patinkančius žodžius – abėcėlės tvarka nuo a iki z. Admirolas, afektas, bambagyslė, belvederis, cigarilė, cikada, ingzti, niūkana, žiaudrus. Mąsčiau apie skirtingų žodžių dydį, o gal reikėtų sakyti „gylį“ arba „vietą“, kurią jie užima? Turiu mintyje ne juos sudarančių raidžių skaičių, o tai, kokia reikšmė ar reikšmės užkoduotos tose raidėse.

Galvojau apie šimtus, tūkstančius žodžių, kurie reiškė šimtus, tūkstančius dalykų ir supratau, kad per visą gyvenimą aš taip beveik nieko ir nesužinosiu. Bet tas „beveik niekas“, kurį galiausiai sužinosiu, maniau, skirsis nuo to „beveik nieko“, kurį galiausiai sužinos kiti žmonės, ir taip mes visi, mano nuomone, žinosime šiek tiek daugiau nei „beveik nieko“. Savaime suprantama, kada nors ir mums ateis paskutinioji, kai viską, ką per gyvenimą išsiaiškinome, nusinešime į kapus. Tai atrodė siaubingai neteisinga. Gal derėtų iš pradžių mus apversti aukštyn kojom ir išpurtyti visas mūsų žinias, kaip kad išimant monetas iš kiaulės taupyklės?

Dienų dienas slankiojau gromuliuodama Burundį, kaip kokią kramtomąją gumą. Pasirodė, kad Burundis yra didelis tąsus žodis, jis tįso, tįso ir tįso. Mat Burundis reiškė milijonus dalykų. Jį sudarė 27 816 kvadratinių kilometrų, didžiąją jo dalį užėmė kalvos ir kalnai, o dešimt procentų – vanduo, daugiausia didžiulis Tanganikos ežeras, kuriame veisėsi 250 rūšių akinančių daugiaspalvių ciklidų, išmargintų visų vaivorykštės spalvų dryžiais. Burundyje gyveno apie dešimt su puse milijono žmonių – hutai (85 procentai), tutsiai (14 procentų) ir tva (1 procentas) – ir daugelis jų buvo liūdni. Jų žemėje trūko derlingos dirvos, miškuose – medžių, ir tie gyventojai, kurie vieni kitų dar neišžudė, masiškai mirė nuo AIDS.

Tik tada, kai buvo atliktas vienas iš tų tyrimų dėl laimingiausių pasaulio šalių, paaiškėjo, kad 2016 metais Burundžio gyventojai buvo laimingiausia tauta pasaulyje.

Burundis buvo pirmasis netikėtas pasirinkimas – vėliau supratau, kaip man patinka netikėti pasirinkimai – ir kadangi aš išsirinkau kaip tik šią šalį, negalėjau visko taip palikti. Mėginau įsivaizduoti, koks būtų mano gyvenimas, jei būčiau gimusi ten, o ne čia. Ir daug metų labai stengiausi domėtis, kas vyksta toje šalyje, taip pat ir rašydama laiškus kiekvienam JAV ambasadoriui Burundyje.

JAV ambasadoriai man taip niekada ir neatsakė, todėl aš vėl grįžau prie žodžių, kurie atrodė lengviau pasiekiami. Žodis Asda atsirado 1965 metais, kai „Asquith brothers“ kreipėsi į „Associated Daieries“, siūlydami jiems imtis vadovauti jų parduotuvių tinklo mėsos skyriams. Išmąsčiau, kad jei panašiai sujungtum Juliją ir Augustą, būtų galima mus vadinti Justa, ir mes būtume vienis. Kaip kad buvome, tikrai buvome, 1999 metais, kai mums abiem buvo devyneri ir mes nešiodavome vienodus plisuotus sijonėlius – tokius pačius, kokius segėjo Džeinė iš mano motinos begalinės Piterio ir Džeinės serijos nenaujų „Ladybird“ knygų kolekcijos.

Vėliau išsiaiškinsiu, kad justa yra lotyniško būdvardžio justus moteriškoji giminė – jis reiškia teisingą, sąžiningą, tinkamą, teisėtą ir dar daugybę kitų dalykų.

Žodis Asda reziumuoja tą gyvenimą, kuriame aš atsidūriau – gyvenimą, kuriame „Asda“ buvo naujiena. Ir naujiena buvo ta, kad prie pagrindinio Hedli Gryno kelio iškils nauja kolosali „Asda“, kuri bus kolosalaus naujo prekybos centro dalis.

1999 metais mūsų namuose, Gluosnių rajone, mokyklos žaidimų aikštelėje ir Hedli Gryno pagrindinėje gatvėje tai buvo kolosali naujiena.

Naujoji „Asda“ turėjo būti didžiausia „Asda“ visame Harfordšyre, arba pietinėje Anglijoje, arba visame pasaulyje, atsižvelgiant į tai, su kuo kalbėjai. Ji turėjo būti milžiniška, balta ir pastatyta iš lenkto stiklo – kaip didelis nuostabus NSO. Visi buvo sužavėti. Išskyrus mane. Jiems „Asda“ atrodė svarbus žodis, o man jis buvo menkas. Dydis niekaip su tuo nesusijęs.

– Negaliu įsivaizduoti nieko neįdomesnio nei naujoji „Asda“, – pareiškiau motinai ir Julijai. Nes, kaip pasakytų motina, man patiko elgtis dramatiškai ir būti sunkiai sukalbamai. Ir priešgyniauti, pasakyčiau aš, juk man patinka atrasti naujus žodžius.

– Nebūk sena bambeklė, Augusta, – tarė motina per pusryčius tepdama pastelinių spalvų glajumi keksiukus – keksiukai buvo skirti popiečio arbatėlei, kaip kad mados namai demonstruoja savo rudens kolekcijas pavasarį. Jai patikdavo užbėgti bent vienam, o kartais ir keliems valgymams už akių. Galima pavargti vien apie tai galvojant. Ji retai kada prisėsdavo.

Nepaisant to, ką pasakiau, greitai sumečiau maždaug dvidešimt penkis dalykus, kurie vis dėlto buvo mažiau įdomūs nei naujoji „Asda“. Lydyti kiaulės taukai, indų plovimo skystis, nagų žirklutės, mūrininko mentelė ir giesmė, prasidedanti žodžiais „Keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų“, kurią mums teko giedoti mokykloje. Nors visi naująjį pastatą vadino „Asda“, iš tiesų (jei viskas vyks kaip suplanuota) ten turėjo būti „Homebase“, „Next“, „Mothercare“ ir (sklandė tokie gandai, nes gandai labai linkę sklisti) kino teatrų kompleksas, o gal netgi boulingas. Kaip ir numačiau, nei kinas, nei boulingas ten taip ir neatsirado (tik pamanykit, koks didžiulis žodis yra „gandas“, visas išsipūtęs nuo įvairiausių dalykų kaip milžiniškas iliuzijų sandėlis).

Kai vaikystėje žmonėms sakydavau savo vardą, jie visada perklausdavo: „Augusta?“ Mano vardą jie tardavo su tokiu dideliu klaustuku balse, kokį tik galite įsivaizduoti. Lyg manytų, kad aš pati nežinau savo vardo.

Aš atsakydavau:

– Taip, Augusta.

Tada jie sakydavo:

– O, aišku.

Kai kurie domėdavosi:

– O kaip tave vadina namiškiai?

Vėl sakydavau:

– Augusta.

– Niekada nesu girdėjęs tokio vardo, – stebėdavosi jie.

Bet netrukus mano vardas man ėmė vis labiau patikti. Jis derėjo prie neįprastų mano pasirinkimų. Augusta, moteriška Augustus (Augusto) – didis, didingas, vertas pagarbos – vardo versija. Kadaise šis vardas buvo suteikiamas Romos imperatorių moteriškosios lyties giminaitėms.

Tik paaiškinau.

Nenuorama Augusta – taip mane vadindavo motina.

– Nenuorama Augusta, kelnėse skruzdės bruzda, ar gali ramiai pasėdėti ir liautis visą laiką malti liežuviu?

Motina vis kartodavo, kaip būtų buvę puiku, jei „Mothercare“ parduotuvė būtų buvusi mūsų mieste, kai mes buvome mažos.

Nemačiau prasmės to kartoti, nemačiau prasmės išvis apie tai kalbėti. Julija man priminė, kad dvynukės buvo mūsų motinos svajonių svajonė, tikras rojus – pastelinių spalvų kūdikių drabužėliai, mergaitiškos suknelės su klostelėmis priekyje ir specialūs languoti po suknytėmis dėvimi šortukai.

Svarsčiau, ko galėtų būti mano rojuje. Bet tada pagalvojau, kad, turint omeny kolektyvinį šio sumanymo aspektą, vargu ar galėsiu rinktis.

Man labiau patinka žodis „rojus“, o ne „dausos“ ar „Edenas“ – žodis, pas mus atėjęs iš graikų paradeisos, iš jo kilo vienas mano mėgstamiausių būdvardžių rojiškas, kurio, galima sakyti, niekas nevartoja.

Mano močiutė Nelė (iš kurios paveldėjau antrąjį vardą, tiesius tamsius plaukus ir liesas galūnes) sakydavo, kad dausose visi vilkėsime baltai, ant galvų nešiosime karūnas ir kažko lūkuriuosime kaip kalėdinėse giesmėse. Žinojau, kad nenoriu jokių karūnų ir nekenčiu lūkuriuoti. Todėl tikėjausi, kad ji klysta. Vis dar neturiu supratimo, kas ten vyksta, ir norėčiau išsiaiškinti. Manau, visi norėtume.

Julija tvirtino, kad danguje bus daugybė rožių ir krioklių, ir pulkai baltų balandžių – tai buvo trys jos mėgstamiausi dalykai.

– O, kad turėčiau balandžio sparnus – sakau – skrisčiau tolyn ir rasčiau ten ramybę, – deklamuodavo močiutė, mėgusi kalbėti eilėmis iš Biblijos, paskatinta kokio nors žodžio ar minties, ar prakeiksmo kažkam, ko nemėgo. Jai ypač patikdavo skirstyti žmones į aveles ir ožius ir kiekviena proga ji vis taikydavosi nutrenkti ožį mano senelį į pragaro nasrus, nes gimus mano mamai jis netrukus pabėgo su savo sekretore.

Penktadienio vakarais ir šeštadienio popietėmis močiutė įsitaisydavo svetainės kampe ir kaip graikų choras imdavosi po kaulelį narstyti mūsų gyvenimą tuo pat metu žaisdama sidabriniu kryželiu, kurį nešiodavo ant kaklo. Ten buvo pavaizduotas nuolat mirštantis mažytis Jėzus. Jis man niekaip nedavė ramybės.

Siekiant atlaisvinti daugiau vietos „Asda Development“, buvo nugriautos vienbučių namų eilės palei pagrindinę gatvę, o gyventojams atseikėtos, kaip visi kalbėjo, labai dosnios kompensacijos. Viskas atrodė taip, tarsi stačiakampio formos „Wall“ ledų luitas būtų raikomas po nedidelę riekelę, ir aš pamaniau, kad tai vienas taikliausių mano palyginimų (ypač atsižvelgiant į ledų prekės ženklo pavadinimą), nors daugiau niekas šeimoje mano sugebėjimų neįvertino. Atriekiant namą, pažymėtą trečiu numeriu, ponia Vendeti, kuri buvo ištekėjusi už ledų autobusiuko vairuotojo, verkė, ir motina man paaiškino, kad tame name ji neteko vaikelio dėl vadinamosios staigios kūdikių mirties miegant. Girdėjau, kad ji gali ištikti, kai kūdikis paguldomas ant pilvo, ir paklausiau motinos, ar ponia Vendeti netyčia taip ir pasielgė, bet motina tik burbtelėjo:

– Gal galime pakeisti temą?

– Kodėl? – paklausiau.

– Nes man nepatinka galvoti apie mirusius kūdikius, – paaiškino ji.

O tėvas pridūrė:

– Be to, ponia Vendeti yra italė.

– Ką tuo nori pasakyti? – paklausiau.

O jis atrėžė:

– Nustok visą laiką klausinėti.

Užsižiūrėjęs, kaip griaunamas aštuntas namas, seno „Renault 5“ vairuotojas įsirėžė į moksleivius vežantį mikroautobusiuką, bet niekas rimtai nenukentėjo. Buvo pastatytas ženklas „Žiūrėkite į kelią“. Tik norėdamas perskaityti, kas ant jo parašyta, turėjai žiūrėti ne į kelią, o į ženklą. Pamaniau, kad kartais suaugusieji ne viską gerai apgalvoja.