Istoriją gali papasakoti kiekvienas?

Iš Graikijos kilęs A. Sarakatsanos ir šio festivalio dalyvė bei organizatorė lietuvė M. Varnauskaitė yra to paties Amsterdamo istorijų pasakojimo centro „Mezrab“ reguliarūs pasakotojai. Čia jie žengė pirmuosius savo žingsnius scenos meno kryptimi, vis dar nelabai įprasta lietuviškai kultūrai, skelbiama pranešime žiniasklaidai.

„Sunku paaiškinti, bet pabuvus čia, „Mezrab“, pirmas dalykas, kurį supranti, yra tai, kad kiekvienas potencialiai gali pasakoti istoriją. Tai labai išlaisvinanti mintis“, – prisimena A. Sarakatsanos.

Viena pagrindinių jo veiklų, be istorijų pasakojimo, yra muzikos teatrui kūrimas. Į „Mezrab“ jis atėjo kaip muzikantas, bet galiausiai tapo pats sau akompanuojančiu istorijų pasakotoju.

„Ilgainiui supranti, kad net ir po daugybės metų vis dar mokaisi pasakoti. Taip, kiekvienas mūsų turi istoriją, kurią galėtų papasakoti, bet papasakoti ją nuoširdžiai, įtraukti, sukurti dabarties jausmą, lengvumą, pasitelkti humorą, užmegzti ryšį su publika – tai reikalauja ilgo darbo. Daug pasiruošimo, mokymosi ir labai daug praktikos“, – sako A. Sarakatsanos.

Pasakotojas Anastasios Sarakatsanos pasirodymo metu Amsterdame, Nyderlanduose esančiame istorijų pasakojimo centre Mezrab. Fotografas: Anas Khatib. 2020 m.
Foto: Organizatorių nuotr.

Per daug detalių gali tik pakenkti

Pasak svečio iš Amsterdamo, istorijų pasakotojai dažnai nenaudoja dekoracijų, šviesų ar garsinių efektų, nes šiam žanrui svarbiausia yra ryšys tarp pasakotojo ir žiūrovo čia ir dabar bei kas tuo metu vyksta žiūrovo galvoje.

„Kuo daugiau išorinių elementų naudoji, tuo sunkiau puoselėti šią jungtį“, – aiškina istorijų pasakotojas.

Savo istoriją jis pirmiausia vertina kaip pokalbio dalį. Istorijos pasakojimas yra būdas susikalbėti, kai klausytojui tuos pačius dalykus leidžiama pamatyti pasakotojo akimis, išvengiant smulkmeniško, detalaus aiškinimo.

„Kelias dienas domiuosi, renku kontekstui svarbią informaciją. Tuomet dieną arba dvi rašau ir perrašinėju tol, kol tai suskamba lyg sakytinė istorija. Tuomet iškloju ją telefonu draugui ar draugei.

Vėliau, vakarieniaudamas su draugais, pasakoju jiems. Jei turiu progą, papasakoju ir kiek didesnei grupei klausytojų. Tik tada galiu stotis ant kilimo ir pasakoti kelių šimtų žmonių publikai“, – savo kūrybos virtuvės paslaptis dėsto A. Sarakatsanos.

Šviežia istorija – pavojinga ir publikai, ir pasakotojui

Pasakojimo profesionalės M. Varnauskaitės kūrybiniame bagaže – tūkstančiai valandų, pasakojant istorijas įvairiuose renginiuose Nyderlanduose ir Lietuvoje, čia ir ten vedant kūrybines dirbtuves.

„Niekada nežinai, kas tavęs laukia, todėl turi mokėti greitai pajusti erdvės atmosferą ir gebėti prisitaikyti, rasti raktą į skirtingos publikos širdis. Šis iššūkis mane labiausiai ir žavi, nes nors kaskart ir esi pasiruošusi 150 procentų, vis dėlto nežinai, kokia bus publika. Reikės reaguoti čia ir dabar – nebus kitos galimybės, kaip, pavyzdžiui, žiūrint filmą ar skaitant knygą“, – sako M. Varnauskaitė.

Ji taip pat pabrėžia, kad istorijų pasakojimo žanrui yra svarbi taisyklė, kurios laikosi visi profesionalūs pasakotojai: niekada nepasakoti to, kas tebėra nesugijusi žaizda – kai istorija vis dar šviežia ir dar nėra tinkamos distancijos.

„Jei pasakotojas atlieka terapiją prieš auditoriją, jis nėra profesionalas. Toks pasakotojas rizikuoja ne tik „nudeginti“ savo auditoriją nesuvaldytomis emocijomis, tačiau ir netekti darbo. Žinoma, pasirodymas gali turėti terapinį afektą, tačiau tai nėra savaiminis tikslas“, – aiškina M. Varnauskaitė.

Pasakotoja Milda Varnauskaitė pasirodymo Valdovų rūmuose metu, fotografas Vytautas Abramauskas, 2019 m.
Foto: Organizatorių nuotr.

Netikėtumų patiria nuolat

Anot pasakotojos, netikėtumų per gyvus pasirodymus nutinka nuolatos: kas nors sugalvoja pakomentuoti, netikėtai sureaguoja į ištartą sakinį.

„Yra nutikę ir visokių techninių nesklandumų, o juokingiausias – bent jau man pačiai – nutikimas, kai vieno pasirodymo užsienyje metu staiga iš anglų kalbos persijungiau į lietuvių kalbą. Kokią minutę nesuvokiau, kas nutiko, tik mačiau keistai persimainiusią publikos reakciją. Supratusi pasiaiškinau, kad ta istorija man labai primena namus. Publika mane suprato“, – prisimena M. Varnauskaitė nutikimą apie pasirodymą „Emigravau netyčia“.

Pastarąjį istorijos pasakojimą žiūrovams per „YouTube“ platformą yra numatyta parodyti paskutinę festivalio „Išklausyk“ dieną – sekmadienį, gegužės 24-ąją.

Pasakotoja Milda Varnauskaitė pasirodymo Valdovų rūmuose metu, fotografas Vytautas Abramauskas, 2019 m.
Foto: Organizatorių nuotr.