Kaip reagavote į pandemijos žinią ir šalyje paskelbtą karantiną – taigi, ir nutraukiamus suplanuotus spektaklius?
Dar prieš paskelbiant karantiną, pamenu, žiūrėdama gerai vykstanti spektaklį „Haroldas ir Modė“, galvoje toptelėjo mintis – „Spektaklis taip gerai einasi, negi paskutinį kartą aš jį matau?“. Po to apėmė praradimo baimė – spektaklis atrodė taip gerai išjaustas, išgyventas. Paskui sustabdžiau save ir pagalvojau: „o ko bijoti?“. Prasideda viskas nuo baimės – užsikrėsti, užkrėsti kitus, tačiau šį laiką iš tiesų galime labai prasmingai išnaudoti.
Svarbiausia neleisti pasėtai baimės sėklai musų užvaldyti, nes ji yra tas instrumentas, kuris gali sunaikinti. Dabar štai, einu ir matau žmones – vienas nuo kito šokinėja, stumdosi, atseit, per arti priėjo. Reikia saugotis, bet reikia ir atsikratyti sukaustančios baimės, nes ji nieko negelbėja, tik trukdo judėti reikiama kryptimi. Juk kiekvieną dieną mus galėjo ištikti mirtis – buvo karai, buvo Černobylis, kiekvienais metais avarijose, nusikaltimų metu žūva milijonai žmonių... Argi dėl to reikia stumdyti šalia esantį?
Galiausia, nuo mirties juk nė nereikia bėgti. Kiekviena diena yra gyvenimo kulminacija – jei taip gyvensime, įveiksime menamą mirties ribą. Įmanoma net būti nemirtingais – reikia tik pabėgti nuo egoizmo, labai suvaržančio žmogų, apribojančio vidinius pojūčius. Kai kurie filosofai sako, kad tai varomoji jėga. Tačiau manau, kad dvasinės brandos siekiantis žmogus skleidžia tik gėrį – per jį galima pasiekti per savo sielą. Nekalbu apie jokią religiją, visi -izmai yra tiesiog sistemos. Patys save galime atvesti prie tiesos. Ir stebuklų ieškoti nereikia – gyvenimas ir jo tėkmė yra nuostabi savaime, mes tiesiog turime joje harmonizuotis.
Juokaujama – „Pr. Kr.“ dabar reiškia nebe „Prieš Kristų“, o „Prieš Koroną“. Laisvą gyvenimą prieš pandemiją dažnas prisimena su ilgesiu. Ar Jums irgi to gyvenimo ilgu?
Tiesą sakant, manau, kad prieš pandemiją buvome degraduojanti civilizacija. Tokie egoistai, visus gamtos išteklius naudoję be saiko – tai mums signalizavo karai, cunamiai, žemės drebėjimai, bet ir jie niekaip nepasiekė žmogaus sąmoningumo. Gaminome, kiek nereikia, teršėme. Patys tapome nafta – maistas plastmasėje, vanduo – plastmasėje. Kankinome gamtą ir degradavome patys. Ir aš, nešdama šiukšles, pagalvodavau – kasdien metu šiukšles, jos juk niekur nedingsta, o yra užkasamos žemėje. Dabar dar ir į kosmosą sugalvojome leisti! Taip gyveni vartodamas ir visada jauti kažkokią kaltę. Ne be reikalo – savo vartotojiškumu nusikaltome prieš gamtą ir Visatą.
Staiga patekome į akistatą prieš pačius save. Ne šiaip sau padaugėjo skyrybų. Dažnas gyveno su kūnais, o ne su sielomis. Dabar sugriuvo tie iliuzijų pasauliai, kuriuose dvi valandas rytais žmonės važiuodavo į darbą, sėdėdavo prie kompiuterio aštuonias valandas, kad sumokėtų už tą prabangų automobilį, kuriame kasryt turi kamščiuose sėdėti. Dar vaikai! Su jais vakarieniaudami formaliai pabendraudavo. Tėvai nežinojo, kaip jie iš tiesų gyvena, ką jaučia. Ir staiga tas inertiškas bėgimas sustojo. Atsirado galimybė, net būtinybė atpažinti iš tikrųjų giminingas sielas ir su jomis suartėti.
Tai visa, kas vyksta – į naudą?
Dabar – lemtinga akimirka, per kurią galima pasiekti save. Atrodo, atsigavo viskas, harmonizuojasi. Lyg Visata mums būtų pasiuntusi žinią – privalome keistis. Kiekvieno iš mūsų, turtuolių ir vargšų, sąmonę pasiekė kitas, jautrumo virusas, privertęs pagaliau perrūšiuoti savo vertybes. Nuostabu, kad žmonės tampa jautresni – jautriam reikia būti, tik nereikia bijoti.
Štai sėdžiu sau namie, rutinos ratas sustojo, galiu prisimint save, savo teatro žmones. Nebebėgame iš inercijos, tad pradėjo grynintis, ko iš tiesų norime. Atsiveria širdis. Man tik baisiausia pagalvoti, kad išnykus virusui mes vėl įsisuksime į tą amžinąjį chaosą – žudysime, kankinsime gamtą, be saiko vartosime, netaupysime. Vėl nustosime mokytis mylėti, būti kartu, nebeieškosime ryšio su Visata. Tai štai kur būtų globali katastrofa. Turime sugalvoti, kaip išėjus iš to užburto rato į jį nesugrįžti.
Turime sugalvoti. Tik kaip?
Per tą laiką reikia išspręsti savo klausimus, pasikalbėti su Visata, intensyviai eiti link savęs. Privalome padirbėti tam, kad pasibaigus koronaviruso pandemijai negrįžtumėme į savojo „aš“ pandemiją, bet užtikrintai tęstume kelionę atrastu saviieškos keliu. Todėl ir pradėjome su Užupio teatru projektą „Viršvalandžiai link savęs“. Nesinori nerti į zoomus ir imti repetuoti spektaklius. Tai visai nebūtina. Žinau, kad kai kuriems scenos menininkams labai sunku netekti savo tiesioginio žiūrovo ir neturėti galimybės savęs realizuoti įprastuoju būdu, tačiau tikiu, kad ta situacija kiekvienam ieškančiam padės atsiskleisti naujomis spalvomis. Juk mums pasisekė, kad gyvename iame planetos plotelyje, vadinamame Lietuva – tai išrinktoji žemė neutralioje, saugioje vietoje. Esame apdovanoti ir turime potencialo – dabar laikas jį išpildyti.
Tikriausiai tuo pačiu tikslu Užupio dramos teatro feisbuko paskyroje karantino metu atsirado
rubrika #PoezijaIšNamų, kuria kviečiate įrašyti savo poezijos skaitymus. Kodėl pasirinkote būtent poeziją?
Poezija prilygsta filosofijai. Ji priverčia žmones mąstyti kitaip, pamatyti, pastebėti daugiau, nei esame įpratę kasdienybėje. Ji mūsų gyvenimo chaose tarsi apibendrina žmogaus dvasinius dalykus ir priverčia sustoti lenktyniauti vartojimo varžybose. Kaip ir sakiau, labai nesinori, kad grįžtume į tą patį, tai šis kvietimas – gera kiekvieno grįžimo, skverbimosi į save pradžia.
Pasibaigus karantinui, tikriausiai vis tiek žmonės norės grįžti į įprastus gyvenimus.
Bet gal nustosime dirbti tam, kad išmestume – drabužius, maistą, baldus, automobilius? Svarbiausia šio pamokančio įvykio nepamiršti. Štai, Antrasis pasaulinis karas, Hirošima, Černobylis, – buvo įvairių didžiulių tragedijų, dar nė nepraėjo šimtas metų, tačiau apie tai niekas nebekalba. Pamiršome. Negalime leisti, kad tai užsimirštų – turime Visatai dėkoti už šią dovaną, suteiktą šansą persvarstyti savo gyvenimus. Gamta mūsų pasigailėjo, siųsdama žinią, kad laikas nustoti būti besaike avių banda, kurią per vienus vartus įleidžia, ir... nebeišleidžia.
Dabar aiškiai tai ir matome. Biznis visiems sustojo – na ir kas? Ar žmonės nesijaučia laisvesni? Sugriuvo verslai – gal jie nebuvo būtini nei vartojantiems, nei savininkui? Galbūt to verslo savininkui norisi – ir dabar galima – išeiti pėstute į Himalajus? Laisvė!
Nė Himalajų nereikia. Žiūriu, žmonės išėjo į miškus, atsipalaidavo, eina su vaikais, akys žiba ir vaikams, ir tėvams. Aišku, yra išsigandusių senukų. Sykį einu iš galerijos, senyvas vyras iš tolo šaukia: „Moteriške, sakykite, jūs, moterys, gi visada viską gerai žinote. Kada baigsis tas virusas?“ Atsakiau jam: „Nežinau, bet tegul tik nesibaigia per anksti.“ O jis: „Tai ką man daryti?“ Sakau jam: „Daryk tai, ką visada norėjai padaryti, bet niekada neturėjai laiko, progos, galimybės. Eik ir daryk!“ Jis man atsakė, kad norėjęs žvejoti. Sakau jam: „Tai varyk žvejoti! Vartai atrakinti. Pasiimk pagalį, valo ir keliauk!“ Dabar pats metas. Nori rašyti? Rašyk. Mesk verslą ir eik į Himalajus – laikas suprasti, tiksliau, patikėti, kiek nedaug reikia, kad pasiektum palaimą, apimančią įsiklausius į save.
Kiekvienas gyvenimo paradoksas kvepia dangumi. Visa, kas dabar vyksta, yra tarsi akibrokštas mūsų nuolatiniam ženklų nepaisymui ir mūsų „tobuliems“ gyvenimams – nustojome bėgti, ir, pasirodo, niekas nesustojo. Viskas ėmė ryškiau kvepėti. Ryškiau nušvito dangus. Nesimatė šviesos tunelio gale – o dabar ji šviečia mums virš galvų.
Užupio dramos teatras karantino metu kviečia žiūrėti spektaklių vaizdo įrašus. Daugiau
informacijos apie transliuojamus spektaklius bei kitas teatro iniciatyvas ieškokite Užupio dramos teatro „Facebook“ paskyroje.
