„Delfi“ skaitytojams pateikiame ištrauką iš Hayden Herreros knygos „Frida“ (leidykla „Kitos knygos“, vertė Goda Sodeikaitė). Skyrius „Diego. Karalaitis Varlė“ pasakoja apie Fridos gyvenimo vyrą ir legendomis apipintą pirmąjį menininkų susitikimą, kurio kulminacija – šūviai ir talento pripažinimas.

Frida Kahlo
Foto: Leidykla "kitos knygos"

Kai Frida susipažino su Diego, jam buvo keturiasdešimt vieneri. Jis buvo žymiausias – ir blogai pagarsėjęs – Meksikos menininkas, ištapęs tikrai daugiau sienų nei bet kuris kitas sienų tapybos meistras.

Rivera tapydavo taip lengvai ir greitai, lyg vejamas antgamtinės jėgos. „Nesu tik paprastas „menininkas“, – sakė jis, – esu žmogus, atliekantis savo biologinę funkciją – kuriu paveikslus, kaip medis krauna žiedus ir nokina vaisius.“ Iš tiesų darbas jam buvo tarsi narkotikas, Diego suirzdavo priverstas pertraukti darbą, nesvarbu, ar dėl politikų reikalavimų, ligos, ar dėl kasdienio gyvenimo smulkmenų. Kartais jis dienų dienas dirbdavo be pertraukos, valgydavo ant pastolių ir, jei reikėdavo, ten pat ir miegodavo.

Tapantis Diego būdavo apsuptas draugų ir žiūrovų, kuriuos jis linksmindavo išgalvotomis istorijomis – pavyzdžiui, kaip dalyvavęs Rusijos revoliucijoje, išbandęs žmogienos dietą – ypač mėgęs jaunų moterų mėsą, suvyniotą į tortiliją. „Ji visai kaip minkštutė paršiena“, – sakydavo jis.

Nors jis elgėsi neįprastai ir tapydavo taip sparčiai, kad net atrodydavo, jog improvizuoja, bet turėjo gerą išsilavinimą, tapydavo nuodugniai viską apgalvodamas ir buvo tikras profesionalas. Tapyti pradėjo trejų – pamatęs, kad sūnus išpaišė visas sienas, tėvas liepė vieno kambario sienas išmušti lentomis, ir ten Diego galėjo piešti, kiek širdis geidžia.

Diego gimė 1887 m. Gvanachuato mieste mokytojo (masono ir laisvamanio) ir pamaldžios jaunos moters, kuriai priklausė saldainių krautuvė, šeimoje. Diego María de la Concepciónas Juanas Nepomuceno Estanislao de la Rivera y Barrientosas Acosta y Rodríguezas jau vaikystėje vertintas kaip nepaprastai gabus. Būdamas dešimties, jis pareiškė norą mokytis meno mokykloje; dieną mokėsi pagrindinėje mokykloje, o vakarais lankydavo pamokas prestižinėje Meksikos meno mokykloje – Šv. Karolio akademijoje. Diego laimėjo apdovanojimų ir stipendijų, bet 1902 m. pareiškė, kad akademiniai mokslai esą per daug riboti, tad paliko mokyklą, ketindamas mokytis savarankiškai.

Anuomet ambicingas meno studentas galėjo vykti mokytis tik vienur, tad, užsitikrinęs Vera Kruso gubernatoriaus paramą, Rivera 1907 m. išplaukė į Europą. Metus praleidęs Ispanijoje apsistojo Paryžiuje, kur, neskaitant įvairių kelionių, gyveno iki 1921 metų; tada grįžo į Meksiką, palikęs jį dievinančią sugyventinę rusę Andželiną Beloff, nesantuokinę dukterį, kurią jam pagimdė kita rusė, ir pulką draugų iš įvairių, daugiausia bohemiškų, būrelių – tarp jų buvo Picasso ir Gertrude Stein, Guillaume’as Apollinaire’as ir Elie Faure’as, Ilja Ehrenburgas ir Diagilevas.

<…>

1928 m., kai Frida susipažino su Rivera, jis buvo laisvas. 1927 m. rugsėjį su Meksikos „darbininkų ir valstiečių“ delegacija jis lankėsi Rusijoje, kur buvo minimos dešimtosios Spalio revoliucijos metinės, ir norėjo nutapyti freską Raudonosios armijos kultūros namuose. Šio sumanymo taip ir neįgyvendino, nes nuolat iškildavo įvairių biurokratinių kliūčių, tad 1928 m. gegužę Meksikos komunistų partija skubiai iškvietė jį namo atseit dirbti Vasconceloso prezidentinėje kampanijoje. (Vėliau jis tvirtino buvęs prašomas kandidatuoti į prezidentus!)

Kai rugpjūtį Rivera grįžo į Meksiką, jo santuoka su gražiąja Lupe Marín jau buvo iširusi. Tai buvo audringa, siautulinga santuoka, ją ženklino aistra: Rivera vadino Lupe plėšrūne – jos „žalios akys tokios skaidrios, kad atrodė kaip akla“; jos „žvėries dantys“, „tigro nasrai“, rankos kaip „erelio nagai“. Pasak Lupe’s, skyrybų priežastis buvęs Diego romanas su Tina Modotti. Kaip ir Lupe, Tina pozavo Riverai tapant nuostabiuosius aktus Čapingo nacionalinės žemės ūkio mokyklos sienos paveikslą; tada jiedu ir suartėjo. Lupe ne pirmą kartą patyrė Riveros neištikimybę. Ji išmoko tvardytis ir kartkartėmis atsikeršyti: kartą apstulbusių svečių akivaizdoje puolė rauti savo varžovei plaukus, sudraskė kelis Riveros piešinius ir jį prikūlė; kitą kartą sudaužė kelis Diego ikikolumbinio laiko stabus ir patiekė jam šukių sriubą. Tačiau Lupe negalėjo pakęsti, kad Diego tapytame Čapingo sienos paveiksle ji turi dėmesiu dalytis su kita moterimi. Nors Riveros romanas su Tina užsibaigė prieš jam išvykstant į Rusiją, jis nepataisomai pakenkė jo ir Lupe’s santykiams.

Tarsi norėdamas užpildyti tuštumą, atsiradusią, kai Lupe su dviem jų dukrelėms išėjo, grįžęs iš Rusijos Diego patyrė tiek meilės nuotykių, kiek nebuvo patyręs nei pirma, nei paskui. Jis nesunkiai užkariaudavo moteris. Nors buvo neabejotinai bjaurios išvaizdos, moteris traukė taip lengvai, kaip magnetas geležies drožles. Tiesą sakant, siaubinga išvaizda iš dalies buvo patraukli – jo bjaurumas puikiai tiko moterims, mėgstančioms žaisti gražuolę ir pabaisą, bet dar stipriau jas traukė Diego asmenybė. Jis buvo karalaitis Varlė, nepaprastas, turintis puikų humoro jausmą žmogus, gyvybingas ir žavus. Buvo švelnus, be to, nepaprastai jausmingas. Svarbiausia – jis buvo garsus, o kai kurios moterys, regis, negali atsispirti šlovės vilionėms. Sakoma, kad moterys persekiodavusios Riverą labiau, negu jis jas. Ypač jį vaikėsi kai kurios jaunos amerikietės, maniusios, kad nueiti į pasimatymą su Diego Rivera taip pat privalu, kaip pamatyti Teotihuakano piramides.

Moterys – meksikietės ir kitos – mėgo Diego draugiją dar ir todėl, kad jam patiko būti su jomis. Jo manymu, moterys daugeliu atžvilgių pranašesnės už vyrus – jautresnės, taikesnės, civilizuotesnės. 1931 m. Rivera svajingu balsu, žėrinčiomis akimis, storomis lūpomis, išsiliejusiomis į tingią, tarsi Budos, šypseną, pasakojo korespondentui iš Niujorko, kaip jį žavi moterys: „Vyrai iš prigimties laukiniai. Ir dabar jie vis dar laukiniai. Istorija rodo, kad pažangą pradėjo moterys. Vyrams labiau patiko būti žvėrimis – kautis ir medžioti. Moterys likdavo namuose ir puoselėjo menus. Jos sukūrė pramonę. Tai jos pirmosios pradėjo stebėti žvaigždes, kurti poeziją ir meną... Parodykit man bent vieną išradimą, kuris atsirado ne iš [vyro] noro pasitarnauti moteriai.“ Turbūt Europoje praleisti metai paveikė Riveros požiūrį į priešingą lytį, kad jis taip skyrėsi nuo įprastinio macho požiūrio. Šiaip ar taip, Diego labai patiko kalbėtis su moterimis; jis vertino jų protą, o toks požiūris anuomet Meksikoje ar bet kur kitur buvo retas malonumas daugeliui moterų.

Fridos Kahlo autoportretas parodoje Niujorke

Be abejo, Rivera brangino ir moterų kūną. Jis karštai mylėjo grožį, nepasisotindavo vaizdiniais malonumais ir buvo sakoma, kad pozuoti Diego, vadinasi, siūlyti save ne tik jo akims, bet ir kūnui. Nežinoma, ką Frida manė apie jo, mergininko, reputaciją, kai pirmą kartą jį sutiko. Galbūt tai traukė Fridą; gal jai įsižiebė ta sena kaip pasaulis apgaulinga viltis: aš laimėsiu ir išlaikysiu jo meilę; mane jis mylės kitaip. Žinoma, taip ir buvo, tačiau netrūko ir kančių.

Beveik neabejojama, kad Frida ir Diego pirmą kartą susitiko vakarėlyje Tinos Modotti namuose. Šie kas savaitę vykstantys susiėjimai, kuriuos organizuodavo Tina, pradėti rengti 1923 m. globojant Westonui; dėl jų Meksike radosi meno aplinka ir bohemiška atmosfera, juose buvo galima pasidalyti naujausiomis meno idėjomis. Šie vakarėliai, švelniai tariant, buvo linksmi meilės nuotykiai su dainomis, šokiais, gyvais pokalbiais bei tokiais užkandžiais ir gėrimais, kokius šeimininkei ir svečiams leisdavo kišenė. „Susitikau [Diego] tada, – pasakojo Frida 1954 m., – kai žmonės nešiodavosi revolverius ir vaikštinėdami šaudydavo į gatvės žibintus Madero aveniu bei krėtė šunybes. Per naktį visus juos sudaužė ir vaikščiojo vis iššaudami, tiesiog taip linksminosi. Kartą vakarėlyje, kurį rengė Tina, Diego šovė į fonografą ir labai mane sudomino, nors ir pajutau jam baimę.“

Įtikimą versiją, kad Frida ir Diego susitikę Tinos Modotti vakarėlyje – visai nebloga istorija, – nustelbė dar įspūdingesnis pasakojimas. Tiesą sakant, šis įvykis, regis, turi tiek versijų, kiek yra pasakotojų, o ir pati Frida vėliau įvairiai prisimindavo jųdviejų pažintį. Pasak „oficialios“ versijos, sustiprėjusi po nelaimingo atsitikimo, ji pradėjo rodyti savo darbus draugams ir pažįstamiems. Vienas juos mačiusiųjų buvo Orozco, ir jam jie neapsakomai patikę. „Jis apkabino mane“, – sakiusi Frida. Be to, kelias drobes ji nunešė žmogui, kurį pažinojo tik „iš matymo“. Frida prisimena:

„Kai tik man buvo leista vaikščioti ir išeiti į gatvę, pasiėmiau savo paveikslus ir nuėjau pas Diego Riverą, kuris tuo metu tapė freskas Švietimo ministerijos koridoriuose. Jį pažinojau tik iš matymo, bet labai juo žavėjausi. Buvau įžūli ir pašaukiau, kad nuliptų nuo pastolių pažiūrėti mano paveikslų ir atvirai pasakytų, ar jie ko nors verti, ar ne... Trumpai drūtai pasakiau: „Diego, nulipk.“ O jis, kaip visuomet, labai nuolankus, labai mielas, nulipo. „Klausyk, atėjau ne flirtuoti ar ko nors panašaus, nors tu ir mergišius. Atėjau parodyti savo paveikslų. Jeigu tau įdomūs, pasakyk man, jei ne, irgi pasakyk, tada imsiuos ko nors kito, nes turiu padėti tėvams.“ Tada jis man atsakė: „Paklausyk, tavo paveikslai mane labai sudomino, labiausiai − šitas tavo portretas, jis nepaprastai originalus. Kitiems, regis, turėjo įtakos tai, ką esi mačiusi. Eik namo, nutapyk paveikslą, o kitą sekmadienį aš ateisiu jo pažiūrėti ir pasakysiu, ką manau.“ Jis taip ir padarė ir pasakė: „Tu turi talentą.“

Diego versija apie susitikimą, papasakota knygoje „Mano menas, mano gyvenimas“, rodo, kokią nepaprastą atmintį ir ne mažiau puikią vaizduotę jis turėjo. Jis buvo puikus pasakotojas ir, nors kai kurie faktai padailinti, aiškiai matyti, kaip labai Diego žavėjosi Frida.