Kuo svarbi Lietuvai 1920 m. gegužės 15 diena?

Kalbant konkrečiai – tai Steigiamojo Seimo susirinkimo (pirmojo posėdžio) diena. Seimo, kuris pirmą kartą Lietuvos istorijoje buvo išrinktas lygiu, tiesioginiu, slaptu ir visuotinu balsavimu. Tuo metu surengti tokius rinkimus – neeilinis pasiekimas. Į Steigiamąjį Seimą savo atstovus rinko visi Lietuvos gyventojai, nepriklausomai nuo lyties, tautybės, turtinės padėties (dėl to Seimo posėdžiuose šalia valstybinės lietuvių kalbos kartais nuskambėdavo ir jidiš, nes į Seimą buvo išrinktų ir Lietuvos žydų atstovų, kaip ir lenkų ir vokiečių).

Gegužės 15 d. buvo realiai įtvirtinta Lietuvos nepriklausomybė, bei nusakytas jos politinis būvis – nepriklausoma ir demokratinė Lietuvos Respublika. Per dvejus šio Seimo metu priimti svarbiausi valstybės kūrimo darbai. Kitaip tariant, šią dieną galime įvardinti ir kaip pilietinės, šiuolaikiškos ir vakarietiškos Lietuvos pradžią. Gegužės 15 dieną priimtų principų vienaip ar kitaip laikomasi iki šiandien.

Ar galime sakyti, kad ši data yra mūsų kaip demokratinės valstybės gimtadienis?

Greičiau sakyčiau vardadienis. Valstybė (at)gimė 1918 m. vasario 16 d., o po dviejų metų, gegužės 15-ąją, jai buvo suteiktas aiškus ir konkretus vardas – Lietuvos Respublika. Svarbu tai, kad vardą suteikė visi Lietuvos gyventojai, nes apgynus Vasario 16-osios idėją karo laukuose, Steigiamajame Seime buvo valingai apsispręsta kurti ne bet kokią, o modernią valstybę. Pilietiški ir visuomeniški valstybės piliečiai tapo nepriklausomos Lietuvos visuomenės stuburu, kurio nesugebėjo sulaužyti ir vėlesnės okupacijos. Kai šiandien kalbame apie svarbiausius demokratinės visuomenės laisves: tikėjimo, sąžinės ir žodžio laisvę, lyčių ir tautų lygybę, asmens neliečiamumą – visos jos atsirado būtent gegužės 15-osios aplinkoje.

Kas buvo ryškiausios tos datos asmenybės, kurių indėlis yra itin svarbus ir vertas paminėjimo?

Svarbu pabrėžti, kad šios dienos herojai yra visi tuometiniai Lietuvos piliečiai. Tuo ir žavi demokratinė respublika, kad prie jos sukūrimo prisidėjo visi: tuometiniai kariuomenės savanoriai, ūkininkai, dvasininkai, darbininkai ar mokytojai ir žinoma konkretūs valstybės tėvai-kūrėjai, kurie numatė Steigiamojo Seimo reikalingumą ar vėliau dalyvavo jo ar vyriausybių veikloje. Jei minėtume konkretesnes pavardes, tai būtų ryškiausi tuometiniai (1920-1922) reformatoriai, oratoriai bei valstybininkai: Aleksandras Stulginskis, Felicija Bortkevičienė, Mykolas Krupavičius, Vincas Čepinskis, Mykolas Sleževičius, Ernestas Galvanauskas, Antanas Tumėnas. Paminėčiau ir Seimo narį Antaną Matulaitį, kuris prasidėjus karui su Lenkija, išėjo į frontą ir žuvo kovoje už jo paties balsu tik ką įtvirtintą Lietuvos Respubliką.

Kaip nutiko, kad jai mūsų istorijoje iki šiol yra skiriama tiek mažai dėmesio? Gal kitos datos tiesiog turi labiau simboliškų, masėms patrauklių atributų?

Kelerius metus tai buvo labai graži ir plačiai švenčiama valstybinė šventė. Vėliau įsigalėjus autoritarinei valdžiai bei paleidus Seimą tokia diena iš principo tapo kiek nepatogi. Kaip švęsti Seimo dieną, jei Seimo nebėra? Ji pamažu pakeista ne tokį gilų pilietinį turinį turinčiomis šventėmis ar prasmėmis, nors švęsti jokiu būdu ją nebuvo draudžiama ar varžoma. Taip sakyčiau prarasta puiki galimybė turėti išskirtinę šventę gražiausiu metų laiku. Sovietmečiu apie tokią dienos minėjimą, žinoma, nebuvo net kalbų.

Prasmių ši šventė turi daug ir, sakyčiau, žymiai daugiau nei kai kurios šiandieninės valstybinės šventės, kaip antai, gegužės 1-oji, lapkričio 2-oji ar birželio 24-oji. Bet šioje vietoje nenorėčiau prisirišti prie valstybinių švenčių. Šventines tradicijas kuria ne suteikta nedarbo diena ar teisinis statusas, o aktualumas, nuolat reflektuojama, „gyva“ prasmė ir nebiurokratinės, novatoriškos minėjimo formos.

Esama teiginių, kad gegužinės turėjo įtakos renkantis Steigiamojo Seimo datą? Ar tikrai taip, ir kuo tai susiję?

Na, gal netiesiogiai (šypsosi). Rinkimus žinoma buvo įmanoma sėkmingai surengti ne tik pasibaigus karui bet ir išdžiūvus dar sunkiai pravažiuojamiems Lietuvos keliams. Rinkimai įvyko balandžio viduryje, o pats Seimas susirinko po mėnesio, praėjus įstatymu numatytam terminui, per patį lietuvišką žalumą. Gal dėl tos Seimo susirinkimą lydėjusios žalumos ir žiedų, vėliau minint šią dieną, daug dėmesio buvo skiriama šventiniams papuošimams iš įvairiausių žalumynų.

Gegužinės buvo ne tik vasaros sutiktuvės ir proga jaunimui pasilinksminti. Skirtingais Lietuvos istorijos laikotarpiais jos buvo tiek tautiškumo skatinimo, tiek politikos ir kultūros klausimų aptarimo platforma. Papasakokite plačiau apie šios šventės reikšmę tąja prasme.

Gegužinės turi dvi prasmes. Pirmoji, gegužinių pamaldų skirtų Švč. Marijai pagerbti tradicija, o antroji susijusi su pasilinksminimais gamtoje ar prie namų, esant jau pakankamai šiltam orui. XX a. pr. šie susibūrimai gamtoje ar toliau nuo akių tapo tam tikro nacionalinio ir politinio sąmoningumo erdvėmis. Šalia linksmybių, vaišių ar meninių programų kalbėta apie lietuvybę, savą kultūrą ir politiką. Čia dalyvaudavo ir tikriausiai savo pirmąsias prakalbas pasakė būsimieji valstybės kūrėjai ar žymieji kultūrininkai: nuo Žemaitės ir J. Jablonskio, nuo J. Vileišio ar A. Smetonos.

Ilgainiui gegužinė įgavo universalios ir nuotaikingos šventės lauke: miškuose, parkuose, soduose, aikštėse sinonimą. Ją galėjo rengti tiek kaimo jaunimas, tiek miesto inteligentai, atskiros įstaigos, organizacijos, mokyklos ir t.t. Išsiplėtė jos formos. Tai galėjo būti ir tradiciniai pasilinksminimai su dainomis ir šokiais, vaidinimai, orkestrai, medžių sodinimas, piknikai, parodos, paskaitos, pasivažinėjimai dviračiais, vaišės, bufetai, labdaringos šventės ir panašiai.

Gegužinės buvo ir viena tų švenčių, per kurias į Lietuvą atkeliaudavo tam tikros mados, formavusios tuometinės Lietuvos inteligentijos sambūrių, pasilinksminimo tradicijas. Į kokias šalis tuo metu dairėsi ir kaip šventė gegužines tuometiniai lietuviai?

Senesnė karta buvo formuota madų iš „imperinio užsienio“ – Peterburgo ir Rygos, o jaunesnė buvo užsikrėtusi Paryžiumi. Aišku, kultūrinės mados atkeliaudavo ir iš Varšuvos, bet nebuvo populiaru tą pripažinti. Kiek tai atsiliepė pačių gegužinių madai, nežinia. Jose persipindavo ir tradicinių ir modernių švenčių mados.

Iniciatyva „Naujoji gegužinė 515” šiemet kviečia paminėti ir linksmai švęsti gegužės 15-ąją bei atgaivinus gegužines sukurti naują šiuolaikiškos nacionalinės šventės tradiciją.