Maskvoje neįvyko tradicinis karinis paradas
Keistai šiais metais Rusijoje buvo pažymėta gegužės devintoji. Pirmą kartą Maskvoje šventinis paradas truko vos dešimtį minučių. Nebuvo nei tankų bei kitokios karinės technikos Raudonojoje aikštėje, nei kelias savaites naktimis repetuotų kariškių kolonų, nei „masuotės“ tribūnose, nei kitokių Rusijos liaudžiai įprastų džiaugsmų. Trumpą kalbą pasakė prie Nepažįstamo kareivio kapo gėlių padėjęs šalies prezidentas, švenčių proga išlindęs „iš bunkerio“, iš kurio kelias savaites nuotoliniu būdu kontroliavęs, kaip atskirų sričių gubernatoriai raportuoja vyriausiajam kariuomenės vadui apie didvyrišką regionų kovą su pandemijos virusais.
Užtai jau filmų ir serialų per visas Rusijos televizijas jau seniai netrūksta. Juk tai vienintelė rusams dar likusi „nacionalinė idėja“, kurios diegimui į mases negailima nei laiko, nei lėšų.
Varžytis nėra ko – Rusijoje dabar įkurta speciali valstybinė komisija, kuri siūlo papildyti Baudžiamąjį kodeksą nauju straipsniu ir bausti tuos, kurie „klastoja istoriją ir taip kenkia Rusijos interesams“. Bet tokiais „kenkėjais“ dabar vadinami tik tie, kurie vis dar viešai kalba apie stalinizmo nusikaltimus ar apie tai, kokia kaina Sovietų sąjunga sumokėjo už pergalę prieš fašizmą. Užtai tarsi iš gausybės rago pilasi filmai ir TV serialai, kurie gauna valstybinio užsakymo statusą ir solidų finansavimą. Už tai autoriai atsidėkoja „teisingu“ požiūriu į istoriją ir nostalgiją praeičiai jaučiančius tautiečius pamalonina jų širdims mielais sovietinio kino štampais.
Kuo didesnius melas, tuo greičiau jis taps tiesa
Masiškai dabar karinius filmus ir serialus gaminantys rusai grįžta prie sovietinių „didžiojo stiliaus“ tradicijų ir lenktyniauja tarpusavyje, kas pameluos įspūdingiau. Indulgenciją šiai veiklai davė buvęs Kultūros ministras (kuris save dar buvo pavadinęs ir Istorijos draugijos pirmininku). Jis tiesiai šviesiai sakė: „Mums turi rūpėti ne istorinė tiesa, o istoriniai mitai“.
Tikru tokios ideologijos monumentu galima laikyti 2016 m. Rusijos ekranuose pasirodžiusį karinį filmą „28 Panfilovo kariai“ (28 панфиловцев, rež. Kimas Družininas ir Andrejus Šaliopa). Visi Sovietų sąjungos piliečiai nuo mažų dienų buvo pratinami gerbti Maskvos gynėjus, kurie 1941 m. vėlų rudenį atrėmė fašistus, priartėjusius prie sostinės tiek, kad Kremliaus bokštus vermachto kariai matė per žiūronus.
Tada sovietinė propaganda ir paleido mitą apie 28 narsius ketvirtosios kopos karius, netoli Volokolamsko sunaikinusius 18 priešo tankų. Jau pasibaigus karui 1947 kilus įtarimui dėl istorijos falsifikavimo, SSSR Generalinė prokuratūra ištyrė šį įvykį ir oficialiai pranešė, kad „nebuvo 28 panfiloviečių, tai tik atkakliai diegiamas mitas, kurį sugalvojo ir laikraštyje „Krasnaja zvezda“ aprašė žurnalistas Aleksandras Krivickis.
Bet nepaisant seniai paviešinto paneigimo, filme „29 Panfilovo kariai“ ne tik įspūdingais karo vaizdais iliustruojamas dabar vėl prikeltas mitas, bet ir meluojama toliau. Ne tik meluojama, bet ir fantazuojama nepaisant nei logikos, nei sveiko proto. Pavyzdžiui, vienoje scenoje vienas karys kitam pasakoja apie matytą japonų filmą, kuriame septyni samurajai nuo užpuolikų narsiai gynė mažą kaimelį.
Gražu palyginti vieną mūšį su kitu, kad ir patys filmo veikėjai, ir žiūrovai pajustų platesnį kontekstą ir įvertintų karių žygdarbį. Bet kyla mažytis klausimas – kaip 1941 m. rudenį rusas karys galėjo pamatyti tik 1954-aisiais japonų režisieriaus Akiros Kurosawos kino šedevrą „Septyni samurajai“?
Mitų kūrėjams tokios „smulkmenos“, žinoma, nė motais. Juk dar Trečiojo reicho Propagandos ministras J. Goebbelsas mokė: „Meluoti reikia drąsiai. Kuo didesnis melas, tuo greičiau jis taps tiesa“.
Panašu, kad šį teiginį rusų karinio kino kūrėjai įsisavino gerai. Todėl fantazuoja nesismulkindami. Kartais išmonės jiems galėtų pavydėti net Holivudo scenaristai. Pavyzdžiui, 2008 m. režisierius Andrejus Maliukovas sukūrė filmą „Mes iš ateities“, kuriame keturi „juodieji pėdsekiai“ (taip vadinami senas kapavietes nelegaliai kasinėjantys avantiūristai), ieškodami karo trofėjų atkasa per karą susprogdintą bunkerį, pilną gerai išsilaikiusios amunicijos. Bet labiausiai vaikinus nustebina tai, kad tarp Raudonosios armijos dokumentų jie aptinka... savo pačių karinius pažymėjimus. Pagalvoję, kad tai paprasčiausia haliucinacija arba išgertos degtinės pasekmė, draugai sukrenta maudytis į ežerą, o iš jo išnyra... jau 1942-aisiais. Tiesiai po kulkų kruša.
Kadangi filmas buvo sukurtas už valstybės lėšas, akivaizdu, kad šio valstybinio užsakymo tikslas – kelti šiuolaikinio rusiško jaunimo karinio patriotinio auklėjimo lygį. Kad šaukiamo amžiaus jaunuoliai nustotų slapstytis nuo karinio komisariato pareigūnų, o su pasididžiavimu galėtų sakyti: „Yra tokia profesija – tėvynę ginti“.
Alternatyvi II Pasaulinio karo istorija
Rusams dabar neleidžiama oficialiai teigiamais mitais suabejoti, juolab kažkaip kritiškai juos vertinti arba, neduok Dieve, išjuokti. Šią privilegiją dabar turi tik Vakarų kinematografininkai, kuriems nieko šventa nėra. Jie gali sau leisti ne tik revizuoti II Pasaulinio karo rezultatus, bet ir atvirai tyčiotis iš bet kokios spalvos totalitarizmo ir šių politinių sanklodų vadovų. Ryškiausias pavyzdys – Didžiojoje Britanijoje sukurta komedija „Stalino mirtis“ (The Death of Stalin, 2017 m., rež. Armando Iannucci), negailestingai išsityčiojusi iš J. Stalino ir jo artimiausios aplinkos.
Kiek anksčiau Stalingrado kautynių šešiasdešimtosioms metinėms skirtame prancūzų režisieriaus Jeano Jacques'o Annaud holivudiškai sukurtame filme „Priešas už vartų“ (2001) paaiškėjo, kad mūšio prie Stalingrado baigtį nulėmė dviejų snaiperių – ruso ir vokiečio – tarpusavio medžioklė, o finalinis antagonistų susirėmimas atkartojo tradicinio amerikietiško vesterno štampą.
Bet visi šie „meniniai“ istorijos interpretavimai nublanksta prieš filme „Faterlandas“ (1994, sukurtą pagal mums žinomą Roberto Harriso romaną) regėtą vaizdelį: Adolfas Hitleris laimėjo II Pasaulinį karą ir užkariavo visą Europą, amerikiečiai okupavo Japoniją, o pas sulaukusį septyniasdešimt penkerių metų fiurerį į Berlyną 1964-aisiais metais pasirašyti taikos sutarties rengiasi atvykti Jungtinių Valstijų prezidentas, Johno Kennedy tėvas Josephas.
Panašų vaizdelį matome ir JAV seriale „Žmogus aukštoje pilyje“ (jau galima pažiūrėti ketvirtąjį sezoną). Tai fantasto Philipo K. Dicko romano ekranizacija apie alternatyvią II Pasaulinio karo istorija. Ateities pasaulį valdo karą laimėję naciai drauge su savo svarbiausiais koalicijos partneriais japonais. Jie pasidalijo ir pralaimėjusių Jungtinių Valstijų teritoriją. Bet praėjus penkiolikai metų po Trečiojo reicho pergalės vergais nenorintys būti sąmoningi amerikiečiai pradeda pasipriešinimo judėjimą. Jie pirmieji suvokia, kad tapo didelės apgaulės aukomis. Siekdami išsiaiškinti tikrą tiesą pogrindininkai platina keistą kino kroniką, kurioje užfiksuoti visai kitokie II Pasaulinio karo pabaigos vaizdai.
Bene garsiausias jų – kino chuligano Quentino Tarantino filmas „Negarbingi šunsnukiai“ (2009), kuriame po pustrečios valandos trukusios ekstremalios fantazijos II pasaulinio karo temomis žiūrovams siūloma pasimėgauti su holivudiniu užmoju nufilmuota fašizmo agonija – kai prancūziškame kino teatre (1944-aisiais metais!) žiūrėdama nacių propagandinį filmą, pragaro liepsnose žūva visa Trečiojo reicho vadovybė, įskaitant ir patį karikatūriškai pavaizduotą fiurerį.
Karikatūriškai juokingas A. Hitleris
Vis dažniau ryškiu komišku personažu filmuose tampa ir A. Hitleris. Sovietiniame kine jis karikatūriškai buvo vaizduojamas ir anksčiau. Tuo tarpu Vakarų kinematografininkai dažniau bandė suvokti jo populiarumo fenomeną ir sugebėjimą manipuliuoti milijonų žmonių sąmone.
Vienas pirmųjų iš Hitlerio išsityčiojo Charlesas Chaplinas, „Didžiajame diktatoriuje” (1940) pamėgdžiojęs ir jo išvaizdą, ir kalbėjimo manierą.
Prieš gerą dešimtmetį Europoje buvo labai populiari vokiečių komedija „Mano fiureris. Tikra tiesa apie Adolfą Hitlerį“ (2007 m., rež. Dani Levy). „Tikra tiesa“ čia buvo ta, kad fiureris pavaizduotas kaip narkomanas ir psichopatas: 1944 metais, kai nacių kariuomenė priversta trauktis visuose frontuose, fiureris ramiai pliuškenasi vonioje ir smaginasi skandindamas žaislinius laivelius.
Komentuodamas šį savo filmą žydas režisierius Dani Levy sakė: „Nacių lyderiai pernelyg ilgai kaip herojai stovėjo ant postamento dokumentiniuose filmuose, pavaizduoti kaip grandioziniai piktadariai. Atėjo laikas visus juos išjuokti ir pažeminti“.
Visai neseniai šios misijos ėmėsi Naujosios Zelandijos kino režisierius Taika Waititi, kinematografiniame pasaulyje išgarsėjęs ekscentriška komedija „Ką mes veikiame šešėliuose?“ (2014).
Oskaru už geriausią adaptuotą scenarijų laimėjusią komediją „Zuikis Džodžo“ (Jojo Rabbit) kažkas jau praminė „hipsteriška komedija apie nacizmą“. Iš tikrųjų, režisierius griauna visokiausius tabu labai išradingai: nacių rengtų karinių paradų dokumentinius kadrus iliustruoja vokiškai perdainuotomis „The Beatles“ dainomis, gestapo tardytojo Dyrco vaidmeniui kviečia komiškų serialų („Biuras“ ir kt.) aktorių Stepheną Merchantą, o jau Hitleris čia atrodo kaip dideliu protu nepasižymintis nebrendyla. Tiesa, tai visai ne tas realusis diktatorius Adolfas Hitleris, o tik Džodžo vadinamo dešimtmečio Johaneso Betclerio (Romanas Griffinas Davisas) žaidimų draugas, egzistuojantis tik berniuko vaizduotėje.
Naciai atvyks iš... Mėnulio?
Jei gali pasirodyti, kad neįmanoma labiau iškreipti II Pasaulinio karo istorijos, nei tai „Negarbinguose šunsnukiuose“ padarė Q. Tarantino, prisiminkime vienoje „Scanoramoje“ matytą norvegų filmą „Miręs sniegas“ (2009 m., rež. Tommy Wirkola), kuriame šiais laikais per Velykas aukštai kalnuose grupė ekstremalaus sporto mėgėjų susidūrė su... zombiais pavirtusiais nacių kareiviais.
Kurį laiką šį filmą buvo net galima laikyti beribės fantazijos čempionu. Tačiau, kaip sakė Woody Allenas, bet kokį rekordą galima pagerinti.
Norvegiško „Mirusio sniego“ rekordą ženkliai pagerino dar vieno skandinaviško filmo „Geležinis dangus“ (2011 m.) autoriai, kurie už drąsius kolegas žengė dar toliau.
Kas būtų, jeigu pralaimėję galimybę būti viso Žemės rutulio valdovais naciai būtų išsikraustę į kosmosą ir nuo žmonių akių pasislėpę nematomoje Mėnulio pusėje? Būtent tokią tikrai originalią prielaidą daro filmo „Geležinis dangus“ režisierius suomis Timo Vuorensola. Niekas apie tai nežinotų, jei 2018 metais amerikiečių astronautai nebūtų išsilaipinę tamsiojoje Mėnulio pusėje ir čia aptikę nacių karinės bazės, pavadintos „Juodąja Saule“. Joje vokiečių mokslo genijai sukonstravo baisiai galingą karo mašiną, pavadintą „Dievų žūtimi“. O naujuoju ketvirtojo reicho fiureriu siekiantis tapti fanatikas Klausas Adleris jau svajoja kuo greičiau tą karo mašiną išbandyti.
Tolimesni filmo įvykiai pretenduoja į didžiausios metų nesąmonės nominaciją. Gelbsti padėtį tik tai, kad autoriai visai neslepia, kad jie vadovaujasi absurdo logika ir orientuojasi į kičo estetiką. O čia jau ima galioti visai kiti dėsniai.
