Didmiesčio gatvėse skleidžiasi visas žmogiškos patirties spektras, kasdien kovojant dėl išgyvenimo ištinka spontaniški praregėjimai. Pati L. Berlin, sulaukusi 32-ejų, jau buvo tris kartus išsiskyrusi, turėjo keturis sūnus, kuriuos reikėjo išlaikyti pačiai, ir kovojo su priklausomybe nuo alkoholio. Rašytoja dirbo įvairiausius darbus: medicinos sesuo, namų tvarkytoja, sekretorė, pavaduojanti mokytoja. Novelėse L. Berlin kasdienius savo ir aplinkinių sunkumus supina su humoru, o liūdesį – su nenuilstamu kovingumu. „Namų tvarkytojos vadovas“ – pirmoji talentingos JAV rašytojos knyga lietuvių kalba.
Jūsų dėmesiui – novelė „Mano žokėjus“, atskleidžianti ne vieną rinkinyje „Namų tvarkytojos vadovas“ autorės plėtojamą temą.
Mano žokėjus
Man patinka dirbti skubiosios pagalbos priimamajame – čia susipažįsti su daugybe vyrų. Su tikrais vyrais, didvyriais. Gaisrininkais, žokėjais. Jų čia atveža nuolat. Žokėjų rentgenai patys nuostabiausi. Vis ką nors susilaužo, bet tik spėjus kaulams sugyti ir vėl veržiasi lenktyniauti. Jų griaučiai – lyg išsišakoję medžiai, tarsi iš naujo sudėto brontozauro. Įsivaizduodavau šventojo Sebastijono rentgeną.
Žokėjai dažniausiai paliekami man, nes kalbu ispaniškai, o dauguma jų – meksikiečiai. Pirmasis žokėjus, su kuriuo susipažinau, Munjosas. Dieve. Kasdien nurenginėju žmones – didelio čia daikto, kelios sekundės ir viskas. Munjosas guli sau ramus ir be sąmonės, it koks miniatiūrinis actekų dievukas. Tačiau nuvilkti jo aprangą buvo taip sunku, jog panėšėjo į kažin kokį ypatingą ritualą. Man vos užteko kantrybės, nes tam išties prireikė laiko – visai kaip Mišimos kūrinyje, kuriame jis per tris puslapius aprašinėja, kaip išrengia moterį iš kimono. Munjoso tamsiai rožiniai atlasiniai marškiniai buvo su daugybe sagučių ties pečiais ir riešais; kelnės suvarstytos įmantriomis virvelėmis, sutvirtintomis mazgais, kokius rišdavo Amerikoje dar prieš pasirodant Kolumbui. Jojiko batai trenkė mėšlu ir prakaitu, bet buvo minkšti ir elegantiški kaip Pelenės kurpaitės.
Dar prieš nubusdamas jis jau šaukėsi motinos. Kitaip negu daugelis pacientų, jis ne tik laikėsi įsikibęs manęs, bet ir tiesė rankas apsikabinti kaklą, kūkčiodamas: „Mamacita! Mamacita!“ Gydytojo Džonsono leidosi apžiūrimas tik tada, kai laikiau jį glėbyje kaip kūdikį. Buvo mažaūgis lyg vaikas, bet tvirtas ir raumeningas. Vyras mano sterblėje. Gal tai svajonių vyras? Ar svajonių vaikas?
Kol vertėjavau, gydytojas Džonsonas sausino man kaktą. Paaiškėjo, kad Munjosui lūžęs raktikaulis, bent trys šonkauliai, be to – sukrėstos smegenys. „Ne“, – paprieštaravo Munjosas. Rytoj jo laukiančios varžybos. „Gabenkit jį į rentgeną“, – paliepė gydytojas Džonsonas. Munjosas atsisakė gultis ant ratukinės lovos, tad pati kaip King Kongas vilkau jį ant rankų koridoriumi. Persigandęs šniurkščiojo, nuo jo ašarų permirko visa mano uniformos krūtinė.
Tamsoje laukėme rentgeno darbuotojų. Raminau jį tarsi žirgą: „Cálmate, lindo, cálmate. Despacio... despacio“*. Nagi, ramiai, ramiai. Pamažu jis nurimo ir tik švelniai šnarpštė mano glėbyje. Glosčiau jo dailią nugarą. Ji tirtėjo ir žvilgėjo it jauno kumeliuko. Tiesiog nepakartojama.
*Nusiramink, branguti, nusiramink. Ramiai... Ramiai. (Isp.)
