Kas gi iš tiesų buvo iš skurdžios tuometinės Airijos į Niujorką emigravusi Merė Melon – savanaudiška monstrė ar nepagrįstai sistemos ir visuomenės pasmerkta moteris, karantine praleidusi net 26 metus?

Tokio klausimo vedama airių kilmės amerikiečių rašytoja Mary Beth Keane parašė tikrais faktais paremtą romaną „Šiltinė“, ką tik pasirodžiusį ir lietuvių kalba, skelbiama pranešime spaudai.

Tikra istorija

Tyrinėtojai sutaria dėl daugelio M. Melon biografijos faktų: dar paauglė, bėgdama nuo skurdaus ir nepakeliamai sunkaus gyvenimo Airijoje, Merė atvyksta į Niujorką ir netrukus tampa visų gerbiama virėja. Tačiau tarnaudama vis kitiems šeimininkams Merė nė neįtaria, kad paskui ją driekiasi vidurių šiltinės nešamos mirties šleifas.

Liga moterį persekioja, kur tik ši nuvyktų: nuo teisininko šeimos, kurioje suserga 7 iš 8 žmonių, iki kitų namų, kuriuose vidurių šiltinė paguldo 10 iš 11 žmonių. Maža to, Merė net padeda rūpintis ligoniais, nė neįtardama, kad savo buvimu situaciją tik pablogina.

Situaciją išsiaiškinti galiausiai pasamdomas Džordžas A. Soperis, kuris po ilgų tyrimų įtaria, kas gali būti tikrasis kaltininkas. Nuvykęs pas Merę ir pamėginęs ją įtikinti išsitirti, jis nieko nepeša – moteris užsipuola tyrėją. Galiausiai, pasitelkus 5 policininkus, pavyksta ją paguldyti į ligoninę. Ji tikra, kad yra persekiojama be pagrindo, nes šventai tiki nieko blogo nepadariusi. Gydytojas, dalyvavęs gabenant ją į ligoninę, pasakoja, kad sėdėdamas šalia jautėsi lyg viename narve su įniršusia liūte.

Susekta ir įkalinta užkrečiamųjų ligų pacientams skirtoje izoliuotoje saloje, visuomenės akyse Merė – mirtį sėjantis monstras, o gydytojams – sensacingas atradimas, kad užkratą platinantis žmogus gali pats niekada nepasijusti prastai. Merė mirė saloje sulaukusi 69-erių.

Užsispyrusi, ryžtinga ir pasitikinti savo jėgomis, sunkiu darbu prasiskynusi kelią į Niujorko aukštuomenės namus, ji tapo moterimi, kuri nepadarė nė vieno nusikaltimo, nieko apie tai net neįtarė, bet paskelbta kalta ir pasmerkta. Kaip vėliau paaiškėjo, ji tokia buvo ne vienintelė: simptomų nejautusių ligos nešiotojų būta ir daugiau. Tačiau Merės istoriją gaubia prietarai ir tą laikmetį ženklinantys mitai bei stereotipai, nemažai pasakantys ne tik apie medicinos raidą ir progresą, bet ir apie pačią visuomenę.

Mary Beth Keane romanas „Šiltinė“
Foto: Leidykla "Baltos lankos"

Suteikti Merei balsą

Romano autorė Mary Beth Keane neslepia, kad ją labiausiai domino, ką išgyvena, kaip jaučiasi ir kaip į pasaulį žvelgia tokioje situacijoje atsidūręs žmogus. Sukurti ir atkurti Merės asmenybę autorei ir buvo svarbiausia.

„Kiek domėjausi Merės Melon istorija, labai greitai supratau, kad jos mintys, jausmai, jos perspektyva tarsi ištrinta, jos tarsi nėra. Jos istoriją pasakoja daugybė kitų žmonių, tačiau niekas į tą situaciją iki galo taip ir neįsijaučia: nei advokatai, nei gydytojai, nei žurnalistai. Niekas, regis, nemato jos kaip žmogaus. O man labai norėjosi jai tą balsą suteikti, leisti būti išgirstai“, – interviu yra sakiusi romano autorė.

Knygoje ji Merę vaizduoja kaip nesijaučiančią sergančia, todėl medikų ir visuomenės veiksmus vertinančią kaip neteisingus. Ji negali susitaikyti su nelaisve, slegiančia vienatve ir viešu pažeminimu. Tik ne tada, kai dėl visko teko taip sunkiai kovoti.

„Library Journal“ recenzijoje teigiama, kad šioje knygoje „įsibaiminusios XX a. pr. visuomenės akyse demonizuota Šiltininkė Merė pagaliau įgauna kūną ir kraują, tikras, žemiškas emocijas.“

„Nekėliau sau tikslo parašyti istorinę studiją – priešingai. Taip pat žinau, kad daugelis rašytojų, rašančių apie tam tikrą istorinį laikotarpį arba istorines asmenybes, nuolat susiduria su problema, kaip išlaviruoti tarp istorinių faktų ir nepaskandinti visko detalėse, bet sykiu ir nepamiršti, kad tai svarbu. Kurti atmosferą, suprasti, kaip, kur, kuo gyveno to laikmečio žmonės, – visa tai labai svarbu, tačiau man svarbiausia buvo papasakoti istoriją, suteikti Merei balsą“, – pasakoja pati iš Airijos kilusi amerikiečių rašytoja.

„New York Times Book Review“ skaitytojų dėmesio sulaukusį romaną apibūdina taip: „Tai savita vienos moters atgailos istorija ir liudijimas, kokia stipri gali būti valia ir nenoras pripažinti to, kas sunkiai suvokiama. Tačiau, saviapgaulei susidūrus su neišvengiama realybe, visos viltys subyra į šipulius.“

Romaną „Šiltinė“ iš anglų kalbos vertė Vytautas Petrukaitis, išleido „Baltos lankos“.