Turino drobulė – tai daugiau nei keturių metrų ilgio lininis audeklas, kuriame matyti neryškūs nukryžiuoto žmogaus kūno kontūrai. Turino drobulė tapo populiaria katalikų relikvija. Kai kurie mano, kad tai yra autentiškos Jėzaus Kristaus įkapės. Kitiems ši drobulė – religinis simbolis, atspindintis Kristaus istoriją, ir visai nesvarbu, ar tai tikrai yra autentiškos įkapės.
Prabėgus daugiau nei šešiems šimtams metų po to, kai ji pirmą kartą pasirodė istoriniuose įrašuose, Turino drobulė viso pasaulio krikščionims išlieka svarbiu religiniu simboliu. History.com pateikia septynis įdomius faktus apie šią relikviją.
1. Pirmą kartą drobulė pasirodė viduramžių Prancūzijoje
Ankstyviausi istoriniai įrašai apie Turino drobulę mini Lirey miestą Prancūzijoje XIV a. šeštajame dešimtmetyje. Kaip teigiama, prancūzų riteris Geoffroi de Charny įteikė drobulę Lirey bažnyčios klebonui, tvirtindamas, kad tai yra tikros Jėzaus įkapės. Nėra duomenų apie tai, kokiu būdu ir iš kur G. de Charny gavo drobulę, neaišku ir tai, kur ji buvo daugiau nei 1300 metų po Kristaus palaidojimo už Jeruzalės.
2. Popiežius netrukus paskelbė, kad tai nėra tikra istorinė relikvija
Tikintiesiems drobulę apžiūrėti leidusi Lirey bažnyčia ėmė pritraukti ne tik daugybę piligrimų, bet ir daug pinigų. Tačiau daugelis iškilių Bažnyčios atstovų dėl drobulės tikrumo išliko skeptiški.
Apie 1389 m. Prancūzijos miesto Trua vyskupas Pierre‘as d’Arcis nusiuntė popiežiui Klemensui VII pranešimą, tvirtindamas, kad jam menininkas prisipažino suklastojęs drobulę. Be to, P. d’Arcis tikino, jog Lirey bažnyčios klebonas žinojo, kad drobulė yra klastotė ir pasinaudojo ja tam, kad surinktų lėšų. Reaguodamas į tai, popiežius paskelbė, jog drobulė nėra tikrosios Kristaus įkapės.
Tačiau popiežiaus sprendimu Lirey bažnyčia galėjo ir toliau drobulę eksponuoti, tik turėjo pripažinti, kad ji yra žmogaus sukurtas religinis simbolis, o ne istorinė relikvija. Šiandien popiežius Pranciškus drobulę tebelaiko religiniu simboliu.
3. Už Turino drobulės pardavimą Italijos kilmingiesiems G. De Charny anūkė buvo ekskomunikuota
1418-aisiais, kai Šimtametis karas kėsinosi nusiaubti Lirey, G. de Charny anūkė Margaret de Charny ir jos vyras pasisiūlė pasaugoti drobulę jų pilyje. M. de Charny vyras išrašė šiuos mainus patvirtinantį raštelį, kuriame pažymėjo, kad drobulė nėra autentiškos Jėzaus įkapės, ir pažadėjo drobulę grąžinti, kai padėtis taps saugi. Tačiau vėliau ji atsisakė grąžinti drobulę ir išsivežė ją į kelionę, kurios metu demonstravo drobulę, pristatydama ją kaip autentiškas Jėzaus įkapes.
1453-aisiais M. de Charny pardavė drobulę karališkiesiems Savojos rūmams, valdžiusiems teritoriją, kuri šiandien apima dalį Prancūzijos, Italijos ir Šveicarijos, o vėliau perėmė Italijos sostą. Mainais už drobulę moteris gavo dvi pilis. M. de Charny už šį sandorį susilaukė atskyrimo nuo Bažnyčios bausmės.
4. Prieš patekdama į Turiną drobulė vos nežuvo gaisre
1502-aisiais Savojos karališkieji rūmai iškabino drobulę Šamberi bažnyčioje (dabar šį vieta yra Prancūzijoje). 1532-aisiais bažnyčioje kilo gaisras. Liepsnos išlydė dalį drobulę saugančio dėklo sidabro, kuris užlašėjo ant audinio ir jį pradegino. Pradeginimo žymės ir vandens dėmės, atsiradusios gesinant ugnį, tebėra matomos ir šiandien.
1578-aisiais Savojos karališkieji rūmai perkėlė drobulę į Šv. Jono Krikštytojo katedrą Turine, kuris vėliau tapo Italijos dalimi. Nuo tada drobulė visą laiką saugoma čia, išskyrus Antrąjį pasaulinį karą, kai Italija buvo perkėlusi ją į saugesnę vietą.
5. Siekiant patikrinti drobulės autentiškumą, atlikta daugybė mokslinių tyrimų.
Nepaisant fakto, kad popiežius Klemensas VII daugiau nei prieš šešis šimtus metų paskelbė, jog drobulė yra klastotė, diskusijos apie jos autentiškumą niekaip nesibaigia. Nuo XX a. pradžios abiejose barikadų pusėse esantys žmonės ėmė savo argumentus remti moksliniais tyrimais.
Aštuntajame dešimtmetyje Turino drobulės tyrimų projektas nurodė, kad ant audinio esančios žymės sutampa su nukryžiuoto kūno pėdsakais, o dėmės yra tikras žmogaus kraujas. 1988-aisiais viena mokslininkų grupė paskelbė, kad jų tyrimas parodė, jog drobulė atsirado tarp 1260 ir 1390 m. Kita mokslininkų grupė tvirtino, kad jų tyrimas nustatė, jog drobulės atsiradimo laikas – tarp 300 m. prieš Kristų ir 400-ųjų mūsų eros metų. 2018-aisiais mokslininkai pasitelkė teismo medicinos metodus, kad įrodytų, jog kraujas ant drobulės negalėjo būti Kristaus.
6. Drobulę saugo neperšaunamas stiklas
Trapi Turino drobulė yra akylai saugoma. Ji retai demonstruojama žmonėms, yra stebima kamerų ir dengiama neperšaunamo stiklo. Pastaroji saugumo priemonė pasirodė esanti šiokia tokia kliūtis, kai 1997-aisiais Šv. Jono Krikštytojo katedroje kilo gaisras. Ugniagesiams teko vargais negalais išdaužti keturių sluoksnių neperšaunamą stiklą, kad išgelbėtų drobulę.
7. Drobulė įžengė į skaitmeninį amžių
2020-ųjų balandį Turino arkivyskupas Cesare Nosiglia pranešė, kad dabar, išgyvenant COVID-19 pandemiją, žmonės iš viso pasaulio galės per Velykas internetu pamatyti Turino drobulę.
Arkivyskupas C. Nosiglia sakė, kad tūkstančiai žmonių, norintys pamatyti drobulę per pasaulinę COVID-19 krizę, suteikė jam pagrindą suorganizuoti gyvą drobulės transliavimą. Pastarąjį kartą Turino drobulė viešai buvo demonstruota 2015-aisiais.
