Muzikoje paslėpti ateities ženklai

„Aš bandau dirbti, nes man atrodo, kad tai yra vienintelis išsigelbėjimas. Taip, tokioje situacijoje, kuri yra gana chaotiška ir kupina nežinomybės, kai nežinome, į kurią pusę viskas pasisuks, kaip mus asmeniškai palies ar nepalies, neturint labai stabilaus pagrindo, sunku dirbti, bet kita vertus, reikia kažkokio atspirties taško, kad galėtum tiesiog stabiliai jaustis. Man atrodo, tas nuolatinis kasdienis kūrybinis veiksmas man labai reikalingas, net būtinas“, – laidoje „ARTimai“ kalbėjo ji.

„Aš kasdien sportuoju, kad kūnas gerai jaustųsi, o muzika kasdien reikalinga, kad jausčiau, kad tą dieną pilnai išgyvenau, įgyvendinau viską, ką galėjau“, – sakė Ž. Martinaitytė.

„Aš pastebėjau, kad muzika pradėjo duoti ženklus jau anksčiau. Tarkime, vasarą rašyti kūriniai jau turėjo tą sunkumą, tokio vidinio nerimo žymes, ir aš galvojau, kodėl tos žymės yra, kažkokie lyg perspėjimai. Yra angliškas terminas DEW line, kuris reiškia išankstinio perspėjimo sistemą – jis susiformavo Amerikoje Šaltojo karo metu, kai radarų sistema pranešdavo apie ateinančius bombardavimus. Manau, kad meno kūriniuose irgi dažnai yra užfiksuotas tas ateinantis laikas – mes jį pagauname kažkaip intuityviai, bet nesuprantame, apie ką jis byloja. Sunku pasakyti, ar tai bus kažkokia globalinė problema, ar asmeninė, bet jau kūrinyje yra tas užtaisas, ir jis gana stiprus, apčiuopiamas ir juntamas“, – dėstė kompozitorė.

„Tad kai aš praeitų metų rudenį parašiau paskutinį kūrinį, galvojau, iš kur visi šitie dalykai, kas čia įvyks, bet stengiausi daugiau negalvoti ta linkme ir toliau dirbti savo darbus. O dabar pats gyvenimas viską paaiškino, nes supratau, kad ši simfonija „Saudade“ buvo daugiau ateities nuspėjimas negu dabartinių emocinių būsenų fiksavimas“, – pasakojo ji.

Atėjo pripažinimo laikas

Jei ne dabartinė pasaulyje susiklosčiusi situacija, Ž. Martinaitytė pastaruosius metus galėtų laikyti išskirtinai sėkmingais. Pernai birželį ji buvo įvertinta dviem prestižiniais apdovanojimais „Global Music Awards“ kaip geriausia kompozitorė ir už geriausią kompaktinę plokštelę „Prarasto grožio beieškant“. Šiemet jai įteikta jau minėta Vyriausybės kultūros ir meno premija. Būnant Lietuvoje Ž. Martinaitytę pasiekė dar viena gera žinia – jai buvo skirta prestižinė Guggenheimo stipendija.

„Taip, atrodo, patys sėkmingiausi metai, netikėtai tie visi apdovanojimai į vieną krūvą suplaukė, bet aš apie Guggenheimo stipendiją sužinojau kartu su vyro liga. Tad viena mano dalis tarsi norėtų džiaugtis, bet džiaugtis nelabai išeina, nes kenčia mylimas žmogus, ir visa aplinka kenčia, yra toks dvilypiškumas“, – atviravo ji.

„Tada pernelyg negalvoji apie tuos apdovanojimus, bet gal ir gerai, nes ne tame yra gyvenimo prasmė. Tokie laikotarpiai, pandemijos parodo, kad ne išoriniai dalykai yra svarbiausi, o vidiniai, mūsų santykiai su kitais žmonėmis. Kartais atrodo, atiduotum visas premijas, kad tik mylimas žmogus pasveiktų“, – prisipažino Ž. Martinaitytė.

Visgi, kompozitorė tikisi, kad paskutiniai pasiekimai, ypač Guggenheimo stipendija, jai ateityje padės lengviau įgyvendinti kitus kūrybinius sumanymus.

„Guggenheimo stipendija, kuri yra labiau net ne stipendija, o premija, nes į ją gali kandidatuoti tik šį tą jau pasiekęs žmogus, Amerikoje yra kaip aukštos meninės kokybės simbolis. Jei ji yra biografijoje – vadinasi, viskas tvarkoje su tuo žmogumi, nereikia jo tikrinti, ką jis baigęs, pas ką mokėsi ir visų kitų dalykų. Tai tarsi ženklas, garantuojantis tikrumą, autentiškumą“, – aiškino ji.

Užsispyrimas padėjo nepamesti savo vizijos

Kompozitorė pasakoja, kad kūrinys „Prarasto grožio beieškant“ toli gražu ne lengvai prasiskynė savo kelią. Tačiau ji užsispyrusiai laikėsi savo sumanymo ir siekė jį įgyvendinti.

„Dėl kūrinio „Prarasto grožio beieškant“, kuris yra valandos ir aštuonių minučių trukmės, nenorėjau daryti jokių kompromisų. Tai buvo berods pirmas atvejis mano gyvenime, kai nusprendžiau, nedarysiu jokių nuolaidų, noriu išleisti jį į gyvenimą tokį, kokį sugalvojau, nesvarbu, kaip kam pasirodys, bet noriu pasibandyti savo idėjas“, – pasakojo Ž. Martinaitytė.

Pirmą kartą ji ėmėsi kurti ne tik muziką, bet ir vizualią dalį. „Pati išmokau, man patiko, kas gavosi, publikai, berods, irgi patiko. Vėliau pagalvojau, gal dėl video dalies nesu tikra, vis tiek nesu profesionalė, bet muzika juk yra sukurta – reikia išleisti“, – kalbėjo ji.

Apie sumanymą ji papasakojo savo vyrui, taip pat kompozitoriui, kurio paklausė, ar ši muzika „veiktų“ ir be vaizdo. „Jo atsakymas buvo, kad gal nelabai“, – šypsojosi prisimindama kompozitorė.

Tačiau ir tai nenuslopino jos entuziazmo. „Nesureagavau, pagalvojau, užsispyrusiai darysiu, ką noriu. Manau, dešimt metų gyvenimo Amerikoje labai užgrūdino. Vis tiek gyvenant meno pasaulyje teiki paraiškas, kreipiesi, gauni labai daug neigiamų atsakymų ir pripranti prie jų. Tada nesvarbu, kad gauni šimtą neigiamų atsakymų, jei vienas yra teigiamas – tai yra gerai. Tokių skaičių nesiuntinėju, bet teoriškai. Tad vieno žmogaus pasakymas man nelabai ką reiškia, vis tiek svarbiau laikytis savo vizijos ir tas idėjas įgyvendinti“, – prisipažino ji.

Visą pokalbį žiūrėkite laidos įraše.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (20)