Būtina kalbėti

Savižudybė laikoma žmonijos rykšte, prieš ją kovojama valstybių ir bažnyčių lygmeniu. Kita vertus, ji išreiškia kraštutinę asmens laisvę pasitraukti iš gyvenimo savo noru. Ilgus amžius šviesiausi žmonijos protai – filosofai, mąstytojai ir intelektualai – laužė galvas bandydami įminti šio sudėtingo ir prieštaringo fenomeno esmę bei prigimtį. Solidžios apimties veikale „Rašytojas ir savižudybė“ sakartveliečių kilmės rusų rašytojas G. Čchartišvilis apibendrino kolektyvinio žmonijos proto vaisius ir pats įnešė svarų indėlį į savižudybių problematikos tyrimą.

Autoriaus nuomone, apie savižudybes kalbėti būtina norint geriau jas suprasti ir užkardyti. Ši knyga yra apie savižudį žmogų, apie žmogaus kaip rūšies polinkį į savižudybę apskritai ir apie skirtingus požiūrius į ją įvairiose kultūrose ir įvairiomis epochomis. Rašytojai, anot autoriaus, pasirinkti kaip tinkamiausia tyrimui Sapiens grupė, paliekanti daugiausia žodinių paaiškinimų. Ši medžiaga padeda geriau suvokti sudėtingą suicido reiškinį.

Dėmesys rašytojams

Ypatingas dėmesys knygoje skiriamas literatų savižudžių likimams. Viena vertus, jie yra padidintos rizikos grupė, kuriantys žmonės. Kita vertus, jų – įpratusių aprašyti subtiliausius savo išgyvenamus ir pastebėtus dalykus – laiškuose ir dienoraščiuose užfiksuota informacijos ir apie savižudybę, jos aplinkybes, „povandenines sroves“. Jackas Londonas, Ernestas Hemingway, Virginia Woolf, Stefanas Zweigas, Romainas Gary – tai rašytojai, kuriuos vienijo ne tik didžiulis talentas, bet ir tragiškas likimas.

Pirmojoje knygos dalyje, pavadintoje „Žmogus ir savižudybė“, lengvos esė pavidalu išsamiai išnagrinėti istoriniai, teisiniai, geografiniai, religiniai ir filosofiniai savižudybės aspektai. Autorius vengia siauro europocentristinio ir krikščioniško požiūrio, pateikdamas plačią požiūrių gamą: kaip savižudybės būdavo vertinamos antikos ir viduramžių laikais, ką šiuo klausimu sako budistai ir judėjai, kaip į jas žiūrima Japonijoje ir Vokietijoje.

Antroji dalis „Rašytojas ir savižudybė“ skirta išskirtiniams ir savitiems „pavojingos profesijos“ atstovams – rašytojams. Čia ištirtos pagrindinės jų savižudybių priežastys ir aplinkybės. Iš rašytojų paliktos medžiagos galima spręsti ir apie žmogaus apskritai, nebūtinai rašytojo, būseną. Rašytojų laiškai, dienoraščiai ir kiti tekstai pasitelkti kaip medžiaga apie žmogaus savižudybės aplinkybes ir būdus. Knygą užbaigia „Literatūricido enciklopedija“, kurioje pateikiama trumpų biografinių duomenų apie 370 rašytojų, kurie savo noru pasitraukė iš gyvenimo.

Suprantamai parašyta, neapsunkinta akademiniu žargonu knyga skirta plačiajai auditorijai, norinčiai giliau suprasti suicido reiškinį, pamatyti jį iš skirtingų kultūrų perspektyvos, perprasti iš arčiau per savižudžių rašytojų paliktą ir G.Čchartišvili apdorotą medžiagą. Ji bus naudinga ir specialistams: sociologams, filosofams, filologams, psichologams. Įvairiapusis ir daugiabriaunis požiūris atveria akis ir padeda geriau suvokti šią žmonijos problemą.

Knygos leidybą finansavo Lietuvos kultūros taryba.