O. Koršunovas buvo pakvietas statyti „Žuvėdrą“ ne šiaip „viename iš daugelio Maskvos teatrų“. Maskvos dailės teatras – tai scena, kurioje prieš daugiau nei šimtą metų prasidėjo Antono Čechovo „Žuvėdros“ epocha. Būtent čia bendradarbiaujant A. Čechovui ir Konstantinui Stanislavskiui įvyko pirmoji šios pjesės premjera, skelbiama pranešime spaudai.

O. Koršunovo premjera – irgi ne šiaip „vienas iš spektaklių repertuare“. Režisierius pakviestas pastatyti svarbiausią A. Čechovo pjesę jo 160-ies metų jubiliejaus proga. Pakviesti lietuvių režisierių statyti vieną ryškiausių rusų dramaturgijos kūrinių istoriškai vienoje svarbiausių Maskvos scenų ir dar bene geriausio rusų dramaturgo jubiliejaus metais – tikrai nemenkas rusų teatrinės bendruomenės nusilenkimas O. Koršunovo talentui.

Akimirkos iš Oskaro Koršunovo spektaklio „Žuvėdra“
Foto: Organizatorių archyvas

Nors dėl COVID-19 viruso grėsmės buvo parodyti tik trys O. Koršunovo „Žuvėdros“ spektakliai, ji jau spėjo tapti tema nr. 1 tiek spaudoje, tiek socialinių tinklų diskusijose. Ne išimtis ir geltonoji spauda, sekanti didžiąsias scenos žvaigždes – jų tarp „Žuvėdros“ aktorių buvo kaip niekad daug. Jau dabar rusų teatrinė bendruomenė kalba, jog O. Koršunovo pastatymas, penktoji šios pjesės interpretacija Maskvos dailės teatre įeis tiek į šio teatro, tiek į teatro istoriją apskritai. Nepaisant netgi to, jog tai tikrai nebuvo tas įprastas „čechoviškas“ pastatymas.

„Iš tiesų, iš aktorių buvo pareikalauta visai kitokios vaidybos nei jiems įprasta. Jie yra žvaigždės, juos myli žiūrovai ir jie gerai žino, kuriuo profiliu geriau stovėti į žiūrovus. O čia buvo pareikalauta visai ko kito. Ir visgi, jie atsisakė savo gražiosios profilio pusės. Stebuklas įvyko“, – po sėkmingos premjeros kalbėjo O. Koršunovas.

Jūsų dėmesiui – dalis po premjeros pasirodžiusių publikacijų.

Alla Šenderova. Oskaro Koršunovo „Žuvėdra“ Maskvos dailės teatre: subtilus spektaklis apie grubius žmones

Lietuvio Oskaro Koršunovo „Žuvėdra“ sukurta pagal geriausias šiuolaikinio meno tradicijas: nėra „ketvirtosios sienos“, todėl aktoriams netenka žvelgti į publiką stikliniais žvilgsniais. Nerdami į salę (vietoj įprastų MDT laiptelių, šį kartą pamatėme kopėtėles – kaip baseine), jie nepalieka savo personažų. Tiksliau, jie nuo pat pradžių personažus tarsi nuslopina, pripildydami juos savo aktorinės gyvybės. Juolab, kad teatras ir aktoriai – tai viena iš Čechovo pjesės temų.

Sakoma, kostiumų dailininkė Agnė Kuzmickaitė peržiūrėjo spektaklio dalyvių paskyras soc. tinkle „Instagram“, aiškinosi, kaip kas rengiasi, ir galvojo apie kostiumus, kuriuos jie galėtų apsivilkti ir gyvenime. Štai, pavyzdžiui, Polina Andrejevna. Jos jaukų sportinį kostiumėlį aktorė Jevgenija Dobrovolskaja galėtų nešioti nors ir kasdien. Tik be blizgančių ir čežančių marškinėlių – tai jau nerangios ir nelaimingos, prie Dorno besiglaustančios ir godžiai paskutiniuosius jaunystės lašus geriančios Polinos atributas.

Apskritai, tai labai ekologiška „Žuvėdra“. Ir ne tik todėl, kad čia nerodoma paukščio iškamša (paukštį Treplevas išlanksto iš popieriaus), bet dėl to, kad čia aktoriai nelaužo nei savęs pačių, nei žiūrovų, versdami juos patikėti visokiais „o dabar įsivaizduokime, kad...“. Galite sėdėti salėje ir žiūrėti į dangumi slenkančius debesis (puikus Arčio Dzervės darbas su vaizdo medžiaga) arba gėrėtis nuo stiklo krentančiais saulės blyksniais (įstabios Eugenijaus Sabaliausko šviesos), tada užmesti akį į išmanųjį telefoną, tada – į kaimyno atspindį scenos veidrodyje. O jau tada – į artistus, kurie kažkaip nepastebimai pereina nuo improvizacijos spektaklio prologe prie labiausiai nuvalkiotos Čechovo pjesės. Ir tekstas skamba visiškai naujai.

Bendrai tariant, realybė čia dvejinasi, negandos auga, ir kuo toliau, tuo pavargusiam žiūrovui mažiau aišku, kur baigiasi scena ir kur prasideda gyvenimas. Paskutiniajame veiksme pasenusiam ir juodai persirengusiam Treplevui pasirodanti Nina tapo, regis, dar gražesnė. Bet dabar ji aktorė ir savąjį monologą perskaito su Tatjanos Doroninos įkvėpimu. Nuo šito galima ir nusišauti.

Širdį draskančio finalo, kuriame Arkadina dar nieko nežino, bet jau viską nujaučia, čia nebus. Tai – pernelyg subtilu ir poetiška. Tai – ne čionykščiams žmonėms. Žmonės čia paprastesni. O ir visos tos čechoviškos potekstės jau atsibodo. Kam jos? Štai, pažvelkite kad ir į tą žmogų, sėdintį septintos eilės viduryje. Sėdi sau, dairosi, pavargo – išsiėmė telefoną ir kažką rašo. Štai pakėlė akis. A, tiesa, tai juk aš.

Akimirkos iš Oskaro Koršunovo spektaklio „Žuvėdra“
Foto: Organizatorių archyvas

Svetlana Naborščikova. Oskaras už režisūrą: į Čechovo vardo MDT grįžo „Žuvėdra“

Įeini į salė, o po ją vaikštinėja aktoriai. Ir kostiumai, ir makiažas – viskas kaip pas žiūrovus. Pasivaikščiojo po sceną, nusileido į salę. O toliau – dar daugiau: interaktyvi scena virsta viešųjų ryšių akcija. „Neišjunkite savo mobiliųjų telefonų, – šaukia nuo scenos. – Reklama Maskvoje brangiai atsieina, o mums norėtųsi, kad apie mūsų spektaklį sužinotų kiek galima daugiau žmonių. Grotažymė – labai paprasta!“

O grotažymėje – žuvėdra ir peslys. Peslys – kiek didesnis plėšrūnas nei žuvėdra, tad šios dvikovos baigtis lyg ir aiški. Engia jis, balandėlis, Čechovo paukštį, bet, pasikartosiu, daro tai linksmai ir interaktyviai. Štai sodybos gyventojai susėdo, laukdami, kol prasidės Kostios pjesė. Tiesiai prieš salę. Patyli minutę, dvi, tris. Žiūrovai nerimauja, ploja, švilpia. „Siera dvokia!“ – praneša. Jie lyg irgi laukia ir vaidina.

Tiesa, sušokti rokenrolo pagal „Prodigy“ su Arkadina ir Treplevu (motina su sūnumi pažymi spektaklį apie pasaulio sielą) nepavyksta – į sceną baisu ne tik užlipti, bet ir žiūrėti: viskas kažkur skuba, dunda, barška, žybsi, mirguliuoja. Nutilus – vėl ima griaudėti. Su tempo ritmu režisieriui viskas tvarkoj. Ir tarpusavio supratimas su aktoriais pasiektas. Tarp geriausių jų pasiekimų – sarkazmas ir draivas.

Darja Moroz (Arkadina) nuostabiai vaidina prašmatnią pasileidėlę. Galima ją pastatyti vitrinoje prie teminės parodos „Žuvėdra. Perkrovimas“ (ji - teatro foje). Ten pat patalpinama prašosi ir pasiutusi neurastenikė Maša (Svetlana Ustinova), tvirtasis Šamrajevas (Jevgenijus Sytas) ir visur spėjantis Medvedenka (Pavelas Vorožcovas). Igoris Vernikas (Trigorinas) gausybe staigių judesių primena Korzuchiną, kurį jis neseniai suvaidino Bulgakovo „Bėgime“. Bet tai suprantama: ir anas buvo niekšas, ir šitas.

Akimirkos iš Oskaro Koršunovo spektaklio „Žuvėdra“
Foto: Organizatorių archyvas

Tatjana Vlasova. Atklydėlis paukštis

Nieko nuostabaus, kad ši „Žuvėdra“ prasideda nuo „Instagram“ sesijos prologe. Trečiasis skambutis dar nesišviečia, o aktoriai, su elegantiškąja Darja Moroz priešaky, jau „apšilinėja“: žaidžia su žiūrovų sale, siūlydamiesi asmenukei ir kviesdami tuoj pat publikuoti nuotraukas ar vaizdo įrašus su grotažyme #чайкакоршун (rus. k. čaika – žuvėdra, o koršun – plėšrus vanaginių šeimos paukštis peslys, – vert. past.). Atsisakyti neįmanoma. Nors ir aišku, kad scenoje nevaržomai pajuokiamos šių laikų mados, nuo kurių priklausomi tapo kone visi: transliuoti savo gyvenimą, o tiksliau jo patobulintą, „nugrimuotą“ (kartais jau ir nebeatpažįstamą) versiją socialiniuose tinkluose. Čia, prologe, užduodama spektaklio forma: aktoriai, kurie vaidina aktorius, daugiausiai likdami patys savimi.

Režisierius A. Efrosas „Žuvėdros“ personažus palygino su kroketo kamuoliais: „jie skausmingai daužosi vienas į kitą, vienas nuo kito atšoka, trenkiasi į kitus...“. Koršunovas tai parodo išdidindamas žiaurumą, su kuriuo šie žmonės atstumia vienas kitą, ir taip užaštrina jų egoistinius jausmus. Jis nukelia Čechovą nuo „humanizmo pjedestalo“, atmeta elegiškas intonacijas, prideda aštrumo, brutalumo, o Kostios Treplevo ir beviltiškai jį įsimylėjusios Mašos (Svetlana Ustinova) atvejais, – pasiekia tam tikras garsumo ribas: jų nusivylimas, viršijantis bet kokias ribas, pagarsinamas iki grupės „Rammstein“ muzikos decibelų.

MDT sienos dreba nuo industrinio metalo muzikos ritmų, kai visų nesuprastas jaunas režisierius (o Treplevas savuoju spektakliu tikėjosi „pakeisti motiną“, naująja forma „užmušti“ Trigoriną ir priversti Niną jį pamilti galutinai) blaškosi po fojė tarp Čechovo, Stanislavskio, Tabakovo portretų, lankstosi autoritetams, lyg ieškodamas jų prieglobsčio. Ir neranda vietos sau. Jis čia – nereikalingas.

„Dabar arba niekada“, – nusprendžia „Žuvėdros“ herojai. Nėra laiko repetuoti savo gyvenimą, laikas veikti. Metas suprasti, ką tu gali, kas tu esi. Šiuos „hamletiškus“ klausimus Oskaras Koršunovas įdiegė į pačią spektaklio „konstrukciją“ ir Maskvos dailės teatre sukūrė premjerą, pagrįstą daugeliu atspindžių. Čechovas atspindi Šekspyrą, „priklausančiųjų nuo teatro“ – tiek „senių“, tiek pradedančiųjų – likimai atspindi vieni kitus, o pats spektaklis atspindi teatrą kaip „naująją gyvenimo formulę“.

Akimirkos iš Oskaro Koršunovo spektaklio „Žuvėdra“
Foto: Organizatorių archyvas

Olga Šišorina. #чайкакоршун, arba naujas žvilgsnis į Antoną Pavlovičių

Čia įdomios beveik visų personažų traktuotės: Stanislavo Dužnikovo Dornas – kaip kažkoks visuotinis egzistencinis psichoanalitikas, gerasis daktaras Ai-skauda; Pavelo Vorožcovo Medvedenka – nerangus ir dėmesio reikalaujantis „į Mašą įsisiurbęs parazitas“; kažkoks pernelyg guvus ir šnekus Šamrajevas (Jevgenijus Sytas). O Jevgenija Dobrovolskaja šia „Žuvėdros“ versijoje tarsi surenka „pilną trobą“: dabar ji – Polina Andrejevna ir tuo ji uždaro savo personažų, sukurtų pagal šią pjesę, galeriją. Tokios Polinos Andrejevnos mes nematėme: nedaug teksto, daug faktūros ir apskritai – Dobrovolskaja gali tiesiog stovėti scenoje, o žiūrovai salėje perskaito viską, ką atsineša jos personažas, ir prapliumpa aplodismentais.

Ne veltui patys aktoriai sako, jog jų „Žuvėdra“ – tai mažas piktas paukštis. Šis pastatymas jau kaltinamas pertekliniu agresyvumu ir „nečechovišku“ perskaitymu. Taip, spektaklis tikrai nėra rafinuotas ir ramus, bet jame glūdi kažkoks gyvenimo šėlsmas.

Akimirkos iš Oskaro Koršunovo spektaklio „Žuvėdra“
Foto: Organizatorių archyvas

Natalija Kaminskaja. Plėšrūniškas karmos žavesys

Žiauriame ir nevilties kupiname Koršunovo spektaklyje susijungia jei ne „naujos“, tai bent šiuolaikinės teatro formos su senosiomis. Tačiau jungiasi jos „nesistumdydamos“, o sueidamos į polifoniją. Čia esama akivaizdžių klasikos aktualizavimo ženklų: ir vaizdo projekcijos, ir „burtų ežeras“ kaip didelė stiklinė siena, ir „trash“ stiliaus raudona šviesa, ir „nuo savęs“ sakomi tekstai, ir šiandieninė apranga bei muzika (kompozitorius Gintaras Sodeika), ir šiurkščios intonacijos (elegiškojo Čechovo gerbėjams jos turbūt klausos neglosto), ir tas interaktyvus sarkastiškas prologas. Bet viskas užtikrinta itin smulkmeniškos psichologinės žaismės, tiksliais vertinimais ir gerai išgalvotais tipažais. Čia kiekvienas personažas turi savo istoriją ir savo biografiją.

Visi be išimties Maskvos dailės teatro aktoriai šiame spektaklyje vaidina absoliučiai šiuolaikinius žmones, grynai šiandieninę istoriją – kad ir parašytą prieš daugiau nei šimtmetį. Dairymasis į sienų, tarp kurių tai vyksta „didingą praeitį“, čia permiežiamas ironija, o štai tikrų, gyvų individų realios dramos vaidinamos rimtai. Kaip turbūt ir turėtų būti, pjesė atlieka savotiškos išpažinties funkciją ir režisieriui, ir jo aktoriams. Nes kiekvienas jų turi ką atvirai pasakyti ir apie save, ir apie garbingą publiką, besiveržiančią į šią madingą premjerą.

Akimirkos iš Oskaro Koršunovo spektaklio „Žuvėdra“
Foto: Organizatorių archyvas

Marina Raikina. „Žuvėdros“ premjera MDT: žiūrovams leido fotografuotis ir darytis asmenukes

Iš tiesų, režisierius iš Lietuvos „Žuvėdrą“ puolė kaip peslys savo auką. Bet nesudraskė jos, o nuo pat pradžių tarsi pribloškė netikėta interaktyvia scena, kurios tema – „Čechovas ir šiuolaikybė“. Žiūrovai dar tik sėdasi į vietas, o scenoje jau pilna koja vyksta uždegantis veiksmas. Aktoriai vaikštinėja, lyg būtų namie – laisvai ir tyčia garsiai kalbasi, prisistato publikai, traukia vienas kitą per dantį.

Aišku, suprasdamas, kad jo atsakomybė bet kokiu atveju bus istorinė, Koršunovas vis dėlto nebuvo atsargus ir ėjo va bank, pasitelkdamas visus įmanomus šiandienos triukus (ir net štampus), tačiau savaip išversdamas juos į teatro kalbą. Kyla klausimas, ar ta interaktyvi scena su nuotraukomis čia yra dėl juoko, ar tai spektaklio pradžia? Bet kažkokiu būdu ši madinga „uvertiūra“ visiškai nepastebimai pereina į spektaklį. O tiksliau tariant, iš karto į du spektaklius: vieną – pagal A. P. Čechovą (pirmo veiksmo pradžia), kitą – pagal K. G. Treplevą (tuo pat metu).

Reikia pripažinti, kad lietuviui pavyksta ši apgavystė, kuri, kartais ir toje pačioje mizanscenoje, atskleidžia save, apkvailina ką tik žaidimo taisykles įsisavinusį žiūrovą. Rusijos žmogaus sąmonėje, panašu, seniai persipynė gyvenimo teatras ir teatras scenoje. Ne šiaip sau toje pačioje „Žuvėdroje“ yra frazė, kurią galima laikyti vos ne kertine mėginant suprasti mūsų nacionalinį mentalitetą: „Žmonės mėgsta aktorius ir žiūri į juos kitaip nei, sakysime, į pirklius“.

Išvertus iš rusų kalbos į rusų, tai reikštų, jog mes renkamės apsimetėlius, mistifikatorius ir keistuolius, o ne darbo žmones, iš kurių naudos vis dėlto daugiau.

Akimirkos iš Oskaro Koršunovo spektaklio „Žuvėdra“
Foto: Organizatorių archyvas

Irina Kornejeva. Madingas paukštis

Penktąją Maskvos dailės teatro „Žuvėdrą“ Koršunovas išskaidė į tris suvokimo lygius. Pirmasis – natūralus, prigimtinis. Antrasis – prasmę formuojantis, čechoviškas. Trečiasis – viršijantis buitį ir literatūrą, kuriame salės laukia santykių kinoprojekcija, prasiskverbianti pro tapybiškus lietaus lašelių takelius, pro juodai baltą aktorių nuotaikų skerspjūvį, tarsi „Žuvėdrą“ filmuotų Bergmanas ir kurtų Čechovo pjesės santrauką portretiniais sielos lipdiniais ir čechoviškųjų žmonių charakteriais.

Režisierius kamerą įdavė Kostiai Treplevui (akt. Kuzmai Kotreliovui), kad jis filmuotų viską, kas vyksta su šiais žmonėmis, kad dokumentiškai fiksuotų visas čechoviškas „trečiojo lygio“ iliuzijas, kad sukurtų kinematografinį lietuviškosios „Žuvėdros“ fantomą. O paraleliai vyksta sudėtingos herojaus sąmonės metamorfozės: nuo „naujų formų“ paieškų iki esminio suvokimo, kurį jo Treplevas itin užtikrintai pasiekia pjesės finale. Suvokimo, kad „svarbu ne senos ir ne naujos formos, o tai, kad žmogus rašo negalvodamas apie jokias formas, rašo, nes šitai jam laisvai srūva iš sielos“...

„Koks nuostabus ir širdį veriantis Stanislavo Liubšino Sorinas“, – tai vienas iš pirmųjų žaibiškų žiūrovų atsiliepimų socialiniuose tinkluose po premjeros... Kadaise Olegas Jefremovas norėjo išklausyti kiekvieno pjesės herojaus. Koršunovas jiems suteikė galimybę ne šiaip sau išsišnekėti, o išrėkti savo skausmą, iš širdies gilumos išskirti asmeninę žodžių apie pasaulio sielą prasmę ir, kaip kaulus iš spintų, ištraukti savo asmeninius liūtus, erelius ir kurapkas – tegu ir madingai baltai aprengtas. Kiekvienas čia turi savo istoriją ir savo solo numerį. Ir Koršunovas padarė viską, kad naujoji „Žuvėdra“ rusų teatro peizaže ne tik taptų madingu europietišku reiškiniu, bet ir kad teatrinis testamentas virstų ateities spėjimu.

Akimirkos iš Oskaro Koršunovo spektaklio „Žuvėdra“
Foto: Organizatorių archyvas

Ilja Golubevas. „Treplevo Home Video“. „Žuvėdra“ Čechovo vardo MDT

Sukeitęs polius ir kursą pasukęs į šiandieną, režisierius Oskaras Koršunovas ironizuoja Čechovo laikų frazes. Jei pasakyta, kad Nina Zarečnaja ginė arklį, tai tegu gina jį iki pat MDT durų, tada – teatro koridoriais nusigauna iki pat scenos. Burtų ežeras čia irgi yra – jis projektuojamas ant galinės uždangos ekrano. Net pakyla ir savadarbė teatro scena yra!

Tačiau svarbiausiu režisūriniu ėjimu tampa nebanaliai išgvildentas tekstas. Spektaklį visai galima pavadinti aktoriniu. Monologų ir dialogų metu visos mizanscenos greičiau padeda artistams egzistuoti reikiamu intensyvumu, neatitraukiant nuo jų dėmesio. Ir kartu „Žuvėdroje“ tiriami ne personažų jausmai – visi „slapti“ ryšiai pabrėžiami jau pirmosiomis veiksmo minutėmis. Prieš žiūrovų akis vyksta jų pasaulėžiūrų susidūrimas. Konfliktas pakeliamas nuo „jis myli, o ji – ne“ į aukštesnį lygį, kuriame aptariami aukštieji klausimai – kaip verta egzistuoti, kaip reikia kurti.

O finale – daugtaškis. Nusilenkimų atsisakyta. Gal taip buvo tik generalinės repeticijos metu, o premjeroje viskas bus kitaip, tačiau būtų gaila, jei jie vis dėlto atsirastų. Spektaklio struktūra su pačioje pradžioje sugriaunama ketvirtąja siena taip tvirtai sudėta, jog net nepastebi, kaip subtiliai sugrįžtama į ketvirtą veiksmą. Pasinėrus į veiksmą jau ne kaip spektaklio dalyviui, o kaip žiūrovui laukiant paskutiniųjų replikų, Oskaro Koršunovo „Žuvėdra“ aštriai užbaigiama Treplevo savižudybe. Užsidega šviesos. Žiūrovas sėdi prieš tuščią sceną.

Čia būtina susitaikyti su mintimi, jog prieš mūsų akis – Čechovo pjesės „Žuvėdra“ režisūrinė interpretacija. Režisierius, nieko iš esmės nepakeitęs, nė vieno neišrengęs, iš taip nuo mūsų jau nutolusios „Žuvėdros“ sukuria kūrinį, kuris pataiko į šiuolaikinį žiūrovą. Su tokiu pagrindu ir grupė „Shortparis“ nerėžia ausies, ir Treplevo pasilakstymas po MDT koridorius atrodo organiškas.

Akimirkos iš Oskaro Koršunovo spektaklio „Žuvėdra“
Foto: Organizatorių archyvas

Darja Andrejeva. Penkios MDT „Žuvėdros“: nuo Stanislavskio iki Koršunovo

Instagramo ir feisbuko pasaulis nuolat kinta, jame nėra jokių konstantų ir aiškių atvaizdų, kamera fiksuoja akimirkas ir vieną nuotrauką tuoj pat keičia kita: vienoje veikėjai – profiliu, kitoje – veidu, bet labai sunku pagauti, kada jie tikri. Šiame pasaulyje kūrėjui Treplevui labai nejauku, bet su savo kamera jis tik ir sėdi kur nors scenos kampe, lyg slėptųsi. Finale pasigirsta šūvis, tačiau apie Konstantino Gavrilovičiaus mirtį taip ir nepranešama. Visi likusieji tiesiog susėda ant kėdžių, tarytum veidu į salę, tarsi laukdami eilinio spektaklio. Žaidimas teatru virsta tragedija: teatras nugalėjo gyvenimą, nepalikdamas gyvenimui teisės į laimingą finalą.

Užtai Maskvos dailės teatro žuvėdra pasirodė esanti „gyvesnė už gyvuosius“. MDT šia savo paskutiniąja premjera prieš uždarant teatrus karantinui dar kartą įrodė, jog šio teatro trupėje dirba vieni geriausių artistų, kad teatras eina koja kojon su laiku, tačiau nepamiršta tradicijų ir jų tęstinumo.

Alena Karas apie Oskaro Koršunovo „Žuvėdrą“ MDT

Kostios sugalvotas spektaklis–pelėkautai iš tiesų tampa ešafotu, raudonu likimo ženklu, lemiančiu gyvenimo pradžias ir pabaigas. Tačiau Koršunovas čia tiria ne tik teatrą ir net ne tiek teatrą kaip tokį (taip, rodos, buvo jo pirmojoje „Žuvėdroje“), o greičiau mūsų gyvenimo teatrą, kuriame vaikai, kaip klasikinėje itališkoje komedijoje, paveldi iš šeimos prigimtines kaukes.

Žiūrovai atpažįsta šias fatališkas poras: Treplevas, kaip ir jo tėvas, Kijevo miesčionis ir nelaimėlis, patiria fiasko: jį myli Maša, kurią jis su motinišku žiaurumu atstumia, tačiau ir jo motina myli tą, kuris jos nemyli. Jų scena, atkartojanti sceną Gertrūdos miegamajame, pastatyta atvirai remiantis Froidu: isteriją išgyvenantis sūnus puola motiną ir lieka gulėti jos glėbyje iš viršaus, kol visi likusieji susigėdę slepia žvilgsnius.

Šioje skaidrioje, akiai malonioje šiuolaikinėje erdvėje su lengvomis sulankstomomis kėdėmis ir didžiuliu šviesiu langu gyvenimas išstatytas apžiūrai, jis yra matomas ir girdimas iš visur. Ir tas burtų ežeras, kurio vaizdas pro milžinišką langą atrodo toks viliojantis, – tėra videoprojekcija. Už lango ir prieš ežerą galima pasivaikščioti, tačiau pasiplaukioti neišeis.

Gyvenimai yra fatališkai nulemti ir šioje „Žuvėdroje“ Kostia, regis, nemirs, o kaip ir Nina žais tą spektaklį, kuris jau ir taip vyksta. Finalas, kuriame daktaras Dornas sako, kad Konstantinas Gavrilovičius nusišovė, čia likviduojamas. Šūvį primenantis garsas – dar nepakankama priežastis konstatuoti mirtį.

„Žuvėdros“ riksmas išmaniajame telefone. Kaip gyvenimas pražūtingai keičia Čechovo herojus Marina Tokareva

„Žuvėdros“ pastatyminį „rėmą“ režisierius „išpjovė“ iš šiandienos realijų. Ir atliko, sprendžiant iš rezultato, idealią aktorių atranką. Spektaklyje – apstu stiprių darbų.

Veikėjai dažnai atsiranda už ekrano kaip už stiklo – tai žaidžia loto, tai slankioja ant ežero kranto. Tokia Čechovo stiliaus realybės šou. Koršunovas ryškiai pabrėžia sąsają su „Hamletu“, įterpdamas Šekspyro tekstą. Danijos princas savąjį spektaklį statė motinai ir dėdei. Treplevas stato spektaklį, kad sužavėtų motiną, nugalėtų jos meilužį ir pavergtų Niną. Bet skirtingai nei „Pelėkautai“, jo spektaklis nepavyksta: motiną jo pretenzijos į naująjį žodį suerzina. Treplevas abejingas, bet svarbiausia, kad po nesėkmės Nina praranda susidomėjimą juo.

Ši „Žuvėdra“ – tai mūsų akyse vykstančių neapčiuopiamų, tačiau aiškiai jaučiamų, permainų sceninis atvaizdas.

Koršunovas, regis, norėjo papasakoti apie kūrėjo trapumą, apie jo dygią, diskomfortišką egzistenciją, apie tai, kaip sunku po sužeisto žmogaus kauke atpažinti tai, kas tikra, apie menininko teisę būti tuo, kuo nori. Vienu žodžiu, apie Treplevą. O pastatė spektaklį apie tai, koks žiaurus ir negailestingas Čechovas tampa šiandien, kaip pražūtingai jo veikėjus keičia gyvenimas. Ir apie tai, kiek daug mes praradome.

Iš rusų kalbos vertė Andrius Jevsejevas