Vyrui esant darbe išsiruošiau į parduotuvę. Bet ne viena – su vienerių metų vaiku vežimėlyje ir dar vienu vaiku pilve. Jau parduotuvėje viskas atrodė tragikomiškai: didžiausias pilvas, nerimstantis mažas vaikas ir gigantiškas prikrautas vežimas. Paskui vos partįsiau tuos maišus, o kai pradėjau juos pakuoti virtuvėje, vaikas norėjo man padėti ir čiupo pirščiukais stiklainį marinuotų grybų. Šis, aišku, sudužo, marinatas pasiliejo per grindis.
Bardamasi ir bandydama susitvarkyti, paslydau ant to marinato ir griūdama stvėriausi vienintelio nuo palangės kyšojusio daikto – kaktuso. Spygliai susmigo man į delną. Vėliau dar ėdžiau vyrą, kuris, vargšas, niekaip nesuprato, kam man reikėjo gaminimui prisigalvoti tiek patiekalų.
Kaip tik tada Užkalnis publikavo poemą apie nusiplūkusią, juokingą ir be jokio reikalo persistengiančią Kalėdų šventės šeimininkę. Ir aš ją perskaičiau. Ir ačiū Dievui.
Supratusi, kaip komiškai atrodo perdėta pastanga ir niekam nereikalinga auka, ėmiau mokytis į daugelį dalykų žiūrėti paprasčiau, o šis autorius tapo labai mėgiamu.
Mėgiamu ir – koks bjaurus žodis, bet tiesa – švietėjišku. Nekalbant apie psichologines pamokas, kurių jo straipsniuose apstu – ne tik. Naujausioje savo knygoje „Trečioji evangelija: griūtis ir laisvė“ Užkalnis veda skaitytoją į būtent istorinį prisiminimą.
Knygoje Užkalnis pasakoja apie pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį, gyvenimą Lietuvoje nuo 1989 iki 2000 metų.
Dauguma autorių, net ir istorikai, rašydami apie praeitį labiau akcentuoja vienus dalykus nei kitus. Todėl čia žavi absoliutus įvairiapusiškumas. Neabejoju, kad pačiam Užkalniui to laiko spauda ir leidyba buvo įdomesnė nei muzika ar mada, ar sportas, bet knygoje to nesijautė ir nė viena sritis neliko pamiršta.
Įdomu, kaip žmonės tais laikais rengėsi? Yra. Įdomu, kur ir kokias kasetes pirko, kai dar nebuvo „Spotify“ prenumeratų? Štai, net kioskų vietos ir kasečių pavadinimai. Smalsu, kaip atrodė pirmųjų laisvų turistų kelionės į užsienį ar norisi sužinoti, kaip tą dešimtmetį gimė šiandieninės teatro legendos? Yra ir to.
Prisiminimų taip tiršta, kad skaitydamas beveik gali užuosti to meto pieno baro bandelių kvapą, o užsimerkęs matai ryškiai gepardines, tam laikui būdingas timpas.
Ar kritiškas autoriaus požiūris?
„Jeigu norėsi dėl ko nors įsižeisti – visada rasi“, – sakydavo tėvukas. Įsivaizduoju, kad kai kurie skaitytojai gali jautriai sureaguoti į neigiamai atspindėtus jiems brangius prisiminimus, bet Užkalnis ne vieną kartą knygoje pabrėžia, kad tai – jo nuomonė, subjektyvus prisiminimas, asmeninė dokumentika. Tad kai perlipsi egoistinį norą, kad visi manytų taip pat, kaip tu – nebus ko įsižeisti.
Pavyzdžiui, mano artimieji vaidino seriale „Giminės“, o Užkalnis maišo jį su žemėmis kaip ne per maža. Tačiau! Kaip mylimo vyro ar geriausios draugės nesirenkame pagal tai, ar mėgstam tą pačią krepšinio komandą, taip ir skirtumai su autoriumi te nesutrukdo mėgautis jo kūryba ir mokytis iš jos.
Svarbiausia, kad tiek daug tų neigiamybių yra absoliuti tiesa – net baisu! Iš pradžių pasakojimą apie tai, kaip tais laikais sodybą prižiūrėti paprašyti kaimiečiai įsikraustydavo į ją patys, laikiau juokinga detale. Kol prisiminiau, kad iš tikrųjų – buvome patikėję sodybą kaimo vietiniams, kurie į jos kiemą, pasirodo, vedė šikdinti karves. Tą supratome, kai atvykę vasaros atostogų žingsnio negalėjome žengti, neįmynę į blyną.
„O kur mūsų patalynė?“ – dar stebėjosi močiutė.
„Kažkas, matyt, įlindo ir išnešė“, – gūžčiojo tas pats kaimynas.
Kiekviename skyriuje būtinai pažinsite jei ne save, tai savo artimuosius, pažįstamus ar aplinką. Pats autorius irgi nebijo iš savęs pasijuokti, prisimindamas, koks buvo ar kaip elgėsi tuo laiku.
Ypatingas Užkalnio bruožas – jis rašo taip, kaip mąsto. Nėra privalomųjų, dar mokykloje įkaltų įžangų ir išvadų, ir pastraipinio dėstymo. Nėra tyčia parinktų stilistinių gražbylysčių. Daug ką autorius išsako skliaustuose, tarsi netikėtai prisiminęs ar papildydamas, kaip ir būna su mintimis – galvoji, kažką prisimeni, peršoki kitur, vėl grįžti prie temos...
Būtent dėl tokio betarpiško stiliaus jautiesi įleistas į labai asmeninius prisiminimus, praktiškai į autoriaus galvą. O tai žavi ir kuria su skaitytoju artimą santykį.
„Sovietinis gyvenimas buvo trauma“, – nesimaivydamas nukerta Užkalnis. Tai ir yra visa šios knygos esmė: suprasti, iš ko mes vadavomės ir kaip iš pradžių nežinojome, ką su ta laisve daryti, ją gavę. Kaip tas dešimtmetis buvo tarsi „jau ne“ ir „dar ne“ – pakibęs tarp buvusios priespaudos ir naujojo Vakarų gyvenimo. Ir kokie laimingi esame dabar, kai tas nežinojimas ir nepritapimas prie likusios Europos – jau praeitis. Kai galime tai tik prisiminti, užuot tame gyvenę.
Tiems, kurie komentaruose blerbia, kad Užkalnis visai Lietuvos nemyli ir kaip šitaip blogai gali apie jos žmones kalbėti, norėtųsi vožtelti su šia knyga. Nes būtent „Trečioji evangelija: griūtis ir laisvė“ yra absoliutus Užkalnio meilės Lietuvai įrodymas.
„Nepaisant visko, juk tai ne pikta knyga, ar ne?“ – klausia pats autorius pabaigoje. Tikrai ne. Priešingai – tai labai šviesi knyga, kiekvienu neigiamu, keistu ar juokingu praeities prisiminimu padedanti suprasti, kaip gerai gyvename šiandien.
