Šiandien minima Teatro diena, deja, bus kitokia nei įprastai – kokiomis nuotaikomis Jūs pats ją pasitinkate?
Nuotaikos dvejopos. Vienas dalykas, aišku, rūpestis ir tėvais, ir visais vyresniais žmonėmis, apskritai tokia užgriuvusi nelaimė labai gerų nuotaikų nekuria. Kita vertus, galbūt ta gyvo bendravimo pauzė suteiks galimybę jį labiau vertinti. Gal žmonės pavargę nuo virtualios realybės, nuo virtualaus bendravimo labiau norės susitikti, pasikalbėti gyvai, pajausti vienas kitą ne per kompiuterį, o gyvai.
Vis dėlto tik susitikus žiūrovams ir aktoriams scenoje įvyksta teatrinis stebuklas – gyvas susitikimas yra svarbiausias, nes tik tokiu būdu teatras yra priimamas, o joks įrašas, jokia transliacija nesukurs to paties įspūdžio. Tai gal bus tik toks pažintinis, bet ne tikras teatrinis įspūdis.
Tad iš vienos pusės yra rūpestis, žinoma, ir dėl ekonominės situacijos, finansų, bet taip pat yra viltis kažkokio pasikeitusio, galbūt geresnio pasaulio.
Užsiminėte apie finansus. Kultūros ministerija kalba, kad dar renka informaciją, kokius nuostolius patiria kultūros institucijos ir pagal tai svarstys, kaip atlyginti nuostolius. Niekas nežino, kiek dar truks ši situacija, bet ar Jūs jau turite preliminarius skaičiavimus, kokius nuostolius patyrėte, kokios pagalbos reikės?
Be abejo. Mūsų finansavimas iš valstybės biudžeto yra tik darbo užmokesčiui: už visa kita – pastato išlaikymą, einamąsias visokias išlaidas – mes paprastai mokame iš uždirbtų lėšų. Kai viso to nelieka, kai tos uždirbtos lėšos jau išleistos, o jas reikia grąžinti žiūrovams, kurie nori už bilietus gauti pinigus, situacija yra sudėtinga. Esame pasiskaičiavę, kad vidutiniškai maždaug 75 tūks. eurų per mėnesį nuostolių patiriame.
Kultūros ministerija pasižadėjo, kad juos padengs, teisingai?
Taip, tikrai jaučiame rūpestį ir dėmesį, žada nepalikti vienų toje situacijoje, tikėkimės, kad taip ir bus.
Kokius ateities scenarijus svarstote – galbūt, jei vasarą karantinas jau bus pasibaigęs, bus galima rodyti spektaklius, nors paprastai vasaromis teatras atostogaudavo?
Nemanau, kad vasara bus tas teisingas laikas. Mes dabar tiesiog mąstome, kad visą sezoną šiemet reikės nutraukti. Nors matysime, kaip čia bus: stebime įvykius, stebime visą eigą, galbūt kažkokie suplanuoti spektakliai dar gegužės mėnesį galės įvykti. Kol kas dar yra tokia vilties kibirkštėlė. Toks dabar tas planavimas, kad planuoji, nors niekada nežinai, kaip viskas įvyks.
Kai kurias premjeras mes iš pavasario nukeliame į rudenį, rudenines premjeras tikimės išleisti, gal kažką iš didesnių pavasarinių-vasarinių premjerų kelsime į kitus metus, pavyzdžiui, turėjo būti naujas Lukašo Tvarkovskio spektaklis „Respublika“. Bet irgi dar nenusprendėme, dar laukiame atsakymų iš partnerių užsienyje, kokia jų situacija – gal taip bus, kad premjera vyktų rudenį ne Lietuvoje, kaip ir turėjo būti gastrolės suplanuotos, gal ten įvyks. Dabar keistas iš tiesų užsiėmimas planuoti žinant, kad labai didelė tikimybė, kad visi tie planai sugrius. Bet ką daryti, vis tiek planuojame (juokiasi).
Verslo įmonės gausiai dalinasi tuo, kaip išgyvena karantiną – kokiu susitikimus su darbuotojais organizuoja internetu ir pan. Kaip šiuo metu vyksta gyvenimas teatre, ar jis visai nevyksta? Ar palaikote ryšį su aktoriais ir kitais kolektyvo nariais, žinote, kuo jie šiuo metu gyvena?
Aktoriai yra labai svarbi, galbūt svarbiausia, bet nedidelė teatro dalis. Pavyzdžiui, mūsų teatre dirba 200 žmonių, tai aktorių trupėje yra 38, toks yra santykis – yra ir administracija, ir techninis personalas, gamyba, scenos tarnybos, ir dar, nepamirškite, vyksta rekonstrukcija ir statybos.
O jos dar vyksta, nesustojo?
Kol kas vyksta, net bandoma greitinti tempus, nes visi darbuotojai teatre nesilanko, nebūna, tik labai retais ir išimtinais atvejais, kai reikia atlikti kažkokius darbus, kuriuos tik teatre įmanoma padaryti ir tada ateinama po vieną.
Tad dirbame nuotoliniu būdu ir stengiamės išlaikyti tą visą rutiną, kuri būdavo įprasta, darome susirinkimus, kad vis tiek palaikytume kažkokį režimą. Be abejo, techninės tarnybos nelabai nuotoliniu būdu ką gali nuveikti, bet galvojame apie įvairius dalykus, apie tam tikrą tobulinimąsi, informacijos rinkimą internetu. Pavyzdžiui, tvarkome vadinamus spektaklių techninius pasus, kur suvedami visi spektaklių duomenys, ko visi nauji spektakliai neturi, tiesiog dėl laiko stokos, spektaklių, gastrolių, ir mūsų tokio benamio gyvenimo. Tad bandome daryti tokius dalykus, kurie nepadaryti, kažkas užmiršta, nespėta.
O aktoriai... Vis tiek yra rudeninės premjeros, štai Jono Vaitkaus planuojama lapkričio pradžioje premjera pagal A. Strindbergo paskutinę pjesę „Didysis kelias“ – joje užimta praktiškai visa trupė, tad yra skaitoma, dirbama su tekstais, taip pat kažkaip vyksta.
Akivaizdu, kad teatrui dabar reikia pagalbos, iš kitos pusės, kuo gali būti šiuo metu teatras naudingas visuomenei? Ji patiria ne tik ekonominius, bet ir psichologinius iššūkius, galbūt teatras galės prisidėti juos sprendžiant?
Psichologinius iššūkius vis tiek gal labiau gali padėti spręsti savo srities profesionalai – tegul dirba kiekvienas savo darbą. Gyvai spektaklis galbūt kažkam kažką pakeičia ar padeda, ar galų gale tiesiog praskaidrina gyvenimą, bet kai nėra tokių susitikimų, užsiimti virtualia psichologine pagalba truputį ne mūsų sritis, tai mes to ir nedarome.
Tarp daugybės patarimų, kaip išgyventi šį laiką, yra siūlymų bandyti pasimėgauti prisiminimais to, ką jau matėme ir patyrėme. Galbūt Jums yra kažkoks spektaklis, kurį prisiminus pasidaro lengviau?
Aš manau, kad kiekvienas žiūrovas turi savo favoritą, kuris atmintyje gal iškyla kartas nuo karto kažkokiomis frazėm ar kažkokiomis atmosferomis, tada padeda ar kažkaip praskaidrina nuotaiką, bet nemanau, kad yra kažkoks vienas tinkantis visiems. Mūsų labai įvairus repertuaras, ir, manau, tinkamas įvairių skonių publikai, ir jaunesnei, ir vyresnei, ir tiesiog manau, kad kiekvienas turi savo.
Dėl to mes ir susilaikome nuo transliacijų, spektaklių įrašų rodymų, nes manome, kad vis tik teatras gali paveikti ir būti toks, koks turi būti, tik gyvai, ir labai dažnai video pagalba, vaizdų pagalba nufilmuotas jis tampa negyvas, ne toks, ir kartais net gali susigadinti įspūdį.
Tad mes einame kiek kitu keliu – rengiame feisbuko paskyroje tiesiogines transliacijas, kurių metu žiūrovai gali užduoti savo klausimus, tad žiūrovai gali naudotis proga pabendrauti su paprastai galbūt tik scenoje matomais aktoriais, pažinti juos iš kitokios pusės. Šiandien 15 val vyks pokalbis su Toma Vaškevičiūte, taip pat Teatro dienos proga aktorius Gediminas Rimeika feisbuko paskyroje darys tiesioginę transliaciją, kur bus miksuojama muzika iš įvairių mūsų spektaklių – nuo 20 val galima prisijungti ir sudalyvauti virtualiame vakarėlyje Teatro dienos proga.
Tad taip šiemet ir švęsite šią dieną?
Taip, kiekvienas savo namie, prie kompiuterio.
O kalbant apie tai, ką dar darome, tai pradėjome prieš kurį laiką kiekvieną vakarą 18 val transliuoti mūsų aktorių trupės skaitomus Šekspyro sonetus – po vieną vakarui praskaidrinti. Galbūt taip galima žmones palaikyti, praskaidrinti nuotaiką, padedant amžinuose dalykuose ieškoti atramos.
Toliau ką galvojame, taip pat šiek tiek praskleisti teatro virtuvę – pavasarį vyko pirmas repeticijų etapas jau minėtos „Didžiojo kelio“ premjeros, iš kurių turime nufilmuotas tris dienas skaitymų su skirtinga aktorių sudėtimi. Manau, žiūrovams turėtų būti įdomu, niekada nemačius pirminių žingsnių, kaip prasideda spektaklio repeticijos, tai yra skaitymai. Susėdama prie stalo, išdalinama kiekvienam vaidmuo, ir jis skaito savo vaidmenį.
Taip pat tęsiame tinklalaidžių programą apie teatro gyvenimą prieš 30 metų. Be to, mūsų puslapyje atsirado skiltis, ką rodėme prieš 30 metų, ten paspaudus galima nukeliauti į mūsų archyvinį puslapį teatroteka.lt, kur yra sudėtos mūsų teatro visos premjeros nuo 1940 metų – ten daug labai medžiagos: nuotraukos, plakatai, programėlės, jau dabar virš 30 tūkstančių eksponatų, ir nuolat pildoma. Galbūt ir tai gali būti pramoga, bandymas atsiminti, ką kuriais metais rodė teatras. Galbūt vyresnio amžiaus žmonėms įdomiau pasiknaisioti, o jaunimui susipažinti, koks buvo teatras, kokie buvo spektakliai, kaip atrodė tuomet reklama, programėlės.
O grįžtant prie tų finansinių dalykų, bandysime prašyti, kviesti žiūrovus naudotis tam tikrais teatro solidarumo kuponais. Mes prašytume ne atsiimti bilietus, bet keisti tą bilietą į kuponą, kurį paskui, jau paskelbus repertuarą, grįžus gyvenimui į normalias vėžes bus galima iškeisti į bet kurio spektaklio bilietą. Taip tikimės tam tikro solidarumo iš žiūrovų, supratimo, kad vis tiek tie pinigai jau išleisti, gal jie tegu ir lieka, ir mes tiesiog galėsime pakeisti į bet kurią dieną bet kurį kitą spektaklį.
Tradicinis klausimas šia proga – ko galėtumėte palinkėti teatro bendruomenei ir žiūrovams?
Čia gal net ne palinkėti, kai tokios nuotaikos. Iš tikrųjų, kai mūzos tyli, lieka laukti, kai vėl galėsime susitikti be kaukių, atvirais veidais, pamatyti vienas kitą, pajausti gyvai ir tiesiog neabejoju, kad vaizduotės ir teatro alkio jokios nelaimės nesunaikins. Belieka tikėtis ir linkėti sau ir kitiems neprarasti vilties. Pasimatysime, pasikalbėsime, susitiksime.
