Juokinga, išradinga ir pamokanti istorija
Filmų žanrinė įvairovė tikrai didelė ir turėtų patenkinti net reikliausią skonį. Kokių tik istorijų nepapasakoja filmų kūrėjai! Pavyzdžiui, komedijoje „Zomša“ (Le daim, rež. Quentinas Dupieux) vidurio amžiaus krizės kamuojamas prancūzas Žoržas (akt. Jeanas Dujardinas“) išgyvena keistai absurdišką patirtį. Po skyrybų su žmona radikaliai pakeisti savo gyvenimą pasiryžęs vyras į pakelės degalinės klozetą išmeta savo striukę, bet įsigyja kitą, menančią Žoržo jaunystės laikus, pasiūtą iš elnio odos ir panašią į tas, kurias dėvi kaubojai reklamose arba country dainų atlikėjai.
Drauge su striuke Žoržas dar gauna padėvėtą video kamerą. Nauja striukė suteikia jam galimybę pasijusti kito žmogaus kailyje (gal čia tiksliau būtų pasakyti – odoje), o kamera rankose leidžia pasireikšti meninėms ambicijoms.
Iš pirmo žvilgsnio į anekdotą panašus „Elnio odos“ siužetas režisieriaus ir pagrindinio vaidmens atlikėjo dėka pavirsta gilesnes mintis provokuojančia istorija apie šiuolaikinių žmonių priklausomybę nuo daiktų ir ypač visokiausių elektroninių gadžetų (kai net futbolo kamuolys stadione valdo žaidėjus, o ne atvirkščiai).
„Meilei paklūsta visi amžiai“
Šie gražios arijos iš P. Čaikovskio operos „Jevgenijus Oneginas“ žodžiai skamba ausyse, kai žiūri dar vieną prancūzų filmą „Gražiausi gyvenimo metai“ (Les plus belles années d'une vie), įdomų jau vien todėl, kad jame daugiau nei po penkiasdešimties metų susitinka kino veteranai Anouk Aimée ir Jeanas-Louis Trintignant‘as.
Legendinio filmo „Vyras ir moteris" (1966 m.) režisierius Claude‘as Lelouchas jau antrą kartą sugrįžta prie jaunystėje sukurto kino šedevro. Pirmą kartą tai buvo „Vyras ir moteris: po dvidešimties metų“ (1986 m.). Bandymas trečią kartą įbristi į tą pačią upę nuspalvintas švelniu liūdesiu dėl greitai prabėgusių metų. Ana baigė aktorės karjerą ir dabar rūpinasi krautuvėle Normandijoje. O Žanas Luji leidžia dienas senelių namuose ir vargiai bepamena šlovingą lenktynininko karjerą. Bet kartą Ana aplanko Žaną Luji... Prasideda gražus retro kinas, kupinas meilės ir nostalgijos.
Claude‘as Lelouchas trijuose filmuose papasakojo vienos nepamirštamos meilės istoriją. O štai Izraelyje gyvenantis režisierius Yaronas Shani sukūrė ištisą „Meilės trilogiją“, kurios visus tris filmus – „Atgimimą“, „Mano akis“ ir „Nuogumas“ galima pamatyti net keliose festivalio platformose. Tai trys atskiri filmai, kuriose režisierius dirba su neprofesionaliais aktoriais ir pasakoja realių žmonių istorijas. Ir, anot festivalio kuratorės Mantės Valiūnaitės, „realizmas šiuose filmuose įgyja naują energiją ir kviečia žiūrovus permąstyti laisvės ribas, dar kartą įsigilinti į šalia esančių žmonių pažeidžiamumą.“
Skandinaviškios viltys ir praradimai
Jautrią istoriją „Viltis“ (Håp) pasakoja norvegų režisierė Maria Sødahl. Filmo herojai – sutuoktiniai menininkai Anja (Andrea Bræin Hovig) ir Tomas (Stellanas Skarsgårdas) – išgyvena sunkų laikotarpį: Anjai diagnozuota onkologinė liga ir gali būti, kad moteriai liko gyventi trys mėnesiai.
Gražūs namai, penki nuostabūs vaikai, daug mylinčių draugų, sėkminga karjera ir... tarsi mirties nuosprendis baisi diagnozė. Sunku tokioje situacijoje dvasiškai nepalūžti. Bet, kaip sakoma, viltis miršta paskutinė.
Šią istoriją filmo autorė Maria Sødahl išgyveno su savo vyru, kino režisieriumi Hansu Petteriu Molandu, jai susirgus onkologine liga.
Islandų režisierius Hlynuras Palmasonas, Kanuose pristatydamas savo antrąjį filmą (jo debiutas „Žiemos broliai“ 2018 m. „Kino pavasaryje“ buvo pripažintas geriausiu Europos debiutų konkurso filmu) „Balta, balta diena“ (Hvítur, hvítur dagur), sakė: „Filme nagrinėju meilės ir neapykantos vienalaikiškumą, skirtingas meilės – anūkei ir žmonai – formas. Kaip meilė per sekundę gali deformuotis į pyktį, skausmą, baimę, o iš kitos pusės gali būti pačiu tyriausiu, viską atleidžiančiu jausmu“.
Aktorius Ingvaras Sigurdssonas suvaidino laikinai nedirbantį policininką Ingimundurą, gedintį autoavarijoje žuvusios žmonos ir besirūpinantį devynmete anūke. Kartą tarp velionės žmonos daiktų vyras aptinka žmonos neištikimybės jam įrodymų. Meilės ir širdgėlos jausmus keičia pyktis ir keršto troškimas.
Simboliškas yra šio filmo pavadinimas. Viena islandų patarlė teigia, kad balta, balta diena yra toks metas, kada baltas dangus susilieja su baltu snieguotu peizažu: sakoma, kad tada gyvieji gali kalbėtis su mirusiais.
Ekscentriški socialinės problematikos atspindžiai
Šiuolaikinio pasaulio realijoms skirti keli labai iškilūs „Kino pavasario“ filmai. Tikrai pribloškiantį įspūdį daro šiemet „Oskarui“ pristatytas jauno lenkų režisieriaus Jano Komasos filmas „Kristaus kūnas“ (Boże Ciało), įsijungiantis į jau keletą metų lenkų visuomenėje (ir kine) gvildenamą polemiką apie Katalikų bažnyčios vaidmenį ir poveikį šalies visuomenei.
Pagrindinis filmo herojus – dvidešimtmetis Danielis (akt. Bartoszas Bielenia) lygtinai paleidžiamas į laisvę už įvykdytą sunkų nusikaltimą. Būdamas už grotų vaikinas atranda Dievą ir dabar trokšta nešti žmonėms Dievo žodį, tačiau dėl teistumo kunigu būti negali. Tačiau atsidūręs Lenkijos pakraštyje esančioje mažoje parapijoje Danielis gauna galimybę realizuoti savo svajonę: persirengęs kunigo drabužiais jis bažnyčioje pradeda vykdyti apeigas ir net sakyti pamokslus, kuo sukelia tikrą sumaištį.
Dvasinė sumaištis valdo ir Izraelyje sukurtos dramos „Sinonimai“ (Synonymes) herojų – jaunuolį Joavą, kuris pabėgo iš gimtinės į Paryžių, tikėdamasis čia išsiugdyti naują tapatybę. Pernai Berlyne „Auksiniu Lokiu“ apdovanotame filme režisierius Nadavas Lapidas išradingai žaidžia intelektualų dialektinį žaidimą psichologinės įtampos zonoje tarp senojo identiteto atsisakymo ir naujos tapatybės atradimo. Dar nuo Alberto Camus laikų „svetimo“ tema europiečiams yra viena dažniausiai reflektuojamų. „Sinonimų“ autoriai tai daro pasitelkę begalę simbolių ir nuorodų į jau anksčiau padarytus atradimus.
„Kritinio realizmo meistru“ tėvynėje seniai pramintas britų kino klasikas Kenas Loachas (g. 1936), kaip ir ankstesniuose kūriniuose, naujausioje dramoje „Atsiprašome, neradome jūsų“ (Sorry We Missed You, 2019) rodo tą gimtosios šalies gyvenimo pusę, apie kurią neįprasta garsiai kalbėti.
Režisierius jau ne kartą pasakojo apie kasdienius vargus, su kuriais Didžiojoje Britanijoje susiduria prie vidurinės klasės priskiriami žmonės. „Atsiprašome, neradome jūsų“ – dar viena tokia istorija.
Sutuoktiniai Rikas ir Ebė prieš dešimtį metų paėmė banko paskolą būstui Njukasle įsigyti. Tada Rikas dirbo statybininku ir turėjo stabilias pajamas. Bet dabar Rikas bedarbis, o visas finansines atsargas surijo banko palūkanos. Bet kartą Rikui nušvinta galimybė tapti laisvai samdomu krovinių išvežiotoju. Pradžioje naujas darbas pasirodė tikra likimo dovana. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad tikras gyvenimas – visai ne stebuklinė pasaka.
Režisierius Kenas Loachas ir šį kartą išlieka ištikimas savo meniniam credo. Jis ne tik realistas, bet ir psichologas. Demaskuodamas žiaurią realybę jis nesimėgauja pesimizmu, atvirkščiai – stebėtinai nuosekliai diegia optimizmą.
Labai optimistiškai nuteikia ir rumunų režisieriaus Corneliu Porumboiu naujausias filmas keistoku pavadinimu „Švilpautojai“ (The Whistlers). Kriminalinė istorija čia pasakojama išties originaliai.
Pagrindinis herojus – į nedorus sandėrius su vietine mafija įsipainiojęs Bukarešto policininkas Kristis įtraukiamas į labai sudėtingą operaciją. Vyrui tenka vykti į Kanarų salą La Gomerą ieškoti nusikaltėlių paslėptos didelės pinigų partijos. Kad apie šio plano detales niekas nieko nesužinotų, Krisčiui reikia išmokti specifinės švilpautojų kalbos, kurią senais laikais buvo įvaldę vietinių salos gyventojai guančai.
Netradiciniai menininkų portretai
Keli „Kino pavasario“ filmai yra skirti menininkų portretams. Ekscentrišką dvigubą portretą regime filme „Tiesiog nuostabu“: šioje komedijoje režisierius Guillaume‘as Nicloux draugėn suveda dvi Prancūzijos garsenybes – aktorių Gérard‘ą Depardieu ir rašytoją Michelį Houellebecq‘ą. Prancūzų literatūros provokatorius ir kino žvaigždė susitinka jūros vandens terapijos centre (prancūziškas filmo pavadinimas „Thalasso“ kilęs iš graikiško medicininio termino „talasoterapija“ – gydymą, kaitaliojant saulės vonias su procedūromis baseine).
Abiems meninio elito atstovams, įkalintiems radikalioje sveikatingumo programoje, nuobodu, tačiau su nuoboduliu galima kovoti smagiais pasiplepėjimais ir paslapčia nuo personalo vartojamu vynu.
Tačiau visai kita linkme ramus siužeto pasakojimas pakrypsta tada, kai į sanatoriją atvyksta... gangsteriai, kurie prieš penkerius metus buvo pagrobę Michelį Houellebecq‘a, kad jį sustabdytų nuo kandidatavimo į prezidentus (čia režisierius primena savo paties filmą „Michel'io Houellebecq'o pagrobimas“ (2014 m.). Prasideda tikra absurdo fiesta.
Linksmų epizodų netrūksta ir rusų režisieriaus Andrejaus Končalovskio Italijoje sukurtame filme „Nuodėmė“ (Il peccato), nors tai labai rimtas pasakojimas apie Mikelandželą Buonarrotį: filme Renesanso genijus parodytas kaip paprastas žmogus, kupinas ne tik dieviškos ugnies, bet ir vulgarių trūkumų. Tikru atradimu man asmeniškai tapęs aktorius Alberto Testone vaidina visai ne titaną – mažas, liesas, barzdotas, neišvaizdus, be laiko susenęs vyras ką tik baigė tapyti garsiąsias Siksto koplyčios freskas Vatikane. Dabar galima kibti į dar vieną monumentalų kūrinį – seniai pažadėtą marmurinę popiežiaus Julijaus II-jo antkapio kompozicija, kurią turėtų sudaryti 40 (!) skulptūrų. Tačiau netikėtai mirus užsakovui menininkas gauna ne mažiau viliojantį pasiūlymą iš velionio popiežiaus amžinų priešų Medičių - prisidėti prie Šv. Lauryno bazilikos kūrimo.
Simboliška, kad „Kino pavasaryje“ (tegu ir netiesiogiai) susitinka du rusų kino režisieriai Andrejus Končalovskis ir Andrejus Tarkovskis. Jaunystėje jiedu drauge rašė scenarijų „Andrejui Rubliovui“, kuris amžiams įrašė šio filmo režisierių į kino istorijų knygas.
Dabar galime pažiūrėti pernai sukurtą dokumentinį filmą „Andrejus Tarkovskis: kinas kaip malda“ (Андрей Тарковский. Кино как молитва). Apie A. Tarkovskį po jo ankstyvos mirties sukurta begalė dokumentinių filmų, kuriuose apžvelgiamas unikalaus menininko palikimas ir artimai režisierių pažinoję žmonės dalijasi prisiminimais.
Panašiu principu sukurta ir „Malda“, tik iš kitų ji išsiskiria labiau asmenine intonacija, ir tai suprantama – juk filmą apie savo tėvą sukūrė jo sūnus taip pat Andrejus Tarkovskis, galintis paliudyti ir tai, ko nežinojo kiti. Bet didžiausia filmo vertybė – kruopščiai surinkti vaizdo ir garso įrašai, kuriuose režisierius dalijasi mintimis apie savo požiūrį į kiną, kalba apie religijos bei dvasingumo svarbą, jo kūrybą įkvėpusius menininkus – Šekspyrą, Bachą, Tolstojų. Filme iš pirmų lūpų girdime ir atviravimus apie Italijoje kuriant „Nostalgiją“ iškilusią dilemą – likti Sovietų Sąjungoje ar emigruoti į Vakarus.
Menininkas pasirinko laisvę, kuri tapo ir jo nelaisve. Kartais taip atsitinka. Gali atsitikti ir taip, kad jautrus menininkas numiršta nuo... nostalgijos.
