- Kiek jau metų nešiojatės Lietuvos kantri muzikos tėvo statusą? Ar dar pamenate, kada ir kur juo buvote pavadintas patį pirmąjį kartą?
- Tiesą sakant, nepavadinčiau to statusu. Ir tikrai – nei kas jį man suteikė ar, tuo labiau, pats save „apdovanojau“. Tai tiesiog nepiktas kolegų pajuokavimas. Berods 2011-aisiais į internetines erdves tada dar mažai girdėti jauni vaikinukai „Repo seniai“ įdėjo savos kūrybos opusiuką, kur dainoje ir akcentuotas „Kantri tėvo“ terminas.
Jazzu sakė, kad tai jai pažįstami „bachūriukai“. Pamačiau atsitiktinai. Iš pradžių nežinojau, kaip reaguoti. Lyg ir nejutau patyčių, nebent parodiją.
Bet kažkaip jaunoji muzikos vertintojų karta ant to „užkibo“. Na, o koncertų organizatoriai mikliai pasičiupo „seno brendo naują versiją“ reklamai. Nepralošė niekas.
- Kaip manote, kada Lietuvoje buvo šio žanro muzikos aukso amžius?
- 1997 m. išleidau 6-tąjį savo albumą „Jumbo“. Tada buvo prasidėjęs kantri muzikos augimas Lietuvoje. O aš siekiau tam talkinti. „Country klasika lietuviškai“ – tokia buvo albumo paantraštė. Tauta nežinojo, jog garsusis scenos (ir užstalės) „Snaudžia malūnas prie kelio“ iš tikrųjų yra afroamerikiečio Huddie Ledbetter sukurtas 1933 m., o 1949 m. tapęs JAV megahitu „Good night Irene“.
Skleidžiau ir kitus Marijos žemėje mažai žinomus faktus. Taip, buvau ne tik muzikos kolekcionierius, bet kažkiek ir jos tyrinėtojas.
Albumo melodijoms esu pasiūlęs netikėtų sprendimų. Pavyzdžiui, Elvis Presley ir Vera Matson garsųjį 1954-ųjų hitą, lyrikos šedevrą „Love Me Tender“ priartinau lietuviškai ausiai, ant melodijos uždėdamas Salomėjos Nėries sovietų propagandos kupiną eilėraštį – II pasaulinio karo SSSR 16 divizijos kariams skirtą „Lauk manęs“.
Dar su bendražygiais organizavau didžiulį tarptautinį (tąsyk didžiausią Baltijos šalyse) kantri muzikos festivalį Sniečkaus mieste – „Visagino country“. Taip, taip, neapsirinkate, miestas priėmė naują, su LTSR kompartijos vadu nesusijusį vardą tik praėjus pusantrų metų nuo festivalio starto. Ne, Virgis nėra miesto krikštatėvis. Jis – festivalio užvardintojas gražaus ežero vardu.
Dar buvo aibė kantri muzikos gyvenimo įvykių. Nūnai užaugo karta, kuri mielai dėvi kaubojiškas skrybėles. Lygiai kaip ir tie, kuriems mielesnis ir kitoks galvos apdangalas, kitokio stiliaus muzika. C'est la vie (iš pranc. kalbos – tai gyvenimas).
- O Amerikoje, kur ir gimė kantri?
- Žanro tėvynėje, JAV – viskas stabilu. Yra pasaulio kantri muzikos sostinė Nešvilis su visų „kantristų“ svajonių scena – „Grand Ole Opry“. Yra scenos legendos, muziejai, yra ir kantri muzikos apdovanojimai, viena iš nominacijų net ir „Grammy“ apdovanojimuose. Egzistuoja visa didelė industrija.
Laiko mados diktuoja ir žanrų susiliejimą. Štai Taylor Swift startavusi ir išgarsėjusi kaip kantri atlikėja, nūnai perėjo į pop muzikos sceną.
Aibė kantri muzikos žanro atšakų – kantri rokas, kantri bliuzas, cajun, zydeco. Netgi bluegrass.
Virgis groja wooden shoes country – taip pristatau savo „klumpių kantri“ atmainą. Ir amerikiečiai jos neatmeta – tiesiog prideda kaip dar vieną sluoksnį didžiulio storio pyrage.
- Kaip jums pavyksta tiek metų likti ištikimam būtent kantri muzikai?
- Turbūt sena meilė nerūdija. Iš kitos pusės – turiu pakankamai kūrybos darbų ir greta, baladžių fronte. Esu vienas iš tos „šauniosios septyniukės“, prieš daugiau nei 45-erius metus pradėjusios tiesti bardų, dainuojamosios poezijos taką. Neslepiu, kad kantri buvau infekuotas neiškart. Pirmasis Lietuvoje tą vėliavą iškėlė mano kolega Vytautas-Simas Babravičius. Garbė jam.
- Net ir dabar, išleidęs naujausią savo inovatyvų albumą, kantri muziką derinate su aktualiausiais šių dienų žanrais.
- Kaip senukas, esu pakankamai inovatyvus, žingeidus naujovėms. Domiuosi, kas dedasi „ant margo svieto“.
Štai, pavyzdžiui, mano akustinė gitara (vardinis modelis Y2K, 53-ioji iš limituoto 100 vnt. tiražo) turi 4 garso nuėmimo daviklius, prie kojų – jau 10-tos versijos unikalus (sukurtas meistro specialiai man) „pedalbordas“, sukomplektuotas ir sujungtas elektroninių priedų rinkinys. Su „harmonaizeriais“, „oktaveriais“, „loopstationais“, „ekvalaizeriais“, „preampais“, „selektoriais“ ir kitokiomis gudrybėmis, leidžiančiomis praplėsti baladininko arsenalą. Ir suteikti vieno žmogaus orkestro galimybes.
O naujojo albumo „sTAKENas“ novacijų laurai – prodiuserio 1ggy nuopelnas.
- Esate sukūręs, kaip internetas informuoja, 360 baladžių, kurių tikrai ne visas galima išgirsti įrašuose ir internetinėse platformose. Sakykite, kaip atsirenkate, kuriuos darbus rodyti viešai ir kuriuos – pasilikti asmeniniuose archyvuose?
- Vyksta nuolatinė kova, opusų tarpusavio konkursas – kuris kūrinys pateks į koncerto programą. Neslėpsiu – iš tų 360 vertomis laikau tik pusę, kitos – „patrankų mėsa“. Žiauru. Bet tai tiesa. Reikia būti savikritiškam. Geriau pačiam save operuoti, nei kiti tai darytų.
Iš tos pusės dar pusė, tai yra, 1/4 yra mano šovinių dėtuvėje, dėmesio lauke. Iš tos pusės-pusės pusė, 1/8, jau patenka į mano grojaraščius. Kažkada kasmet sukurdavau po 15 gabalų. Dabar tiesiog reikalavimai labai išaugę. Visų pirma, žinai ne kaip daryti, o kaip nedaryti.
Sąsiuvinių – kūrybos dienoraščių – pilni stalčiai. Diktofonai verkia prašydamiesi nukrauti eskizų gausą į kompiuterį. Jei imčiausi užbaiginėti juodraščių, susitiktume gal tik per kitą pilną saulės užtemimą.
Bet eskizų turėjimas mane šildo. Žinoma, retkarčiais sau nuolaidžiauju ir atsiverčiu juodraščių bylas, susirandu kompiuterio archyvo kišenėse klaidžiojimų tarp akordų ir skiemenų įrodymus.
Turiu įprotį, kuris mane kūrybiškai maitina: lendu į savo gerokai seniau sukurtų opusų lentyną, randu netikėtų žavių dalykų su kūrybinio broko žyme (jaunystės nepatirtis), išsitraukiu juos, nupučiu dulkes ir imu lipdyti iš naujo, renovuoju. Susitariau su savimi – jei renovacija sudaro daugiau nei 50 proc., tai jau naujas kūrinys (vienas toks darbas, beje, yra naujausiame mano albume).
- Kurį laiką buvote tarsi kažkur dingęs iš viešumos. Sakykite, ką tuo metu veikėte? Kaip atrodė jūsų dienos?
- Dingęs nebuvau niekur. Dirbau. Daug. Ieškojau. Grojau, kūriau, rašiau, prodiusavau.
Iš parapijos renginuko išauginau į didžiausią šalyje žanro festivalį, padėjau, sudariau, parašiau tėtės knygą.
Įrašinėjau, leidau albumus, koncertavau. O dingau tik iš pop erdvės – televizijų ir blizgių žurnalų. Nes netenkino siūlomos temos – akcentuotos į privatumus, apkalbas, smulkmeniškumus. Tikrai nenorėjau atsirasti netgi kokio nors šou projekto mokytojo kėdėje. Mokytojo, kuris kartais žino mažiau už mokinį arba užsiima savireklamos šou, paklusdamas produserių provokacijoms – „išlaužti“ eterio reitingus bet kokia kaina, net ir beskonybių ar vulgarybių cirko numeriais.
- Atrodo, kad visada, kai tik turite galimybę, grojate savo lūpine armonikėle arba gitara. Ar namuose taip pat daug muzikuojate?
- Namuose, visur kur bebūčiau – ištiestos rankos atstumu turi būti gitara. Išskyrus pagrindinę koncertinę – jų yra 6. Tai jos ir sutupia: greta fotelio prie televizoriaus, greta darbo stalo biure, greta poilsio sofutės. Ir visa tai tam, kad bet kurią akimirką pagriebčiau kūrybos paukštę už uodegos.
- Kaip į tai reaguoja jūsų žmona, jei dažnai šalia jos grojate?
- Šalia stengiuosi negroti. Užsidarau duris. Kūryba yra privatu. Tiesa, kartais neišsikentęs parodau kokį nors eskizą, bet retai. Labai. Džiugina, kad, tarsi neklausydama kūrinio, ji pagauna esmes.
Arba nustebina netikėtai pritaikiusi eilutę iš baladės buitinėje situacijoje, prie pusryčių stalo pacitavusi fragmentą iš kažkurio įstrigusio kūrinio. Mane taip sujaudina… kad neprašytas įpilu dar kavos. Ji ją labai mėgsta.
- Tęsiant apie žmoną, didžiausi sveikinimai, gebant taip ilgai išlaikyti santuoką. Galbūt pasidalintumėte kokiais patarimais su tais, ypač su jaunimu, kuriam labai sunkiai sekasi ilgai išlaikyti santykius?
- Kiekviena šeima turi savo receptą. Mūsiškis – turi būti komanda. Vienas kitą papildyti, palaikyti, pridengti, aukotis. Būti atlaidžiu klaidoms, tolerantišku silpnybėms. Visų pirma, stengtis įžvelgti pozityvą, labai argumentuotai ir ramiai išsakyti kritiką su devizu „geriau tai pasakysiu aš, ne kiti“, priminti, kad svarbiausias žmogus ir didžiausias draugas gyvenime yra tavo šeimos partneris.
- Jus su Amerika sieja ne vien muzika ir jai būdingas apsirengimo stilius, tiesa?
- Ten gyvena ir mūsų vienturtė Agnė su šeima. Esu trynukų-ankstukų senelis.
- Taip pat ten (Pitsburge) šiuo metu gyvena jūsų sūnėnas, kuris jums padėjo su pačiu naujausiu jūsų albumu. Ar jūs visada turėjote tarpusavyje bendrą interesą – muziką?
- Natūralu, kad interesai negalėjo būti identiški: amžiaus, šalių, gyvenimiškos patirties skirtumai. O vertybės – giminingos. Džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad mano kūrybinę invaziją į jo gyvenimą Igis (Ignas – red. past.) priėmė su dėmesiu ir pagarba. Buvo laikas, kai aš jį vedžiau šou verslo labirintais. Dabar jis tai daro su manimi. Ir man nei kiek neskauda, o priešingai – geriu springdamas jo pamokas. Duok Dieve bet kam tokių dėdės-sūnėno santykių!
Ir dar: tarp pirmųjų naudojamų Igio vaiko žodžių buvo ir žodis dey-dey („dėdė“ – angliškas tarimas ).Tai jaudina.
- Kuris ėmėsi albumo įrašymo iniciatyvos?
- 1ggy. Būtent jis. Nors slaptai, slaptai. Naktį po antklode, kai lauke griaudžia, pasvajodavau ir aš pats, tik dar ne apie albumą, apie kūrinių pluoštelį.
- Ar nesunku buvo bendradarbiauti internetu? Kaip supratau, nevykote vienas pas kitą, nes atstumas vis tik tarp Amerikos ir Lietuvos – didžiulis.
- Taip, darbas buvo didžiulis, varginantis, reikalaujantis abipusių auku. Gal net unikalus: nesu girdėjęs tokios technologijos analogų. Labai keitėsi darbų tempai: pirmoji darbo pusė buvo kiek rami – krapštėmės po truputį su savaitės-dviejų pauzėmis. Negalėjau priekaištauti Ignui – jis uždirbinėja duonelę šeimai ne muzikos darbuose. Tas tęsėsi beveik metus.
Vėliau buvo įjungtas atominis greitis. Teko ne tik muzikuoti, analizuoti, bet ir savintis naujas technologijas. Manau, sumušėme visus „Skype“, „Viber“ garso, vaizdo sesijų rekordus. Tebeturiu susirašinėjmų „paklodes“: pavyzdžiui, vien Virgio analizės su smulkiomis rekomendacijomis dainai „Nepripratau“ užima 24 lapus!
- Apie ką yra pastarasis jūsų albumas? Kokias esmines idėjas klausytojui jis neša?
- Stebėk gyvenimą. Vertink žmones. Mokykis iš visko. Nebūk abejingas. Neįsimylėk savęs. Muzika yra ne tik saviraiška, bet ir vaistas. Tau pačiam ir kitiems.
- Pastaruoju metu noriai bendradarbiaujate su jaunais atlikėjais – ką tik su Keanu Blunt išleidote bendrą kūrinį su vaizdo klipu. Ar juo siekėte pažymėti tam tikrą naują Virgio Stakėno kūrybos etapą? Kaip jis plėtosis toliau, kokius jo posūkius ateityje numatote ir planuojate?
- Idėja buvo prodiuserio 1ggy. Įkalbinėti nereikėjo. Šviežias kraujas visada suteikia kūnui gyvybės. Žinojau apie kolaboracijas. Pats buvau tai patyręs prodiuserinėje dirvoje. Nenuvylė. Priešingai – „gavau naują žvilgsnį“, kuris pravertė ir kituose darbuose. Gi dabar lauke žingsnis rimtesnis.
Kažkiek įsitempiau. Pradžioje buvo tik featuringas – pakviesto menininko posmelis dainoje. Įtampa atslūgo, kai pamačiau, kad naujai sukurtas teksto fragmentas neprasilenkia su mano tiesomis.
Bet tai buvo tik uogytės. Prodiuserio – featurerio, tapusio jau bendraautoriumi suokalbio išdavoje atsirado ir dainos remiksas. Įsitempiau daugiau negu „kažkiek“. Dabar Virgio liko iki 50 proc., su visai nauja orkestruote, net šiek tiek pakeista harmonija.
Pratinausi… Pasitikėjau prodiuseriu, kuris sakė, kad viskas yra gerai, tinkamo lygio, ir tikrai nesugrius opuso namas. O jo architektūros korekcijos bus tik į naudą – atves naujų gyventojų.
Galutinai nuramino vaizdo klipo kūryba – toks atomiškai šaunus jaunimas susirinko! Neapsirikta –šiandien jau yra 120 tūkst. klipo peržiūrų „Youtube“ platformoje.
V. Stakėno žmonai, profesionaliai dailininkei ir drabužių dizainerei Ramutei Stakėnienei atiteko naujojo jos vyro ir sūnėno albumo išorinio apipavidalinimo užduotis.
- Ponia Ramute, ar tai pirmas kartas, kai prisidedate prie vyro veiklos?
- Esu greta Virgio ir jam nuolat talkinu. Menuose taip pat: ar tai būtų naujas sceninis/ buitinis rūbas, ar įvairaus pobūdžio dizaino idėjos, ar fotosesijos.
- Papasakokite, kaip jums sekėsi kurti iliustraciją inovatyviam Virgio albumui?
Vyras įkalbino sukurti singlui „Nepripratau“ iliustraciją – viršelį. Man tai buvo nauja sritis. Sumaniau koncepciją, padarėm fotosesiją.
Tada „šeimos taryboje“ buvo paprašyta kurti ir visą albumo dizainą. Koveris. Jis yra plokštelės veidas. Atsakomybė įpareigojo ir truputį baugino. Išklausiau dar nepaskutines albumo dainų įrašų versijas ir supratau, kad Virgis čia yra kitoks – ne kantristas, ne balandininkas. Tai ir tradiciška gitara jo rankose neteko prasmės. Dabar jam atstovavo lūpinė armonikėlė ir kitokio gitaristo įvaizdis.
Reikėjo sugalvoti raktą, kaip sujungti šiuos du objektus. Fotografavau nakties gatvę prie Frenkelio rūmų su pravažiuojančių mašinų šviesomis, studijoje padarėme fotosesiją – Virgis atsirėmęs į sieną nugara pūtinėja savo harpą. Taip gimė neono spalvos. Čia kaip ir akustinė vyro muzika, virtusi elektronine. Galų gale, dar viena fotosesija – dabar Virgis jau atsisukęs į tą kitokį gitaristą. Ir tai tapo tarsi iškaba klubo, baro, į kurį užeiti vienišus muzikantus kviečia lūpinis armonikierius su skrybėle.
„Delfi“ taip pat pavyko susisiekti su Ignu Marcinkevičiumi-1ggy, Virgio Stakėno sūnėnu bei prodiuseriu, kurį pokalbyje taip dažnai linksniavo legendinis Šiaulių bardas.
- Kaip apibūdintumėte savo ryšį su Virgiu?
- Čia yra gan gilus klausimas. Jis man yra dėdė, draugas, mokytojas, studentas, bendramintis ir neseniai tapęs kūrybos partneriu. Kai buvau vaikas/ paauglys ir vasarą iš Amerikos grįždavau į Lietuvą, keliaudavau kartu po festivalius ir koncertus. Mačiau, kaip verda gyvenimas užkulisiuose. Buvo daug nuotykių ir bendravimo su įdomiais žmonėmis. Pavyzdžiui, pamenu, kaip vieną savaitgalį Palangoje, viloje „Anapilis“ valgėme kiaušinienę pusryčiams su Vytautu Kernagiu, tada užsukome pas Sabonį, vėliau – į „Bixų“ koncertą..
Tos vasaros išmokė mane daug ir apie muziką, ir apie gyvenimą.
- Kada ir kokiomis aplinkybėmis pirmąkart nutarėte bendradarbiauti muzikaliai?
- Tai buvo jau gan senokai.
2010 metų žiema. Jau kelis metus buvau pradėjęs prodiusuoti muziką su „Fruity Loops“ programa ir neseniai buvau perėjęs į „Apple Logic“. Nusprendžiau, kad noriu padaryti remiksą dainai iš savo mėgstamiausio Virgio Stakėno albumo „Šiauliai“. Ta daina buvo „Yes“. Remiksą užbaigiau jau prieš 10 metų, tačiau jis tik ką tik nugulė mūsų naujame albume „sTAKENas“.
- Kada ir kokiomis aplinkybėmis išvykote gyventi į Ameriką?
- Mano močiutė (iš tėčio pusės) gimė Brukline, Niujorke. Ten pažinojome ir kitų žmonių, tad kai tėtis laimėjo žalią kortą, 1993-iųjų vasarą išsikraustėme iš Vilniaus į Niujorko rajoną Manhataną. Tad jau beveik 30 metų gyvenu JAV. Visada save pirmiausia laikau lietuviu, bet, gaila, pilietybę turiu tik vieną – Amerikos.
- Kuo užsiimate ten? Ar muzika yra tai, kam skiriate savo dienas?
- Universitete baigiau inžinerijos specialybę. Pagal ją ir praleidžiu dirbdamas dieną, o vakare ir savaitgaliais užsiimu muzika. Taip, miegu tikrai nedaug.
- Ar kada sulauksime jūsų kartu su dėde bendro pasirodymo Lietuvoje?
- Aš vis mąstau, kaip būtų galima tai įgyvendinti. Turbūt kuo daugiau žmonių ir renginių organizatorių tuo domėsis, tuo bus lengviau atsakyti į šį klausimą.
