Lietuva – tik viena iš britų diplomato darbo stotelių. Tarp jų – Irakas, Alžyras, Seišeliai, Saudo Arabija, Pakistanas, Naujoji Zelandija, JAV. Šaldiklio su britų karališkosios šeimos krauju gelbėjimas ar kova su ožkomis – visa tai diplomato kasdienybė, kurią K. J. Lynch aprašo knygoje. Jūsų dėmesiui – diplomato įspūdžiai apie lietuvių gyvenimo būdą nepriklausomybės pradžioje.
Riebalus nuplaunantis alus
Vieną niūrų pilką rugsėjo rytą nusileidau Vilniaus oro uoste pradėti naują savo gyvenimo etapą. 1994-ųjų pabaigoje, darbo Lietuvoje pradžioje, kiekvieną dieną po pietų dingdavau toliau mokytis lietuvių kalbos. Kartais tai reikšdavo pokalbius valgant turbūt baisiausią maistą pasaulyje. Man klaikiausias buvo plovas – jau savaime keistas patiekalas kultūriškai. Jis uzbekiškas, bet populiarus Rusijoje. Ir jei rusai jį valgo, visai nesistebiu, kodėl jie vartoja tiek daug degtinės. Reikia būti girtam, kad jį valgytum, na, bent jau tą, kurį man patiekdavo. Jis buvo iš ryžių (jau sakiau, kad nevalgau ryžių) su vištiena. Tai vištai tikrai turėjo būti ir geresnių dienų (bet, skubu pridurti, tik vos vos geresnių, žvelgiant į jos odą, mėsą – šį žodį vartoju labai apytiksliai – ir kaulus). Manyčiau, kad tai vištai nugaišti buvo kur kas mieliau, nei bala žino kaip nugyventi dienas. Kad tas jovalas atrodytų skanesnis, jį visą dengė širdį stingdantis, kraujagysles užkemšantis balzganas Vakarų pasaulyje nematytas riebalas. Šiaip ne taip prarijęs du kąsnius ir paaiškinęs (pamelavęs), kad darbe nutiko kažkas netikėto, išėjau, išsivėmiau ir nuėjau prigulti.
Kitą veiklą mokantis lietuvių kalbos sudarė bažnyčių, muziejų, Vilniaus universiteto ir parduotuvių lankymas. 1994-aisiais Vilniaus senamiestis dėl sovietų planinės ekonomikos buvo nugyventas ir nušiuręs, reikėjo daug investuoti norint sugrąžinti jam ankstesnę šlovę. Dabar jis puikus ir tikrai vertas aplankyti, bet ne bernvakariams ar mergvakariams rengti. Šituos griežtai draudžiu.
Tampiau savo mokytoją po visokiausius kiemelius desperatiškai ieškodamas kokio baro, kad galėčiau atsikratyti burnoje įsigėrusio plovo ar kitų patiekalų, tarkim, cepelinų ar keptos duonos (pabrėžiu – gerai pakeptos) skonio. Teisingumo dėlei reikėtų pridurti, kad šiais laikais ingredientai yra kur kas kokybiškesni ir nacionalinių patiekalų tikrai verta paragauti. Visi alubariai, kokius tik radau, buvo nušiurę ir purvini, o alus siaubingas. Barai ir alus dabar kur kas geresni, tikrai verti dėmesio. Kartą radome visai neblogą restoraną. Jis veikė, o barmenas ir padavėjai atrodė taip, tarsi klientų būtų laukę visą savo gyvenimą.
Užėjus mums buvo pasakyta, kad staliuką reikėjo rezervuoti iš anksto. Tame restorane nebuvo nė gyvos dvasios. Savo puikia lietuvių kalba paaiškinau, kad norėtume tiesiog prisėsti prie baro ir išgerti alaus. Į tai nelabai mandagiai buvo atsakyta, kad vietų nėra. Darsyk pabrėžiu – ten nebuvo nė vieno kliento, o 1994-aisiais turistai tikrai nebuvo užplūdę miesto. Aš nepasidaviau, kol neišlindo Normaną Beitsą iš „Psichopato“ primenantis veikėjas ir neprabilo rusiškai į mano mokytoją. Tada ji paėmė mane už parankės ir mudu romiai it avelės išėjome į jau tamsias Vilniaus senamiesčio gatveles. Taip ir nesužinojau, kodėl mūsų neįleido ir, patikėkit, esu buvęs neįleistas į kur kas geresnes vietas nei ši.
Siaubas Ignalinos atominėje elektrinėje
Išlaikiau lietuvių kalbos egzaminą. O tada atėjo laikas imtis tikro darbo. Ruošiausi tapti atominės energetikos specialistu. Atrodė, kad Ignalinos atominė elektrinė įdomi visai Britanijos valdžiai, Europos Sąjungai, JAV, Atominės energijos agentūrai Vienoje, mano tėčiui ir visiems kitiems, išskyrus mane. Todėl buvo organizuotas atominių elektrinių eksperto iš Vienos vizitas. O aš kuo puikiausiai tikau jį lydėti. Mat Britanijoje ir Vienoje manyta, kad kol tas ekspertas, padedamas vertėjo, išsiaiškins techninius klausimus, aš galėsiu pateikti pašaliečio požiūrį apie elektrinę ir, neseniai išmokęs lietuvių kalbą, pagausiu visokias mus priimančiosios pusės lietuviškų pokalbių nuotrupas. Tik čia rimtai neapsižiūrėta. Atvykę į elektrinę pamatėme, kad ten visi bendrauja rusiškai. Rusija – Vakarai: 1:0.
Kiek pamenu, elektrinė atrodė benusibaigianti. Visur byrėjo tinkas; apsauginiai drabužiai, kuriuos mums teko vilkėti, tikrai buvo matę geresnių laikų, darbuotojai rūkė jėgainės valdymo punkte, radiacijos detektorius (nežinau, ar tai teisingas terminas) vis cypavo ir žybsėjo raudonai, bet niekas į tai nekreipė dėmesio. Ir galiausiai mums buvo suteikta garbė pastovėti ant paties reaktoriaus. Na, dėl karalienės ir savo šalies esu šį tą nuveikęs, bet šįkart lazda jau buvo perlenkta.
Mano galvoje skriejo daugybė minčių. Jei Ignalina sprogs kaip Černobylis, iš manęs ir šlapios vietos neliks, o mano garbei bus pavadinta daug mokyklų ir ligoninių, bet dar nebuvau pasirengęs nei tam, nei mirtinoms urano ar plutonio dozėms; jei atvirai – svarsčiau, ką apskritai ten veikiu ir kodėl man už buvimą čia moka skatikus. Negana to, šmėkštelėjo mintis, jog blogiečiai Rusijos šalininkai slapta švitina man sėklides, norėdami užtikrinti, kad neatsirastų nauja drąsių britų diplomatų karta, pasirengusi išvesti Rusijos mešką iš kantrybės. Nieko panašaus neįvyko, nebent šią knygą už mane rašo kas nors kitas. Bet ne.
Nacionaliniai švenčių ypatumai
Šiais laikais daugelis ambasadų ir vyriausiųjų komisijų rengia „Išvykos dienas“, kad darbuotojai labiau susibičiuliautų ir produktyviau dirbtų. Atrodo, kad aš šią praktiką pakylėjau į visiškas aukštumas. Išmušė 1996-ųjų Naujųjų metų išvakarės, jų atšvęsti dauguma mūsų ambasados lietuvių darbuotojų traukė į atokią sodybą, esančią pačioje šalčiausioje Lietuvos vietovėje.
Žinojome, kad ten bus muzikos, alaus, vyno ir degtinės. Bus sauna, daug sniego, dainų ir šokių. Pakvietė ir mane, vargu ar galėjau atsisakyti – kitų planų neturėjau. Taigi gruodžio 31-ąją popiet, būdamas trisdešimt aštuonerių metų ir dviejų dienų amžiaus, išsiruošiau į miestelį, kuris vadinasi Varėna. Ir buvo šalta. Labai labai šalta – dvidešimt laipsnių šalčio. Miegamųjų kambarių buvo nedaug, tualetas – lauke. Tai pamatęs, iškart nusprendžiau artimiausias dvidešimt keturias valandas susilaikyti nuo bet kokio tuštinimosi.
Balius prasidėjo ir, man nė nespėjus susivokti, žmonės, vilkintys maudymosi kostiumais, jau bėgo iš saunos ir voliojosi sniego pusnyse. Visiška beprotybė, tai tikrai ne man, susireikšminusiam diplomatui. Sėdėjau prie stačiai nežmoniškai nukrauto stalo ir kimšau maistą (tą, kuris buvo valgomas), gėriau sakartveliškus vynus ir išmaukiau vieną kitą taurelę degtinės. Visi maldavo, kad prisijungčiau prie šio ledinio mirties žaidimo. Nepasidaviau tol, kol tas gruziniškas vynas ir lietuviška degtinė nepakoregavo mano smegenų dalies, iš kur valdomas sveikas protas. Nespėjęs apsižiūrėti jau sėdėjau saunoje su visais kitais ir man buvo baisiai karšta. Ant įkaitusių akmenų buvo pilamas alus, todėl visai skaniai kvepėjo, o priešais mane ant tokio tarsi aukojimo altoriaus buvo plakama ambasados vertėja. Lietuviams tai buvo visai normalus Naujųjų metų renginys. Mums, santūriems britams, visiškai nenormalus, balansuojantis ant beprotybės ribos.
Saunoje darėsi vis karščiau ir karščiau. Ir, sprendžiant iš biologinio osmoso, manyje irgi. Bijojau išeiti į lauką – juk ar įmanoma vienu žingsneliu pereiti iš šešiasdešimt penkių laipsnių karščio į dvidešimt penkių laipsnių šaltį? Bet taip, aš tai padariau. Ir, tiesą sakant, net kelis kartus, o kartą netgi pastovėjau lauke su vyno taure rankoje ir paplepėjau su išplaktąja ambasados vertėja. Mums besišnekučiuojant ji labai maloniai pasakė, kad esu blogiausias viršininkas, su kokiu jai kada nors yra tekę dirbti. Nurašiau tai plakimui, karščiui, šalčiui, degtinei ir nekreipiau į tai dėmesio. Galiausiai pasivaikščiojome po metrines pusnis, paglosčiau jai plaukus – buvo apledėję. Visai susibičiuliavę mudu sugrįžome vidun, bet plakamas nesileidau – tai ne man, bent jau ne per pirmąją trumpą iškylą. Ir ypač ne po pastabos apie mano gebėjimus personalo valdymo srityje – iš tolo užuodžiau, kad artinasi kerštas.
Naujieji metai atėjo, senieji išėjo ir, kai man prireikė pamiegoti, priguliau susirietęs ant sofos šalia Leonės – damos, kurią prieš tai tekste vadinau išplaktąja. Dabar jau vienas į kitą kreipėmės vardais. Kitą ankstų rytą užšalusį dyzelį mano automobilyje atitirpdę plaukų fenu, parvažiavome į Vilniaus normalybę su tualetais patalpų viduje. Sausio pradžioje pradėjome susitikinėti su Leone ir po trumpo audringo romano susituokėme 1996-ųjų gegužės 18-ąją. Benas gimė 1996-ųjų lapkričio 22-ąją. Ir vis dar esame laimingai vedę.
Lietuviškos laidotuvės
Deja, netrukus po vestuvių Leonės tėvas Benediktas mirė mūsų namuose. Tą vėlų vakarą lauke buvo baisiai šalta ir mes nežinojome, kaip susisiekti su laidojimo paslaugų įmone. Kaip konsulas, turėjau instrukcijas, ką daryti, kai užsienyje miršta Britanijos pilietis, bet naujai atsikūrusioje Lietuvoje iš tų instrukcijų nebuvo daug naudos. Pasirodo, tenykštė laidojimo kultūra reikalauja, kad visų pirma svarbiausia padaryti taip, kad mirusysis deramai atrodytų. Mirtis nebuvo netikėta, buvo paruoštas kostiumas, batai, marškiniai ir kaklaraištis. Suprantama, Leonė buvo baisiai nuliūdusi, taigi mudu su svainiu kaip galėdami geriau aprengėme velionį. Nežinau, bet turbūt niekur pasaulyje nerengiami kursai, kaip aprengti mirusį žmogų.
Labai stengėmės, kad Benediktas atrodytų kuo elegantiškiau, besistengdami kiek sukaitome ir atidarėme langą į šaltą lietuvišką naktį. Tas laikas buvo įtemptas visiems. Leonė atėjo aplankyti velionio tėvo, bedė pirštu į atidarytą langą ir pasakė, kad jos tėvas sušals. Aš ne gydytojas, bet, vidurinėje mokykloje mokęsis biologijos, pagrįstai pareiškiau, kad Benedikto su mumis nebėra ir šalčio jis nejaučia. Pralaimėjusi ginčą, Leonė tada bakstelėjo, kad jo kaklaraiščio mazgas kreivas.
Klausykit, kasdien mirusiems žmonėms kaklaraiščių tikrai neraišioju, todėl užrišti dvigubą Vindzoro mazgą man išties prireikė labai daug laiko ir pastangų (Benediktas, savaime suprantama, man nepadėjo). Ir, deja, tada drėbtelėjau savo aukštesnio nei vidurinio lygio anglų kalba, kad Benediktas to nepastebės. O jei pastebėjo, tada jo mirtį patvirtinęs gydytojas turėtų būti atleistas, o visokie turbūt jau atlikti pasirengimai laidotuvėms atšaukti. Pakanka pridurti, kad galiausiai visi apsiverkėme, o Benediktas vėliau buvo gražiai palaidotas ir turbūt yra gražiausiai apsirengęs vyriškis visose kapinėse. <...>
Daugybė nepamirštamų prisiminimų, bet man atrodo, kad, kalbant apie šią valstybę, jos žmones ir audringą istoriją, reikia pasakyti, kad Lietuva buvo tik okupuota, bet neužkariauta.
