Kūrybą sudėjo į katalogą
E. Ridikaitė – žinoma tapytoja, parodose dalyvaujanti nuo 1993 metų, kurios darbų privačiose kolekcijose yra Lietuvoje ir užsienyje. Tačiau katalogas, kuriame galima susipažinti su svarbiausiais jos kūrybos etapais išleistas tik dabar – jį iniciavo galerijos „Contour Art Gallery“ vadovė Vilma Mačinskaitė. Į solidų leidinį lietuvių ir anglų kalbomis, kurį sudarė Rasa Žukienė, sutalpintos 84 E. Ridikaitės darbų reprodukcijos, savo įžvalgomis jame pasidalino menotyrininkės Raminta Jurėnaitė, Laima Kreivytė, Agnė Narušytė, Rasa Žukienė ir menininkė Laisvydė Šalčiūtė, leidinį apipavidalino dailininkas Gytis Skudžinskas.
Kodėl tik dabar? „Visada galvojau, kad pradžioje reikia kažką padaryti, ir apie katalogą net nesvajojau. Galvojau, jei yra pinigų, geriau tapyti – ateis tam laikas. O labiausiai galvojau, kad kam reikės, po mirties pasidarys“, – juokėsi E. Ridikaitė. Visgi, V. Malčinskaitė įtikino menininkę, kad to laukti tikrai nereikia – katalogas gali tapti puikiu įrankiu pristatant menininkės kūrybą.
Silpnybė dideliems formatams
Vieni iš lengviausiai pastebimų E. Ridikaitės kūrybos bruožų – didelių formatų drobės, neįspraustos į jokius rėmus. Paklausta, ar tokį sprendimą ji priėmė simboliškai nenorėdama savo kūrybos sprausti į rėmus, E. Ridikaitė šypsosi, kad iš tiesų taip susiklostė dėl labai praktiškų sumetimų.
„Iš pradžių paveikslai buvo su rėmais, kuriuos darydavau pati. Tai gal man tiesiog atsibodo tuos rėmus daryti, be to, reikėjo daug medžiagų ir tai daug kainavo – jau tada mano darbai buvo dideli. Tada pirmą kartą sugalvojau padaryti be porėmio, šonuose palikau kraštus – galvojau, jei kam reikės, tą porėmį vėliau užsakysime. Iš tiesų tiesiog norėjosi dirbti, o pinigų nebuvo, bet jei lauksi pinigų – nieko nepadarysi“, – kalbėjo menininkė.
„Toks buvo laikas ir taip gavosi. Bet kai padariau pirmą darbą su tais šonais, supratau, kad veikia visas plotas, o tie šonai dar labiau padeda darbui – tada nusprendžiau be porėmių daryti“, – prisiminė E. Ridikaitė.
Dar vienas žodis, dažnai kartojamas kalbant apie E. Ridikaitės kūrybą – nostalgija. Tačiau pati menininkė sako, kad ją įžvelgia kiti – ji pati jos nejaučia. „Daug kam ta nostalgija įsivėlė, kai padariau darbų ciklą „Persekiojantys vaizdai“. Bet jie iš tikrųjų tiesiog buvo įkvėpti namų aplinkos, kurioje gyvenau. Nebuvo taip, kad aš tarybiniams laikams, buitiniams baldams ar užuolaidoms jaučiau nostalgiją – kaip tik jos mane erzino, bet mes gyvenome uošvių bute ir aš tokiu būdu su ta aplinka, su tuo, ką mačiau, kovojau, ar, galbūt, bandžiau kažkaip susidraugauti“, – pasakojo ji, pabrėždama, kad tikrai nejaučia nostalgijos tiems laikams.
Kūrinius diktuoja gyvenimas
Dar vienas iš E. Ridikaitės kūrinių ciklų – „Atėjai, pamatei, išėjai: kultūringos grindys“. Šiuose darbuose menininkė užfiksavo dekoratyvines grindų kompozicijas, kurias pastebėjo beklaidžiodama po Vilnių, ir perkėlė jas į savo kūrinius.
Kai šis ciklas buvo pristatomas 2017 metais, jame buvo 23 darbai, tačiau vėliau jį visgi teko papildyti – šiuo metu Šiuolaikiniame meno centre vykstančioje parodoje „Galva su daug minčių“ kabo ir keli E. Ridikaitės darbai, iš kurių vienas – senosios Vilniaus sinagogos grindys.
„Aš neplanavau tapyti tų grindų. Tačiau pastaruoju metu dirbu studijoje, kuri yra darželyje, o anksčiau ten buvo Vilniaus didžiosios sinagogos vieta – tomis patalpomis man kuriam laikui leido naudotis Vilniaus savivaldybė. Kai atėjau į tas patalpas, man pasidarė įdomu, kas čia buvo, kada griovė, kas čia likę, pradėjau skaityti... Be to, ten dar vyko kasinėjimai. Pamačiau šviesą pro langus ir galvojau, kad čia tikrai bus buvę langai virš altoriaus, nors tuo metu jis dar net nebuvo atkastas. O šiemet jį atkasė tiesiai po mano langu, ir pamačiau ten esant Vilniaus didžiosios sinagogos grindis – pagalvojau, kaip to nepadarysi?“, – vieno iš kūrinių istoriją pasakojo ji.
Drobėse buvo įamžinti ir ten pat jos rasti langai. „Jau buvau juos sugalvojusi, bet nieko nedariau – paruoštos drobės tiesiog laukė savo eilės. Tiesiog kai pamačiau tas grindis, man tada ir spalvos sustojo į vietas, ir visa idėja labai susitvirtino. Tada liko tik įvykdyti“, – sakė E. Ridikaitė.
Dėl kūrybos šaltis nebaisus
Pokalbio metu E. Ridikaitė prasitarė, kad tik pirmus ar antrus metus dirba šildomoje studijoje.
„Dabar supratau, kiek praleidau veltui laiko dirbdama šaltyje, nes šilumoje tu daug daugiau gali padaryti. Aišku, viskas atsiremia į pinigus, viskas yra susiję – bet dabar noriu kompensuoti tą laiką, stengiuosi dirbti daug ir žiūrėsime, kas bus toliau“, – kalbėjo ji.
Visgi, E. Ridikaitė sako, kad dirbti tokiomis sąlygomis buvo jos pačios pasirinkimas. „Niekas manęs nevarė į tą šaltį – aš galėjau gal tiesiog neiti: jei būčiau neleidus sau tokios minties, gal to būtų nebuvę. Bet aš taip pasirinkau. Galima nuomotis studijas, patalpas, tada, aišku, jos kainuoja daugiau, o tada ir uždirbti turi daugiau. Tada turi dirbti, kad išlaikytum studiją, bet kada tuomet dirbti studijoje? Viskas taip kažkaip susiveda. Uždaras ratas iš tikrųjų“, – apibendrino menininkė.
O šiuo metu ji vėl daugiausiai galvoja apie laukiančius naujus darbus. „Idėjų yra kalnai. Vieną pabaigi, jau nori imtis kitos, kartais ir tai, kas pradėta, kuriam laikui numeti dėl kitų darbų, bet visą laiką galvoji“, – šypsojosi ji.
Visą pokalbį žiūrėkite laidoje „ARTimai“.
