Šį naują filmą platintojai siūlo pažiūrėti visiems, kam rūpi rasti atsakymą į amžiną klausimą „Ko nori moterys?“. Pamenam: kad sužinotų šią paslaptį kitados (tiksliau 2000-aisiais) pats Melas Gibsonas filme būtent tokiu pavadinimu iki ašarų juokino žiūrovus (ypač žiūroves), matuodamasis aukštakulnius ir liemenėles, skutęsis kojas ir net įgijęs stebuklingą galimybę girdėti slapčiausias moterų mintis. Turėdamas tikrą „mirtiną ginklą“, vyrukas galėjo tapti neatremiamu širdžių ėdiku. Taip ir atsitiko. O ar žiūrovams pasidarė aiškiau, ko tos moterys iš tikrųjų nori? Nė velnio…

Sunku ką nors naujo šia tema sužinoti ir iš komedijos „Labai moteriškos istorijos“, nors filmą sudaro kelios trumpametražės novelės, iš kurių sudaryta gana tradicinė (net, pasakyčiau, banali) moteriškų svajonių puokštė. Viena filmo herojė nori surasti didžiąją gyvenimo meilę, kita – realizuoti sėkmingą karjerą, trečios troškimų viršūnė – tapti pavyzdinga supermama ir auginti vaikus, o ketvirta tikisi kada nors apkeliauti pasaulį. Pridėkime dar slaptas svajones apie tobulą seksą, saldžių pergalių skonį, norą būti pritrenkiančiai gražiai bei įvertintai už kitiems nematomus privalumus, ir turėsime (beveik) pilną svajonių komplektą.

Tik visa bėda, kad gyvenimas niekada nepasiūlo visų dovanų vienu metu. Todėl filmo moterys slapta svajoja apie stebuklingą nuotolinio valdymo pultelį, kad vienu paspaudimu galėtų pakeisti... ne, ne likimą, o tik šalia esantį vyrą.

Pozityvių emocijų galima pasisemti ir iš naujos prancūziškos komedijos „Dingęs princas“, kurią pristato garsus režisierius Michelis Hazanavicius, mums labai artimas bei mielas dar ir todėl, kad nesikrato lietuviškos kilmės, atvirkščiai, ją pabrėžia, kai tik atvyksta į mūsų šalį.

Ne kartą džiuginęs savo filmais („Mano draugai“, „Artistas“), šį kartą režisierius seka stebuklinę pasaką apie aštuonmetę Sofiją ir jos tėtį. Mergaitės tėtis Džibis (jį vaidina po „Neliečiamųjų“ tikra prancūzų kino žvaigžde tapęs juodaodis aktorius Omaras Sy) vienas augina dukrą ir stengiasi jai kiekvieną vakarą prieš miegą sekti pasakas. Šios tėčio išgalvotos pasakos vyksta stebuklingoje kino studijoje. Mažoji Sofija tose istorijose visuomet vaidina princesę, o tėčiui nelieka nieko kita, kaip kaskart įsikūnyti į narsuolį princą, nugalintį visus pavojus ir išgelbstintį mažąją princesę.

Bet laikas bėga, princesė užauga ir jos širdyje stebuklingo princo vietą užima jos mylimasis vaikinas. Tokia jau ta gyvenimo realybė, kuri, jei į šią problemą pažiūrėsime kitu kampu, kaip tai padaro „dingusiu princu“ tapęs mergaitės tėtis, nėra tokia jau tragiška.

„Moterys žengia priekyje“

Tai dar vienas neseno filmo (2017 m.) pavadinimas, puikiai iliustruojantis naujausius skersvėjus kine, susijusius su #Metoo judėjimu, kuris kartais įgauna labai jau keistas formas.

Štai kovo 27-ąją numatyta JAV vaidybinio filmo „Mulan“ premjera. Žinome puikų naujų laikų klasika tapusį animacinį filmą „Mulan“, 1999-aisiaiss metais tokio kino fanams padovanotą studijos „The Walt Disney“ stebukladarių. Puikiai prisimename šią gražią pasaką apie tai, kaip į kovą prieš senovės Kiniją užpuolusius mongolus stoja narsi mergina, nes jos šeimoje be tėvo invalido vyrų daugiau nebuvo. Todėl narsi mergina persirengė vyriškais drabužiais ir užėmė tėvo vietą. Jei klasta išaiškėtų, Mulan lauktų mirtis.

Jei kils noras sulyginti šį „Walto Disney'jaus“ studijos animacinį šedevrą su nauja vaidybine versija, pastebėsime nemenkų skirtumų, kuriuos paskubomis į naująjį filmą įvedė jo autoriai. Svarbiausias skirtumas susijęs su tuo, kad jaunoji didvyrė (klasikinėje versijoje) įsimyli karo vadą kapitoną Li Šangą.

Vienas naujojo filmo prodiuserių Jasonas Reedas tiesiai šviesiai prisipažino, kad dabartinių įvykių šviesoje „toks herojus neatitinka laiko dvasios“. Ir patikslino: „Judėjimo #Metoo epochoje karo vadas, kuris yra herojės geismo objektas, atrodytų labai nekomfortiškai“. Išvertus iš diplomatų kalbos į paprastą, tai reiškia, kad dabar nepriimtinos istorijos apie tai, kaip jaunos merginos ir moterys, būdamos kieno nors pavaldinės, geidžia savo viršininko.

Šią komplikuotą situaciją naujosios „Mulan“ autoriai išsprendė atsižvelgdami į „laiko dvasios“ reikalavimus. Pernelyg nesukdami galvų, jie „padalino“ merginos geismą dviems herojams. Li Šango filme neliko, o jo vietoje atsirado mergina, tėviškai globojantis karininkas Tungas (akt. Donnie Yenas) ir merginai padedantis kareivis Čenas Chonchėjus (akt. Yosonas Anas). Taigi, komplikuota situacija išspręsta, o siužete tvyrojusi seksualinė įtampa sėkmingai užgesinta.

Holivude jau kalbama apie naują tendenciją: nenumaldomai artinasi laikai, kai bus sudarytas „saugių situacijų“ sąrašas, o jo reikalavimus vykdantys filmų kūrėjai ims gaminti filmus „apie idealius žmones idealioje visuomenėje“. Gal tai ir bus fantastų žadėtasis „Naujas puikus pasaulis“?

Pasaulis be vyrų

Kovo 8-ąją nesinori minėti tų agresyvių veiksmo filmų, kuriuose aukštakulnius avinčios seksualios gražuolės visokiais būdais triuškina puspročių vyrų legionus. Tokių filmų per kelis pastaruosius metus prisižiūrėjome ganėtinai. Galiausiai jų gausa net atsibodo. Ir naujoji „Čarlio angelų“ versija (absoliučiai moteriška, kaip to ir reikalauja dabartinė „laiko dvasia“) nė iš tolo nepasiekė filmo autorių puoselėtų finansinių rezultatų. Tad prodiuserė ir viena pagrindinių aktorių Elizabeth Banks dėl filmo finansinio kracho apkaltino... vyrus, kurie, gerbiamos menininkės nuomone, „nesugeba peržengti per savo vyriškus stereotipus“ ir ignoruoja veiksmo filmus su supermenėmis.

Ko nori moterys, suvokti nėra lengva, tačiau kas dėl visko kaltas, abejonių nebelieka. O kas gi būtų, jei pasaulį valdytų moterys, ir joms po kojomis kuo mažiau painiotųsi vyrai? Tokią situaciją kartais filmuose bandė įsivaizduoti kino klasikas Federico Fellinis („Moterų miestas“, 1980 m.) ar jo kolega Pedro Almodóvaras, kurio filmuose beveik visada dominuoja „stipri silpnoji lytis“, o vyrų padermės atstovams neretai tenka tik apgailėtinas kelnes vilkinčių būtybių vaidmuo. Bet net ir šie lakios fantazijos svajotojai neišdrįso vyrų iš gyvenimo visai eliminuoti. Užtai šiam skandalingam akibrokštui lengvai ryžtasi kai kurios JAV filmų režisierės. Pavyzdžiui, prieš gerą dešimtį metų matytame režisierės Dianos English filme lakonišku pavadinimu „Moterys“ vienintelis vyras pasirodė tik finaliniuose kadruose.

Tos pačios problemos tada ir dabar

„Moterys“ yra klasikinio filmo perdirbinys (kaip ir neseniai matyta puiki drama „Mažosios moterys“). Originalas pasirodė JAV ekranuose 1939-aisiais, kai šalis jau pradėjo pamiršti didžiosios ekonominės depresijos košmarus. Naujasis filmas pasirodė 2008-aisiais, kai ne tik Jungtines Amerikos valstijas sudrebino finansinė krizė, kurios atgarsius pajutome net mes.

Naujoji „Moterų“ versija dar sykį įrodė, kad geriausias vaistas nuo visų depresijų ir stresų – linksmas juokas ir galimybė bent seanso metu pamiršti visas negandas.

1939-aisiais režisierius George‘as Cukoras į savo filmą sugebėjo surinkti bemaž visas prieškarinės Amerikos kino žvaigždes. Panašiu keliu einama ir naujoje klasikinio kūrinio versijoje. Modernių „Moterų“ siužeto peripetijas interpretuoja šiuolaikinės amerikietiško kino garsenybės, surinktos į tikrai nuostabią aktorių komandą, galinčią dirbti darniai, o kai kada ir sublizgėti įsimenamais benefisais (tokią dovaną filmo autoriai suteikė ir Meg Ryan, ir Evai Mendes, ir Anettei Bening, ir veteranei Bettei Midler, ir kitoms nuostabioms aktorėms.

Prieškario rašytoja Clare Boothe Luce, kurios pjesė sudaro „Moterų“ pagrindą, nebuvo feministė. Toliau teiginio, kad moteris gali susidoroti su bet kokia problema, jos tikslai nesiekė. Be šios optimistiškos išvados jai dar rūpėjo subtiliai pasišaipyti iš specifinio dykinėjančių poniučių pasaulio, kurį greičiau suktis verčia pikantiškos intrigos ir svetimos intymios paslaptys.

Prieškarinė „Moterų“ ekranizacija buvo panaši į istoriją apie gyvenimą ant ugnikalnio krašto, kur karšta ne tik nuo įkaitintos atmosferos, bet ir nuo piktdžiugiškų išpuolių, kuriais nevaržydamos savęs keičiasi filmo herojės. Jos ne kartą priartėja prie tos pavojingos ribos, kai, atrodo, tuoj nukris padorumą bet kokia kaina vaizduojančios kaukės, ir damos paleis į darbą savo dailiai išdekoruotus nagučius.

Nieko panašaus naujose „Moteryse“ nepamatysime. Prieškarinį „gyvatyną“ naujoje versijoje pakeitė iki koktumo saldi pasaka apie nuostabų moterišką solidarumą. Perrašant klasikinį scenarijų sumažėjo ir subtilaus humoro. Juokingų epizodų naujajame filme, žinoma, yra. Bet humoras juose kažkoks „destiliuotas“, tarsi iš jo specialiai buvo išgarinti visi pikantiški prieskoniai. Apie potekstes nėra ko nė kalbėti. Naujų „Moterų“ humoro viršūnė – scena plastinės chirurgijos klinikoje, kur Merė tarp vienodai subintuotų „mumijų“ ilgai negali surasti savo motinos. Juokinga? Turbūt. Aktualu? Dar kaip!

O kaipgi vyrai? Negi tik be jų įmanoma tikroji moterų laimė? Va čia tai leiskite suabejoti. Net emancipuotosios „Sekso ir miesto“ herojės amžinais moteriškais plepalais dangstė desperatišką troškimą kuo greičiau pasimatuoti nuotakos suknelę, o už perspektyvą ištekėti nedvejodamos paaukotų žodžiais taip branginamą moterišką draugystę.

„Moterų“ pasaulyje nėra vyrų, bet kai kurios kažkokiu būdu visgi pastoja ir tikisi pagimdyti tik berniuką. Pavyksta tik vienai finale. Tai, žinoma, suteikia vilties, kad viskas kada nors grįš į normalias vėžes.

Prancūzės neprieštarauja

O kas dėl tų priekabiautojų vyrų, kuriuos, sekant „laiko dvasios“ reikalavimais, dabar taip lengva paskelbti seksualiniais maniakais, tai leiskite pacituoti legendinę prancūzų kino divą Catherine Deneuve, kuri vos įsisiūbavus #Metoo iniciatyvai drauge su kitomis kolegėmis pasirašė dokumentą, kurio esmė labai paprasta – „neatimkite iš vyrų galimybės flirtuoti su mumis. Juk mums tai patinka“.

Catherine Deneuve
Foto: Scanpix