„Šalyje, turinčioje kad ir nedidelę, tačiau ypač intensyvią kultūrinę erdvę, dažnai akcentuojamas vizualiojo meno, teatro, literatūros ir muzikos ryšys. Valstybė neturi nė trijų milijonų piliečių, todėl šiuolaikinio meno auditorijos gretos, kaip ne kartą teko girdėti, – palyginti retos. Be to, ši auditorija – ne visada objektyvi. Visi visus pažįsta, o didžioji dalis meno neaplenkia Vilniaus dailės akademijos – vienos iš „Saulės ir jūros“ rėmėjų. Nemažai jaunesniosios kartos menininkų ir kūrėjų išsibarstė po kitas vietas – studijuoti, gyventi, dėstyti svetur. Kone kiekvienas teigia prisiimantis bent kelis vaidmenis – menininko, kuratoriaus, rašytojo ir daugybę kitų. Jie patys sukuria sau sceną, dažnai – labai improvizuotą ir visai ekspromtu“, – rašo jis.
Publikacijoje jis kalbina ir kitus Lietuvos kultūros lauko atstovus – menininkę A. Sosunovą, „Ruper“ centro kuratorių ir renginių organizatorių Yatesą Nortoną, menininkę ir kuratorę Laurą Kaminskaitę, menininką Julijoną Urboną.
„Pasak menininkės Anastasijos Sosunovos, šioje srityje neveikia beveik jokia komercinė rinka, ir menininkams tenka darbuotis pasitelkus kažkokį užsispyrėlišką diletantiškumą. Tai, žinoma, jaučiasi, nors išorė – apgaulinga. Teko girdėti, kad be meno pasaulio atstovų, pastatymai sulaukia itin nedaug žiūrovų – kad šiuolaikinis menas nėra populiarus. Todėl menininkai, esą, jaučiasi pasmerkti taikstytis ir kažkaip verstis“, – pokalbį perpasakoja jis.
Kitas jo pašnekovas – Yatesas Nortonas, „Rupert“ centre dirbantis kuratorius ir renginių organizatorius iš Anglijos. „Jis paminėjo, kad centras yra pačiame miesto pakrašty, todėl čia veikiančioje galerijoje apsilanko vos vienas kitas menininkų bendruomenei nepriklausantis asmuo. „Rupert“ centras įkurtas miškingame erdvių namų rajone. Daugelio namų nuo kelio nematyti. Teko girdėti, kad juose gyvena vien Džeimso Bondo keršto verti sukčiai ir plastikinės chirurgijos specialistai. (Nekyla abejonių, kad situacija – sudėtingesnė.)“, – rašo „The Guardian“ kritikas.
„Sakysite, dabar ne tinkamiausias metas čia apsilankyti? Per anksti, per vėlai, ne ta savaitė ar net ne ta era? Tačiau naujasis MO muziejus trumpam tarsi užstrigo paskutiniame praeito amžiaus dešimtmetyje. Čia buvo surengta didžiulė paroda, kurioje eksponuojami meno kūriniai ir populiariosios kultūros objektai, radęsi per dešimtmetį, paženklintą Lietuvos išsivadavimu iš SSRS ir nepriklausomybės atgavimu. „Studio Libeskind“ architektų suprojektuotas muziejus – tai Danielio Libeskindo vizitine kortele tapusių kampuotų konstrukcijų ir pakreiptų langų aglomeracija. Vienos galerijos grindys – kylančios į viršų, tik be jokios aiškios prasmės ir net visai be reikalo. Net vėlyvomis žiemos popietėmis, kai lietaus merkiamos gatvės ištuštėja, muziejus pilnas žmonių. MO orientuotas į populiarųjį, visiems suprantamą požiūrį, ir būtent tuo išsiskiria iš kitų parodoms skirtų Vilniaus erdvių“, – teigia Adrianas Searle.
Apsilankius griuvėsius primenančioje galerijoje „Atletika“, tą vakarą surengusioje grupinės parodos atidarymą, jį apėmė visa nustelbiantis apleistumo jausmas. „Trupančios kadaise išpurkštų grafičių primargintos sienos, krūvos nuolaužų, ore tvyranti skubos iki paskutinės akimirkos nuojauta sukuria vidury chaoso atsidūrusių delikačių darbų įspūdį. Vienoje užtamsintoje erdvėje tiktai dabar prie pabaigos artėja Godos Palekaitės dioramos – dvi plokštumos, supriešinančios dviejų asmenybių – prancūzų antropologo, siurrealisto ir mąstytojo Michelio Leiriso bei XVIII a. švedų mokslininko ir teologo Emanuelio Swedenborgo – gyvenimo kovas ir asmenines krizes.
E. Swedenborgą domino žmogaus sielos paieškos, o M. Leirisas dorojosi su antropologo vaidmeniu. „Jaučiuosi patekęs į spąstus ir sužlugdytas, – rašė pastarasis. – Užstrigęs misijoje ir pareigose, kurių nekenčiu.“ Šioje vietoje glūdi metafora, nors labai aiškiai ją užčiuopti pavyksta sunkiai. Tenka galvoti ir apie praktinius, ir apie dvasinius dalykus, taip pat apie bendrystės poreikį. „Atletikos“ būklė – kaip griaunamo pastato, tačiau jame įrenginėjamos studijos, organizuojami tarpdisciplininiai seminarai. Patalpos net nuomojamos. Tai visiška alternatyva biurokratiškoms sovietmečiu veikusioms menininkų ir fotografų sąjungoms, visoje Lietuvoje turėjusioms ekspozicijoms skirtų erdvių“, – pastebi jis.
„Autarkią“ – dar vieną menininkų iniciatyva veikiančią erdvę – menininkė ir kuratorė Laura Kaminskaitė jam apibūdino kaip smėlio dėžę primenančią organizaciją. Visi čia eksperimentuoja, todėl eksperimentai vyksta visur, ir tai – daugiau nei kalbos. Institucijos, anot pašnekovės, viena kitai padeda: skolina įrangą, pavyzdžiui, lempas ir ekranus, be to, siūlo praktinę pagalbą.
Netoliese esančioje privačioje studijoje Julijonas Urbonas gali pademonstruoti „Eutanazijos kalnelius“ ir išsamiai paaiškinti, kaip, staigiai kintančia atrakciono trajektorija lekiantį personažą ištinka ekstaziška mirtis, kai galvos smegenys pristinga deguonies. Sukirba mintis, kad Venecija turėtų tai įvertinti, o juk ten vyksiančiai architektūros bienalei J. Urbonas ir ruošiasi.
Dar viena Adrianas Searle stotelė – tai Šiuolaikinio meno centre veikianti paroda „Galva su daug minčių“.
„Ji kuruojama iš atviro konkurso, pritraukusio daugiau nei 600 pasiūlymų. Bene labiausiai dėmesį patraukiantis objektas – milžiniško formato vaizdo instaliacija „Iš kartos į kartą“ – serija iš choreografinių kompozicijų, atliktų aštuonių realių skirtingiems socialiniams sluoksniams priklausančių šeimų. Epizodų tema – kartų grandinė ir tarpusavio ryšiai. Projekto sumanytojai – lietuvių filmų kūrėjas Vytautas Puidokas ir suomių choreografė Maria Saivosalmi. Skirtumai tarp medijų čia tampa nesvarbūs, o performansą, teatrą, literatūrą ir meną skiriantys barjerai iš kliuvinių pavirsta galimybėmis. Šito derėtų pasimokyti“, – žavisi kritikas.
