Pagrindine jubiliejinės Berlynalės intriga buvo ne tai, kas pelnys „Auksinį lokį“, bet ar laureatų sąraše pasirodys Iljos Chržanovskio pavardė. Viena jo megalomaniško projekto „DAU“ dalis – „DAU. Nataša“ – buvo pristatyta festivalio konkurse ir iškart padalijo žiūrovus į dvi stovyklas. Vieni teigė, kad „DAU“ – naujas žodis šiuolaikiniame kine, įvykis, atvėręs mažų mažiausiai naują epochą. Kiti piktinosi net ir nejautrius žmones šokiruoti galinčiais vaizdais ir pagrįstai kėlė klausimus dėl filmavimo metu naudotų metodų moralumo.

Suvirškinti „DAU“ lygiai taip pat nelengva kaip suvokti jo mastą. Kelis metus už privačias lėšas filmuotas projektas kažkuriuo metu iš autobiografinio filmo apie slapto SSRS mokslinio instituto vadovą virto realybės šou, kuriame dalyvavo ir neprofesionalūs aktoriai, ir žymūs menininkai. „DAU. Nataša“ pristato tik vieno iš jo gyventojų – valgyklos darbuotojos Natašos – portretą. Dienomis ji maitina institute dirbančius mokslininkus ir karininkus, vakarais – geria ir pykstasi su savo jauna padėjėja Olga. Kartą vakarėlio metu ji permiega su institute dirbančiu prancūzu fiziku ir patenka į saugumo rankas.

Štai ir visas neįmantrus siužetas. Filmas daro įspūdį ne savo komplikuota fabula, o pribloškiančiu natūralizmu, kuriame ribos tarp vaidybos ir dokumentikos greitai išsitrina. „DAU“ yra sumanytas kaip totalitarinės sistemos kritika. Ironiškai jis tapo įmanomas tik sukūrus tokios sistemos kopiją. Taip, pavyzdžiui, KGB agentą jame suvaidina tikras buvęs saugumietis, taikantis košės prisivirusiai Natašai tikrus psichologinio smurto metodus.

Filmas „DAU. Nataša“
Foto: Organizatorių nuotr.

Nenuostabu, kad atsirado nemažai žmonių, kuriems toks kūrybos procesas kelia pasipiktinimą. Berlyne festivalio uždarymą jie pasitiko iškėlę Potsdamo aikštėje plakatus su užrašu „DAU = smurtas ir išnaudojimas“ („DAU = violence and abuse“). Žiuri turėjo savo nuomonę ir skyrė „DAU. Natašą“ įvertinimą už geriausią meninį indėlį. Apdovanojimą atsiėmė filmo operatorius, 79-erių metų Jürgenas Jürgesas, dirbęs su Wimu Wendersu, Raineriu Werneriu Fassbinderiu ir Michaeliu Haneke.

Sprendimas kompromisinis, tačiau dar ilgai bus aptarinėjamas kaip kontraversiškas.

Už geriausią scenarijų buvo įvertintas ryškus ir ambicingas, nors ir netobulas, jaunų italų Fabio ir Damiano D‘Innocenzo filmas „Blogos pasakos“ („Favolacce“). Tai ne tik vienas įsimintiniausių festivalio filmų, bet ir sudėtingiausios struktūros kūrinys iš visų, pristatytų pagrindiniame konkurse. Jame vystomos kelios siužetinės linijos, į pabaigą suformuojančios tikrą laviną, kurios emocinio poveikio pavyksta išvengti retam žiūrovui.

Prizą už geriausią aktoriaus darbą gavęs Elio Germano „Blogose pasakose“ suvaidino vienos iš Italijos priemiestyje gyvenančių šeimų tėvą – isterišką ir smurtauti linkusį veidmainį, kuriam rūpi tik kaimynams daromas įspūdis.

Tai nėra vienintelė konkursinės programos juosta, kurioje pasirodo Elio. Italų režisieriaus Giorgio Diritti biografiniame filme „Paslėptas“ („Volevo nascondermi“) jis suvaidino žymų italų modernizmo atstovą, ekscentrišką atsiskyrėlį Antonio Ligabue. Neskaitant ekspresyvios ir nelinijinės struktūros pradžios, „Paslėptas“ – tradicinis ir vietoms net konservatyvus filmas. Užtat E. Germano jame yra neatpažįstamas, todėl ir neturėjo konkurentų.

Filmas „Paslėptas“
Foto: Organizatorių nuotr.

Sprendimas apdovanoti Paulą Beer, suvaidinusią Undinę Christiano Petzoldo filme, taip pat nekelia abejonių. Stiprių ir įvairių moterų veikėjų šiuolaikiniame festivaliniame kine kasmet atsiranda vis daugiau, ir Berlyne į šią nominaciją tikrai buvo ne viena stipri pretendentė. Vis dėlto, P. Beer pastangomis ekrane atgyjanti Undinė – vienintelė konkursinės programos personažė, kuri ne tik kovoja už teisę pačiai būti savo likimo šeimininkei, bet ir priešinasi šimtus metų skaičiuojantiems kultūriniams naratyvams, apibrėžiantiems moterų padėtį Vakarų visuomenėje.

Specialiai festivalio 70-mečiui įsteigtą „Sidabrinį lokį“ pelnė bene linksmiausias festivalio filmas, prancūziška komedija „Ištrinti istoriją“ („Effacer l'historique“). Jame trijulė draugų, kurių gyvenimai dėl naujųjų technologijų atsidūrė ties praraja, nusprendžia kovoti prieš, jų manymu, pagrindinį bėdų šaltinį – internetą.

„Ištrinti istoriją“ turi labai aiškų naratyvinį stuburą, tačiau jis filme atlieka tik savotiškos gravitacinės ašies funkciją. Režisieriams rūpi ne tiek papasakoti konkrečią istoriją, kiek, pastatant filmo herojus į vis absurdiškesnes situacijas, pasityčioti iš kuo didesnio kiekio šiuolaikinės kasdienybės aspektų.

Filmas „Ištrinti istoriją“
Foto: Organizatorių nuotr.

Benoît Delépine‘as ir Gustave‘as Kervernas nepamiršta nieko: nei katinų vaizdelių, nei paslaugų vertinimo sistemų įtakos žmonių savivertei, nei nuolatinio tikrovės fiksavimo ekscesų, visko ir neišvardinsi. Kiekviena iš jų kuriamų situacijų yra akimirksniu atpažįstama ir galiausiai priverčia nusikvatoti kiekvieną sėdintį salėje. Tačiau didžiausias filmo privalumas yra ne jo humoro jausmas, o politinis neutralumas. Juokaudami apie pasaulį, apsvaigusį nuo pernelyg greitai besivystančių technologijų, režisieriai primena, kad žmogus, kokių pažiūrų bebūtų, dažnai elgiasi kaip idiotas. O tai moko saviironijos ir kuklumo.

Savo „Sidabrinį lokį“ pagaliau pelnė ir nuolatinis Berlyno konkursinės programos dalyvis, Korėjos festivalinio kino klasikas Hongas Sang-soo. Jo naujausio filmo „Moteris, kuri pabėgo“ („Domangchin yeoja“) pagrindinė veikėja, pasinaudojusi tuo, kad vyras išvažiuoja į komandiruotę, aplanko tris drauges. Skambėtų visai nekaltai, jei ne viena vis kartojama aplinkybė: pasirodo, su draugėmis ji susitinka pirmą kartą per penkerius metus. Visą šį laiką ji nė dienai nėra išsiskyrusi su savo vyru, –- šis mano, kad įsimylėję žmonės turi nuolat būti kartu.

Filmas „Moteris, kuri pabėgo“
Foto: Organizatorių nuotr.

Vyrai – juokingi, nerangūs, kvailoki – visada užimdavo svarbią vietą H. Sang-soo filmuose.

„Moteryje, kuri pabėgo“ jie atlieka trikdžių funkciją. Akivaizdu, kad pagrindinei veikėjai santykiai su vyrų tapo savotišku kalėjimu, iš kurio ji pabėgo pirmai progai pasitaikius. Su juo žiūrovui taip ir netenka susipažinti. Į moterų pokalbius įsiterpia kiti – nesupratingas kaimynas, įkyrus kavalierius ir buvęs partneris. Formuodami aiškią opozicija ramioms, protingoms, empatiškoms filmo herojėms, jie natūraliai pradeda atrodyti menki ir komiški, verti ne pykčio, o šypsenos arba gailesčio. Tikėtina, kad būtent šis efektas galiausiai apsprendė ir žiuri sprendimą. Tačiau tai nereiškia, kad režisierius jo buvo nevertas.

Didysis festivalio žiuri prizas atiteko kritikų favoritui, amerikietės Elizos Hittman filmui „Niekada retai kartais nuolat“ („Never Rarely Sometimes Always“) apie 17-metę Otomn, su pussesere Skailer slapta nuo tėvų vykstančią iš Pensilvanijos į Niujorką darytis abortą. Pavadinimą jam suteikė scena, kurioje pagrindinei veikėjai reikia duoti vieną iš keturių atsakymų į klausimus apie intymų gyvenimą. „Ar partneris yra jus vertęs mylėtis prieš jūsų valią? Niekada, retai, kartais, nuolat?“, – klausia jos konsultantė, o 17-metės akys pasako daugiau nei žodžiai.

Filmas „Niekada retai kartais nuolat“
Foto: Organizatorių nuotr.

E. Hittman filmas veikia stipriausiai būtent tokiomis akimirkomis, kai demonstruoja puikų žmogiškosios psichologijos išmanymą. Geriausios filmo scenos yra iškalbingos ne dialogais, bet žvilgsniais, nutylėjimais, gestais, tokiais tiksliais, kad kartais tampa beveik poetiškais. Jo pagrindiniai įrankiai – aštri kameros akis ir puikūs aktoriai, kurių kiekvienas krustelėjimas yra kartu ir natūralus, ir atliekantis labai konkrečią pasakojimo funkciją.

Kiek apmaudu, kad filmas, galėjęs susikoncentruoti ties konkretaus personažo drama, nesusilaiko nuo apibendrinančių pasisakymų. Pavyzdžiui, jo pasaulyje pasirodantys vyrai niekada nebūna teigiami. Geriausiu atveju, jie tiesiog perveža merginas iš vienos vietos į kitą. Blogiausiu – yra priekabiautojai, smurtautojai arba iškrypėliai. Tą patį galima pasakyti ir apie sąmoningai kuriamą priešpriešą tarp filme rodomų gydymo įstaigų. Vienoje, mėginančioje atkalbėti Otomn nuo aborto, dirba į sektantus panašūs nekompetetingi gydytojai, kitoje, atliekančioje procedūrą – tobulai supratingi ir neteisiantys specialistai.

Nekelia abejonių, kad kiekviena atskira filmo scena yra paremta tikrais filmo kūrėjų išgyvenimais arba atlikto tyrimo rezultatais. Visgi, abejotina, kad filme tapomas paveikslas yra reprezentatyvus. Tad tenka daryti išvadą, kad E. Hittman arba sąmoningai tirština spalvas, arba nepastebi tai daranti. Nė vienas iš šių variantų nepelno jai papildomų taškų.

Užtat „Auksinį lokį“ pelnęs filmas „Blogis neegzistuoja“ („Sheytan vojud nadarad“) nė sekundei neapsimeta politiškai neangažuotu. Tai būtų sunkiai įmanoma, juk jo režisierius Mohammadas Rasoulofas yra žinomas Irano politinis aktyvistas, už pažiūras net sėdėjęs kalėjime. Atvykti į filmo premjerą jam taip pat neleido, tad filmo komandai rezervuotoje eilėje žiojėjo skylė, o pagrindinės aktorės raudonu takeliu praėjo su jo nuotrauka, rodoma per mobilųjį.

Filmas „Blogis neegzistuoja“
Foto: Organizatorių nuotr.

„Blogis neegzistuoja“ – tai keturios labiau ar mažiau tarpusavyje susijusios istorijos, kuriose svarstoma mirties bausmės problema. Vieni veikėjai yra aktyvūs mirties bausmės vykdytojai, kiti – jai pasipriešinę arba nuo jos nukentėję. Kiekvienoje istorijoje konfliktas tarp valdžios įteisinto smurto ir asmeninės atsakomybės už jį pasukamas vis nauju kampu, tuo pačiu keičiant ir žanrą: nuo socialinės dramos iki veiksmo filmo.

Formaliai prie Berlynalės nugalėtojo sunku prikibti. Jo dramaturgija yra tiksliai apskaičiuota, kertinės scenos veikia nepriekaištingai, visi aktoriai puikiai atlieka jiems patikėtą darbą. Filmas yra pritaikytas labai plačiai auditorijai ir turi visas galimybes būti jos suprastas ir pamiltas.

Stebina, kad žiuri neatkreipė dėmesio į tai, kiek kiekviena iš pasakojimų istorijų yra didaktiška, nuspėjama, dirbtina ir manipuliatyvi. Jei pirma dalis dar sugeba kasdienio dalyvavimo blogyje aspektą pateikti pakankamai subtiliai, filmo antroje pusėje pustonių vietą užima neskiestas moralinis patosas. Tikėtina, pačiam režisieriui tokiems pasisakymams iš tiesų reikia drąsos. Bet žiuri sprendimo kitaip nei saugiu nepavadinsi.