1895-ųjų metų vasarį broliai Lumière'ai užpatentavo pasaulį pakeitusį išradimą – sinematografą, kuris galėjo ne tik įrašyti, bet ir projektuoti vaizdą iš juostos. Pirmasis uždaras seansas, demonstruojantis naujojo išradimo galimybes, įvyko jau tų pačių metų kovą. Tarp kitų kviestinių svečių jame dalyvavo Léonas Gaumontas, neseniai kartu su Gustave‘u Eiffeliu perėmęs vienos prancūzų kamerų ir juostų gamybos įmonės vairą. Su savimi jis atsivedė ir savo 22-metę sekretorę Alice Guy. Gaumontas tuo metu dar nežinojo, kad jo įmonė greitai taps pirma pasaulyje kino studija. O Alice Guy nežinojo, kad jau po metų taps viena pirmųjų kino režisierių pasaulyje, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Seanse buvo parodytas vienintelis trumpas filmas, kuriame buvo užfiksuoti darbininkai, išeinantys iš gamyklos po darbo dienos. Tačiau šio vaizdo užteko, kad Alice Guy suprastų – naujo išradimo galimybės nebūtinai apsiriboja tikrovės fiksavimu. Su sąlyga, kad jos pagrindinis darbas nenukentės, ji gavo L. Gaumonto palaiminimą ir jau 1896 metais baigė filmuoti trumpametražį fillmą „Kopūstų fėja“ („La Fée Aux Choux“). Šis vos minutę trukęs kūrinys, kuriame fėja skynė mažylius nuo kopūstų, daugelio kino istorikų laikomas pirmuoju vaidybiniu filmu.
Dabartinėmis žiniomis, nuo 1896-ųjų iki 1906-ųjų ji buvo vienintelė moteris režisierė pasaulyje. Taip pat viena pirmųjų, įdarbinusių tokias kino technikas kaip stambusis planas, rankomis spalvintas vaizdas ir net sinchronizuotas garsas. Negana to, L. Gaumontas paskyrė ją vadovauti kino gamybai savo kompanijoje, kur ji prodiusavo ir prižiūrėjo šimtų filmų gamybą gerokai iki Holivudo atsiradimo.
Sparčiai į karjeros aukštumas kopiančios Alice Guy kelionė į JAV buvo tik laiko klausimas. Ištekėjusi už kito „Gaumont“ studijos darbuotojo Herberto Blaché, ji persikėlė už Atlanto, kur 1910-aisiais įkūrė studiją „The Solax Company“, tuo metu didžiausią Amerikoje.
Deja, sėkmė porą lydėjo neilgai. Kino industriją pradėjo krėsti pokyčiai: trumpametražiai filmai pamažu užleido vietą ilgametražiams, filmų platinimas darėsi vis sudėtingesnis, o visos studijos pamažu pradėjo kraustytis iš Niujorko į Kaliforniją. Pašlijus santykiams, ten iškeliavo ir Herbertas, palikęs Alice su vaikais. Tuo tarpu, „The Solax Company“ bankrutavo.
Paskutinį savo filmą Alice Guy- Blaché sukūrė 1920-ais, o 1922-ais kartu su vaikais grįžo į Prancūziją. Penktame dešimtmetyje, kai pasirodė pirmi kino istorijai skirti tekstai, savo nuostabai, ji suprato, kad jos pavardė neminima net kalbant apie „Gaumont“ studiją. Reaguodama į šią neteisybę, ji pradėjo skaityti paskaitas ir išleido memuarų knygą, tačiau kovoti su užmarštimi pasirodė sunkiau, nei atrodė iš pirmo žvilgsnio. Nepadėjo ir tai, kad didžioji dalis jos darbų buvo dingusi. Iš daugiau nei tūkstančio filmų, prie kurių ji vienaip ar kitaip prisidėjo, liko apie 140, ir tie neretai tik fragmentais.
Pelnytos pagarbos „kino motina“ vadinama režisierė sulaukė neseniai. 2004 metais, jos vardas buvo įamžintas toje Niu Džersio vietoje, kur anksčiau stovėjo „The Solax Company“, jos filmus vis dažniau rodo archyviniai kino festivaliai, o 2018 m. Kanuose buvo pristatytas jai skirtas dokumentinis filmas. Pats laikas kino istorijos spragas užlopyti ir Lietuvos kino mėgėjams.
Seansą remia Prancūzų institutas Vilniuje. Bilietais į specialųjį seansą prekiauja „Tiketa“, taip pat jų galima įsigyti Vilniaus kino centre „Skalvija“.
