Neištrinamos gyvenimo patirtys
Pokalbis su K. Leine prasideda neįprastai – jis iš anksto perspėja šiek tiek neprigirdintis dar nuo tada, kai Grenlandijoje šaudydavo medžiodamas be jokios apsaugos ausims. Priduria, kad dalinis klausos praradimas jam tikrai nėra katastrofa ir jis gali su tuo gyventi, tad gailėtis nėra ko.
„Nuvažiuoji į Grenlandiją, kažką iš ten pasiimi, bet tai turi savo kainą“, – gūžteli pečiais jis.
Šis posakis turbūt geriausiai atspindi jo paties gyvenimą. Vilniaus knygų mugėje viešėjusiam K. Leine Lietuva – tik viena iš daugelio stotelių. Dabar jis laukiamas daugybėje pasaulio šalių, kuriose yra leidžiamos jo knygos, o skaitytojai jas liaupsina už turinio tirštumą, neįtikėtiną fantaziją, sumaišytą su istoriniais faktais, ir unikalų rašymo stilių. Iš ko visa tai gimė? Iš daugybės patirčių, kurios toli gražu nebuvo lengvos.
„Gailiuosi daugybės dalykų, per kuriuos perėjau, ir situacijų, į kurias įstūmiau kitus žmones. Manau, turėjau pradėti rašyti būdamas dvidešimties, tada nebūčiau sukėlęs tiek problemų. Gal turėjau mokytis universitete, gauti išsilavinimą, ir taip duoti smegenims su kuo dirbti. Jei tu turi kūrybinės energijos, bet jos neįdarbini, ji gali atsisukti prieš tave – manau, man būtent taip ir buvo atsitikę“, – svarsto jis.
Deja, laiko neatsuksi ir skaudžių patirčių neištrinsi. O jų K. Leine gyvenime buvo daug. Gimęs Jehovos liudytojų šeimoje, vaikystėje jis nuolat bijojo pasaulio pabaigos, kai reikės kovoti už savo Dievą. O tada nutiko jam itin baisiu atrodęs dalykas – jo tėvas buvo atskirtas nuo bendruomenės ir išvyko į Daniją, iš kur buvo kilęs.
„Niekas man daug neaiškino, kas atsitiko, tik žinojau, kad tėvo čia nebėra ir jis nebepageidaujamas. Tai ir mane vertė jaustis nepritapėliu ir nuolat galvojau, kad Jehova manęs nemyli“, – pasakoja jis.
Būtent dėl to, būdamas paaugliu, jis nusprendė bėgti paskui tėvą į Daniją. Paaiškėjo ir tėvo atskyrimo nuo Jehovos liudytojų bendruomenės priežastis – pasirodo, jis suvokė esąs homoseksualus. Atvykusiam sūnui išsigelbėjimo jis toli gražu nesuteikė – priešingai, K. Leinei teko patirti tėvo seksualinę prievartą. Gyvenant tokioje aplinkoje netrukus prasidėjo svaiginimasis alkoholiu ir narkotikais, trukęs ilgus metus.
Pažadino savyje magą ir mokslininką – tik jie nuolat pešasi
Net ir išgyvendamas košmariškus laikus K. Leine užuovėją rasdavo knygose ir nedrąsiai svajodavo, kad galbūt kada nors ir pats galėtų tapti rašytoju. „Bet aš nepasitikėjau savimi, nežinojau, kaip tai padaryti. Taigi, aš sukūriau planą – tapau slaugu ir nuvykau į Grenlandiją, kad patirčiau gyvenimo buvusioje kolonijoje nuotykį. Norėjau nuvykti, ten „įsižiebti“ ir grįžti kaip istorijų pasakotojas“, – neslepia jis.
Tiesa, iš tikrųjų tai buvo tik atsarginis planas – pirmasis buvo vykti įkvėpimo ieškoti į Afriką: „Aš skaičiau danų autorės Karen Blixen kūrinius – puiki rašytoja, buvo labai arti Nobelio premijos, bet ją iš jos nugvelbė Hemingvėjus. Ji praleido Afrikoje 17 metų, ir aš skaitydamas jos knygas susikūriau sau mitą, kad ir man reikia nuvykti į kokią buvusią koloniją, iš kurios grįžęs turėčiau ką papasakoti“.
Tačiau taip svajojant jam, įgijusiam slaugo profesiją, pasiūlė darbą Grenlandijoje. „Pamaniau, kad tai būtų logiškas pasirinkimas, nes Grenlandija yra Danijos Afrika, šalta jos versija. Juk mes buvome kolonizavę tą teritoriją du šimtmečius, taigi jaučiame jai tokius pat jausmus kaip Britanija Afrikai“, – dėsto K. Leine.
Nuvykęs į Grenlandiją K. Leine kibo į jam patikėtą slaugo darbą, o laisvalaikiu domėjosi Grenlandijos istorija. Tada dar nežinojo, kad šios žinios ir patirtys vėliau jo gyvenime gali tapti lemtingomis.
„Būti slaugu buvo didžiulis iššūkis ir labai svarbi man patirtis, nes aš turėjau susipažinti su žmogaus kūnu, išmokti suprasti jo kančias, patirti, kas yra sergantis kūnas, jo nebijoti, nejausti juo pasibjaurėjimo. Tam tikra prasme, aš pamilau žmogaus kūną dirbdamas slaugu ir vėliau panaudojau tai rašydamas“, – sako jis.
Šias ir apie Grenlandiją surinktas žinias jis panaudojo jam tarptautinį pripažinimą atnešusioje trilogijoje, tiksliau, pirmojoje jos knygoje „Amžinybės fjordų pranašai“. Šiame įspūdingame kūrinyje, tirštame tiek istorijos, tiek mistikos, pasakodamas apie danų kunigo gyvenimą K. Leine atskleidžia sudėtingą Grenlandijos istoriją ir komplikuotus Danijos ir Grenlandijos santykius.
„Skaičiau apie Grenlandijos istoriją penkiolika metų gyvendamas Grenlandijoje ir dar grįžęs iš jos. Aš vykdžiau tyrimą dar prieš sužinodamas, kad tai yra tyrimas. Man tiesiog buvo įdomu. Ir atsitiko taip, kad tas tyrimas tarsi tapo natūralia mano atminties dalimi, lyg vaikystės ir jaunystės patirtys, kurias prireikus gali išžvejoti iš savo gilumos, tarsi iš pasąmonės. O jei tu specialiai darai tyrimą, kad galėtum medžiagą panaudoti rašydamas, pasakojimas dažnai tampa nenatūralus, per sunkus, pernelyg apkrautas informacija“, – savo darbo metodiką atskleidžia K. Leine.
„Kai tu rašai tekstą, susijusį su istoriniu tyrimu, tu turi dvi būtybes ant savo pečių. Viena yra magas, pasakojantis istoriją, o ant kito peties sėdi mokslininkas, ir jie visą laiką diskutuoja. Kai tik magas pasakoja savo istoriją, mokslininkas jį pertraukia – ginčijasi, kad gal metai neteisingi, gal niekas, pavyzdžiui, tuo metu nevažinėjo tokiais automobiliais. Tada magas praranda pasitikėjimą savimi – jis labai neurotiškas ir ne itin savimi pasitikintis vaikinas. Taigi pasakojimas įstringa ir kyla pavojus, kad jis niekada nebus baigtas. Taip atsitinka, jei mokslininkui leidi turėti per daug galios – turi jį išvesti pasivaikščioti, leisti magui daryti savo darbą ir pasikviesti jį grįžti tik tada, kai pasakojimas bus baigtas ir jo jau išties prireiks“, – šypsosi rašytojas.
Išsigydė kalbėjimu viešai
Dabar K. Leine sako jau labiau pasitikintis savyje slypinčio mago sugebėjimais, tačiau iki to prieiti nebuvo paprasta. Jis atvirai pasakoja, kad esminiu lūžiu, nuo kurio prasidėjo jo gyvenimo pokyčiai, tapo tai, kad iš jo dėl priklausomybės narkotikams buvo atimta slaugo licencija. Tada, po penkiolikos metų gyvenimo Grenlandijoje, jis grįžo į Daniją.
„Neturėjau visiškai nieko, gyvenau kažkokioje skylėje, bet tada pasakiau sau, kad turiu kažką daryti. Pasikalbėjau su savo buvusia žmona ir vaikais, pasakiau, kad pradedu naują projektą, kuriame rašysiu ir apie save, ir apie savo tėvą, ir apie daug kitų dalykų. Taip ir pradėjau rašyti“, – prisimena jis.
„Rašymas yra labai intymus procesas. Tai visai nebuvo malonu, bet aš pajutau, kad versdamas savo gyvenimą literatūra pirmą kartą galiu jį kontroliuoti. Žinoma, suprantu, kad tai yra visiška iliuzija, bet ta iliuzija veikia. Pirmą kartą gyvenime jaučiau kontrolę ir tai buvo nuostabu“, – sako jis.
Pirmoji knyga „Kalak“, kurioje jis atskleidė savo gyvenimą, Danijoje iškart sulaukė populiarumo. „Mano gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis, pasikeitė į gerąją pusę. Aš galėjau sau leisti butą Kopenhagoje, galėjo pakviesti pas save gyventi savo vaikus, kurie tuo metu buvo paaugliai. Po daugelio metų sumaišties, neatsakingumo galėjau tiek padėti jiems finansiškai, tiek iš tiesų būti šalia jų ir dėl jų“, – džiaugiasi jis.
Paklaustas, ar nebuvo sunku viešai prabilti apie patirtas milžiniškas vaikystės ir paauglystės traumas, apie žiaurų tėvo elgesį, K. Leine paprieštarauja, kad priešingai: „Sunku buvo iki tol apie tai tylėti ir viską laikyti savyje. Dabar jau žinau, kad kai tyla sulaužoma, smurtas nebegali tęstis“.
Būtent tokį patarimą jis duoda ir kitiems žmonėms, kurie išgyvena sunkius gyvenimo etapus ar jaučiasi pasiekę patį dugną. „Pirmiausia, reikia suprasti, kad yra dalykų, kurių tu vienas neišspręsi. Be to, kartais net nesvarbu, su kuo tuo kalbi, bet tau tiesiog reikia išgirsti save garsiai kalbant – tad susiraskite žmogų, bet ką, su kuo galėtumėte kalbėtis“, – pataria jis, atvirai pasakodamas, kad pats pagalbos kreipėsi tiek į draugus, tiek į psichologus.
Be to, reikia išmokti nieko nekaltinti dėl savo gyvenimo, kad ir kokie sunkumai jame užkluptų. „Nesigailėkite savęs, nepykite ant tų, kurie yra kalti – jūsų gyvenimas yra tik jūsų pačių atsakomybė. Tai yra labai svarbu. Galbūt yra kažkas, ką galite kaltinti dėl savo liūdesio, bet jūs tiesiog neturėtumėte apie tai galvoti – tai jums nepadeda. Tai jus tik paralyžiuoja, duoda jums alibi, kad sėdėtumėte ir gailėtumėtės savęs nieko nedarydamas dėl situacijos, kurioje esate. Taigi, pamėginkite pasižiūrėti į save ir savo paties kaltes, kokias klaidas padarėte ir ką galite padaryti, kad jas ištaisytumėte“, – kalba jis.
Praeitis liko toli
Ar jam pačiam pavyko atsikratyti praeities šešėlių? K. Leine tikina, kad atleido net tėvui – bet nenori su juo iki šiol turėti nieko bendro. „Aš galiu jam atleisti, bet jis iki šiol nesijaučia taip, kad jam reikėtų mano atleidimo“, – sako jis, prisipažindamas, kad nors tėvas iki šiol su juo reguliariai bando susisiekti, jis nėra nusiteikęs su juo bendrauti.
O motiną, kuri vis dar yra Jehovos liudytojų bendruomenės narė, aplanko kelis kartus per metus – tik apie religiją nesikalba nei su ja, nei su kitais ten sutinkamais senų laikų pažįstamais. „Mes nediskutuojame, nes žinome, kad tai niekur neveda – būtų tiesiog laiko švaistymas“, – konstatuoja jis, dabartinį save apibūdindamas kaip kultūrinį krikščionį.
„Tiesą sakant, man net nesvarbu, ką žmonės tiki, gali ir, pavyzdžiui, Saulę, bet man graži ta ilgalaikė tikėjimo tradicija – mano akyse ji turi vertę. Aš mėgstu bažnyčias, dažnai lankau jas su savo šeima – juk tai yra erdvės, skirtos tikėjimui, kur žmonės metai iš metų meldė vilties, laimės ar verkė iš nevilties ir liūdesio“, – dėsto jis.
Apskritai jo gyvenimo prioritetas dabar yra šeima, pagal kurią dėliojasi visi kiti norai. Vedęs antrą kartą jis sulaukė dar dviejų vaikų, kuriems dabar septyneri ir dešimt metų, bet nepamiršta ir savo vaikų iš pirmosios santuokos. „Prieš kelerius metus buvome atostogų San Franciske su mano dabartine žmona, tuomet mūsų vaikais rūpinosi mano buvusi žmona. Sakote, gražu? Pragmatiška“, – juokiasi K. Leine.
Pokalbio pabaigoje jis išsiduoda svajojantis ir apie grįžimą vienai žiemai į Grenlandiją, kur galėtų rašyti savo romaną. „Bet tada mano šeima negalėtų būti su manimi, o tai negerai. Tad toliau rašysiu savo studijoje, į kurią vaikštau kasdien jau daugybę metų ir mano smegenys jau susitaikė, kad atėjus ten, reikia dirbti, net kai jos to labai nenori“, – šypsosi jis.
