Daugelis kino mylėtojų prisimena ikonišką scenų seką, atveriančią Davido Lyncho filmą „Mėlynas aksomas“ („Blue Velvet“, 1986). Aksomines užuolaidas, ant kurių pasirodo filmo pavadinimas, pakeičia skaidrus dangus, lengvo vėjo glostomos linguoja prie baltos tvoros žydinčios gėlės, drąsūs gaisrininkai važiuoja į darbą, vaikai, padedami eismo reguliuotojo, eina į mokyklą. Šviečiant saulei prasideda utopinė mažo Amerikos miestelio diena.
Šie lyg iš atviruko nužengę vaizdai tik iš pirmo žvilgsnio atrodo tobuli. Į akis pradeda kristi idilės dirbtinumas ir apima keistas nejaukumo jausmas. Greitai šis įtampos pūlinys prisirps ir sprogs: veją laistantis vyras nukris ant žemės, o kameros akis, vis labiau artėdama prie žolės, galiausiai parodys po ja besirausiančius vabzdžius ir kirmėles.
Chtoniškos tamsos įžvelgimas po blizgančiu kasdienybės fasadu ilgainiui tapo D. Lyncho vizitine kortele. Panašią viziją savo antrame filme pristato ir broliai D‘Innocenzo, debiutavę šių metų Berlyno kino festivalio pagrindiniame konkurse. Ne be reikalo jau pačioje „Blogų pasakų“ pradžioje tarp keistai tuščių itališko priemiesčio vaizdų įsiterpia ir kadras su plušančiomis skruzdėlėmis.
Režisierių taikinyje atsiduria Italijos priemiestyje gyvenančios šeimos. Apgaudinėjimas ir veidmainystė jau seniai tapo neatsiejama jų gyvenimo dalimi. Jie turi nuosavus kotedžus ir prie stalo cituoja S. Jobsą, tačiau virš jų galvų vis dar Damoklo kardu kabo bedarbystės baubas. Jie maloniai šypsosi savo kaimynams, bet už akių visada pasiruošę su neapykanta apkalbėti kiekvieną iš jų. Patys neturėję galimybės įgyti gerą išsilavinimą, jie spaudžia savo vaikus gauti tik geriausius pažymius, atrodo, tik tam, kad galėtų pasigirdi, kai turės svečių.
Filmo struktūrą diktuoja jo pavadinimas. „Blogos pasakos“ neturi griežtai apibrėžto pagrindinio veikėjo nei įsipareigoja pateikti aiškiai matomas filmo įvykiųa priežasties-pasekmės grandines. Žiūrovui rodomas ne konkrečių personažų transformacijos kelias, bet kolektyvinės ligos simptomatiką fiksuojantys kasdienybės trupiniai: šeimos idilę drumsčiantys isterijos blyksniai, be priežiūros paliktų vaikų šokiruojantys užsiėmimai, slepiamo, ir dėl to tik baisesnio buitinio smurto grimasos.
Šiuo požiūriu „Blogų pasakų“ dialogo partneriu visai netikėtai tampa Michaelio Hanekės „Apledėjimo trilogija“. Abiem būdinga negailestinga vartotojiškos visuomenės ir vėlyvojo kapitalizmo nulemto susvetimėjimo kritika. Tik jei M. Hanekės filmų estetika tarsi atkartoja vidinį jo personažų negebėjimą patirti autentiškas emocijas, „Blogos pasakos“ koncentruojasi ties išorine jų elgesio deformacijų raiška.
Broliai D‘Innocenzo dirba su hiperrealistine optika. Kiekvienas jų kadras, kiekviena scena rodo tikrovę kiek arčiau, kiek ryškiau ir garsiau, nei įprastai prieinama mūsų juslėms. Tokie nežymūs pakeitimai kaip didesnis kontrastas, iš arčiau parodyta kūno vieta, truputį aiškiau girdimas maisto kramtymo garsas atlieka netikėtą mums pažįstamo pasaulio transformaciją. Tapęs sodresnis ir spalvingesnis, jis tuo pačiu tampa ir svetimas, groteskiškas, pernelyg kūniškas, agresyviai atakuojantis visas įmanomas jusles.
Prie šios jutiminės perkrovos prisideda ir kitos naudojamos pasakojimo priemonės. Pirmas režisierių filmas „Vaikinai irgi verkia“ („La terra dell'abbastanza“, 2018), rodytas ir Lietuvoje, Europos šalių kino forume „Scanorama“, pasižymėjo pakankamai konvencionalia socialinio realizmo estetika. Tuo tarpu ambicijomis ir išmone spinduliuojančios „Blogos pasakos“ tampa kone išradingumo pratybomis, kur net stambių ir bendrų planų sekos konstruojamos sąmoningai laužant gero tono taisykles. Kiekvieną kartą, kai atrodo, kad filmo žodynas jau išsisėmė, pasirodo vis naujas, neretai stebinantis vizualinis sprendimas.
Ko gero, būtent tokia drąsi ir ambicinga raiškos priemonių įvairovė galiausiai pradeda varginti. Pertekliaus chaosas yra būdingas kiekvienam filmo lygmeniui – nuo scenarijaus iki techninio išpildymo. Galiausiai visą šį margėjimą į koherentišką visumą tenka rinkti pačiam žiūrovui, tačiau šiai užduočiai atlikti režisieriai suteikia per mažai instrukcijų.
Sunku pasakyti, ar visų „Blogų pasakų“ siužetinių linijų ir užuominų mazgą apskritai įmanoma atrišti. Kartais pradeda atrodyti, kad jo fragmentiškumas yra ne tik autorinio sumanymo dalis, bet ir šalutinis nesuvaldyto projekto efektas. Kita vertus, tikėtina, kad būtent dėl filmo netobulumo ir neišbaigtumo, nuolatinio taisyklių vengimo ir parodomojo ekscentriškumo apie jį norisi ilgai galvoti ir po seanso. O tuo gali pasigirti toli gražu ne kiekvienas konkursantas.
