Konferencijoje parodyta repeticijos ištrauka, į klausimus atsakė režisierius Darius Rabašauskas, scenografė Laura Luišaitytė, kompozitorius Jonas Jurkūnas, aktoriai Jonas Baranauskas, Toma Gailiutė, Vaidas Jočys, Justina Vanžodytė; teatro meno vadovas Gintaras Grajauskas, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Pjesę iš švedų kalbos vertė Rasa Baranauskienė; spektaklio šviesų dailininkas – Darius Malinauskas.
Pasak režisieriaus, Lietuvoje dar nestatytą Larso Nóreno pjesę jis seniai radęs ir svarstęs apie ją, tačiau dabar atėjo laikas, kai pasijuto suvokęs jos temą – ar iš tiesų ji dabar aktuali, paaiškės ilgainiui, kai ji bus rodoma Klaipėdos dramos teatro repertuare.
Pjesė, persmelkta juodojo humoro, nagrinėja žmogaus prigimties dalykus, santykį su savimi ir paslaptingus viduje gyvenančius demonus, kurie gali būti ir geri, ir blogi. L. Nóreno pjesės nėra statytos Lietuvoje (jų apie 75), yra vykę tik keli jų skaitymai, o pasaulyje jis gerai žinomas – jį statė tokie režisieriai kaip Thomas Ostermeieris (Berlynas, Schaubühne), klaipėdiečiams pažįstamas „Mamos Drąsos“ režisierius Elmārs Seņkovs.
Aktorius Jonas Baranauskas pasakojo, kad kurdamas vaidmenį ieško atitikmenų savyje, o tiriant save tenka susidurti ir su baisiais dalykais. Vienas iš pjesės motyvų, pasak jo – vienišumas būnant visiems kartu, o jo veikėjui Frankui būdingas „aistros badas, gyvenimo skonio trūkumas“.
Aktorė Toma Gailiutė: „Mano veikėja Katarina – iš tų žmonių, kurie besąlygiškai atsiduoda, tampa priklausomi nuo kito žmogaus, mylėdami panyra į kančią“.
Aktorius Vaidas Jočys: „Mumyse visuose gyvena demonai, kurie kartais nori išlįsti ir skatina „nutrūkti nuo pavadžio“, kartais išsipurvinti, kad pasijustume žmonėmis“.
Justina Vanžodytė: „Mano veikėja Jena pasiduoda afektams, jos kančia kyla iš vaizduotės, iš iliuzijos. Ji nesiliauja nagrinėti klausimo, kur prasideda ištikimybė, kur ji baigiasi – tai nuolat veikia jos protą ir širdį. O paskui kyla labai didelė kančia“.
Dailininkė Laura Luišaitytė pakomentavo scenovaizdį: „Veiksmo vieta – namai, nestandartiškai įrengtas butas: keistas, prabangus. Tai yra paprasčiausi betono blokai, jie turi ir simbolinę prasmę. Matome temą: tai potyrių badas ir jų siekimas. Žmonės jų nuolat siekia, o išeina atvirkščiai: kai ieškai kuo daugiau, paieška virsta tarsi sąmonės bloku ir tarsi nebegali nieko daugiau patirti“.
Kompozitorius Jonas Jurkūnas apie spektaklio muziką: „Su Darium ieškojom muzikinio rakto spektakliui, vienas iš žodžių, padėjęs rasti sprendimą, – „užsimiršimas“. Tai šokio šėlas, kai žmogus užsimiršta ir tiesiog šoka. Kas lieka žmoguje, kai jis užsimiršta, kokie dalykai iškyla į paviršių? Ieškojau, kokia muzika gali sukelti užsimiršimą, pasirodo – tai technomuzika. Anksčiau neteko jos kurti, o pasidomėjus, kokie mechanizmai joje veikia, pasirodė labai įdomu. Tai muzika, kurioje nebelieka harmonijos, melodijos, vien būsena ir brutalus pulsas – tai prikausto, o spektakliui suteikia vakarėlio dvasią. Kaip atsvara jai skamba berniukų choras, bažnytinis giedojimas, kuris siejasi su kitokiu užsimiršimu ar atsivėrimu. Taip atsiranda du poliai“.
Paklausus apie sumanymą išleisti spektaklio muziką vinilo plokštele, režisierius atsakė: „Užgavėnių proga tikrai iškepėm blynų: vinilinių plokštelių, jos visiškai naujos. Tai darbinės plokštelės. Su kompozitorium norėjom, kad spektaklis būtų gyvas, kad muzika ne atsirastų jo pabaigoje, o inspiruotų mus repeticijų metu. Man įdomu gyvybė teatre – ji dar ekstremalesnė, kai aktorių būsena scenoje ekstremali, o muzika siejasi ir su šia būsena, ir su pačia spektaklio tema“.
Jonas Jurkūnas papildė: „Ieškojom būdo naujai pažiūrėti į muzikos gyvavimą teatre: dabar ji turi fizinę formą. Aktoriai dažniausiai muziką paleidžia patys ir kada nori sustabdo, tad yra atsitiktinumo elementas“.
Spektaklio „Demonai“ premjera Klaipėdos dramos teatro mažojoje salėje – vasario 28, 29 d. 18.30.
