Visko neperskaitysi ir neparašysi

S. Šaltenio gyvenime knygoms visada teko ypatingas vaidmuo – nuo pat mažų dienų skaitydavo viską, ką tik rasdavo. „Vaikystėje mano labai mėgiama knyga buvo Robinzonas Kruzas – skaitydavau medyje įsilipęs ar žibintuvėliu po antklode pasišviesdamas. Savo vaikams irgi padariau namelį medyje, kad galėtų skaityti. Skaitė, bet jau supuvo tas namelis“, – pasakojo jis.

Sovietiniais laikais, kai knygų būdavo leidžiama ne itin daug, jam dar atrodė, kad visas jas galima perskaityti. Tačiau atėjus nepriklausomybei viskas pasikeitė.

„Pamenu, kokiais 1990-1991 metais su poetu Sigitu Geda vaikščiojome, ir pastebėjome, kad pradėjo atsirasti labai daug knygų. Sovietų laikais tai viską pirkdavom ir perskaitydavom. O dabar supratome, kad beviltiška – visos gražios, spalvotos, visų gražūs viršeliai. Dabar svarbu sužinoti, kuri knyga gera, ar labai gera. Kaip ir vyną reikia rinktis gerą, o geriausia – labai gerą. Neturiu vilties viską perskaityti“, – šypsojosi jis.

Rašydamas ir atsirinkdamas, ką publikuoti, jis taip pat labai išrankus. Pavyzdžiui, rašyti dienoraščius – ne jam. Vienintelį kartą, kai to ėmėsi, vėliau viską, ką parašęs, sunaikino.

„Skirtingai nuo kitų rašytojų, kurie gyvi būdami rašo dienoraščius ir paskui dar juos spausdina, nors rašo sau, aš dienoraščių nerašau. Vienintelį kartą rašiau, kai mano artimi žmonės išmirė, anūkę atėmė, žmona Lola mirė... Tada aš atsisėdau, pamenu, lauke temo, raudonos begonijos tamsoje atrodė kaip žarijos, o aš taip tamsoje rašiau, rašiau... Gal kokį mėnesį tada rašiau dienoraštį ir viskas. Po to sudeginau – ir taip daug šiukšlių“, – prisiminimais dalinosi S. Šaltenis.

Romanas apie Sausio 13-ąją – tik iš laiko distancijos

Visgi, nors dienoraščio tais laikais ir nerašė, S. Šaltenio atmintyje ryškiai išliko laikas iš Lietuvos nepriklausomybės gimimo ir Sausio 13-osios įvykiai, kuriuos galima atpažinti ir jo naujausiame romane. Tiesa, jis pats gudrauja niekur tiesiai neparašęs, kad kalbama būtent apie tai, bet nesistebi, kai skaitytojai lengvai atpažįsta kontekstą.

„Aš net nerašau, kad ten Lietuva, ar kad tai Sausio 13-oji – tiesiog pagrindinė romano herojė atvažiuoja į Rytų Europą griūnant komunizmui. Bet nesistebiu, kad žmonės atpažįsta ir automatiškai visi sako, kad čia Sausio 13-oji, nes aš pats buvau jos dalyvis ir ta knyga padaryta iš kažkokių labai autentiškų detalių, frazių, dalykų, kurie man kažkur yra labai giliai įstrigę, tad ji atrodo labai autentiška. Bet ji ne dokumentinė – aš ne žurnalistas“, – pabrėžė S. Šaltenis.

Kodėl ši knyga pasirodė tik dabar, praėjus beveik trims dešimtmečiams? „30 metų iš tikrųjų yra tik vakarykštė diena, mirksnis, – šypsojosi jis. – Todėl, kad negalime kaip karštų bandelių ryti – paskui skrandį skauda. O kai praeina laikas, kažkaip tampa labai aišku, kas buvo svarbu, kokie yra pagrindiniai dalykai. Visada reikalinga laiko distancija“.

Ragina žmones prisiminti tylos vertę

Kalbėdamas apie dabartinę visuomenę, S. Šaltenis pastebi, kad žmonės gyvena tartum siauras atkarpas. „Mano mąstymas taip surėdytas, kad man labai svarbu, kas buvo prieš mane, man labai svarbūs ir mano protėviai, ir kas bus po manęs, kaip mano vaikų vaikai sėdės medžiuose ir skaitys knygas. Aš jaučiu, kad turiu tą užnugarį – man atrodo, to reikėtų visiems, nes tada ramiau gyvent“, – kalbėjo jis.

Kaip tai padaryti? „Reikia susirasti savo sielą, kuri labai dažnai būna kažkur kampe. Tam reikia tylos, reikia įsiklausyti – dabar gi baisus triukšmas. Visi lekia, bėga, be telefonų negali, į akis niekas vienas kitam negali žiūrėti, o kai atsiduri tyloje, visai kas kita. Jei kokį jauną žmogų nublokštų į negyvenamą salą be telefono, naktį jam siela atsiskirtų – jis pradėtų galvoti, o kas jis toks, kodėl jis gyvena, kokias kiaulystes anksčiau padarė. Apsivalytų, pakentėtų ir grįžtų visai kitas žmogus“, – įsitikinęs S. Šaltenis.

Jis pats sako dabar gyvenantis kiek įmanoma atsiribojęs nuo pasaulio. „Gyvenu Ispanijoje, vaikštau Atlanto vandenyno pakrante, o ten tik bangų ošimas. Ten yra tyla, ten niekas manęs nepažįsta, aš niekam netrukdau“, – pasakojo jis.

Vienatvė S. Šaltenio negąsdina – sako, kad senstant ji tampa lyg metafizinė. „Gyvenimas apsiverčia į kitą pusę. Visi mano draugai, artimieji kapinėse. Lieki toks kaip stagaras, tada lieka sugalvoti naują spalvingą stagaro gyvenimą. Aš jaučiu gyvenimo džiaugsmą, jo skonį. Tada labiau vertini viską – reikia būti dėkingiems, kad dar kruti, kad galva dar veikia“, – kalbėjo rašytojas.

Ritualuose pamesta širdis

S. Šaltenis šiemet buvo vienas iš Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų – jam ji buvo įteikta už daugialypę literatūrinę kūrybą ir išskirtinį stilių bei viso gyvenimo nuopelnus. Rašytojas pasakojo apie šį įvertinimą sužinojęs kone paskutinis.

„Aš nieko nežinojau, galėjo ir vėliau, kad ir po dvidešimties metų įteikti. Tik šiaip visi kiek man skambino, vis sakė žodį „pagaliau“. Kiti klausė, tai ką, tu dar neturėjai? Aš nežinau, kaip čia jaustis. Aš čia pabūsiu, vėl išvažiuosiu, kur pliažai, pajūris, ūkininkų karvės, kokių nors narkotikų prekeivių išmesta motorinė valtis“, – šypsojosi jis.

Tiesa, šventinę nuotaiką jam, kaip ir kitiems, apkartino garsiai nuskambėjęs įvykis, kai į premijų įteikimų ceremoniją nebuvo įleista viena iš laureačių, aktorė Viktorija Kuodytė. „Jaučiausi panašiai kaip mano romano „Geležiniai gyvatės kiaušiniai“ pagrindinė herojė, kad sapnuoju ir negaliu nubusti. Lyg tave pakviečia į vestuves, bet nuotakos nėra sąrašuose... Kažkur širdis pradingo tuose ritualuose“, – apgailestavo S. Šaltenis.

Jo nuomone, nors tai ir vietinis incidentas, kuris ėjo ir praėjo, bet jis atspindi didesnes problemas. „Per tas procedūras ir biurokratiją atsiranda ta tikroji atskirtis. Čia lyg Dievas mums duoda ženklus, lyg koks jo juokas, kad svarbiausiuose Lietuvos rūmuose įvyksta tokie keisti dalykai, kurie signalizuoja apie tą padėtį. Yra visiems apie ką pagalvoti, kas dedasi Lietuvoje“, – sakė jis.

Naujam kūriniui dar nepasiruošęs

O kaip pats S. Šaltenis, ar jo knygos – tai irgi duoklė Lietuvai? „Aš apie tai negalvoju rašydamas, bet, žinoma, aš gyvenu, esu lietuvis ir kiekvieną kartą rašydamas bandau kažką išsiaiškinti. Reikia užeiti už kampo, kur galbūt rasi kažką naujo. Tai jei aš kažką išsiaiškinu, suprantu, suvokiu kaip rašytojas, gal ir kitiems, kas skaito tas knygas, įdomu. Bet aš nesu orakulas ar mokytojas“, – šypsojosi jis.

O dabar, kol „Geležiniai gyvatės kiaušiniai“ dar tik pradeda savo kelionę pas skaitytojus, jis sako apie jokius naujus kūrinius dar negalvojantis.

„Buvo labai sunkus rašymas, ypač paskutinius tris mėnesius. Atsibundi, rašai prie stalo, kol užmiegi, tada prabudęs tamsoje nežinai, rytas ar vakaras, ar gal jau naktis. Visos ląstelės yra pavargusios. Dabar viskas kaip toks įsibėgėjęs didžiulis traukinys, kuris negali sustoti. Man reikia sustoti, nes jei rašyčiau dabar, būtų panašiai, kaip rašiau, o reikia atitolti ir pamiršti“, – sakė S. Šaltenis.

Visą pokalbį žiūrėkite laidos „ARTimai“ įraše.