Kino prigimtis, kaip žinia, yra fragmentiška. Jo audinys susidaro iš skirtingų montažinių atkarpų. Todėl pirmiausia bet kokio režisieriaus užduotimi tampa šio fragmentiškumo slėpimas, pasakojant nuoseklią istoriją ir įsteigiant erdvės ir laiko tęstinumą.

Gretimose montažinėse frazėse kamera dažniausiai turi judėti ta pačia kryptimi, o filmuojant dviejų veikėjų dialogą bendra praktika tapo laikytis kurio nors vieno jų šono. Taisyklių yra ir daugiau, bet jų paskirtis viena – be reikalo neišvarginti žiūrovo erdvės ir laiko tikslinimo galvosūkiais, kurie trukdo sekti filmo eigą.

Meksikiečių režisierė N. Meta puikiai žino šitas gero tono taisykles ir savo filme „Įsibrovėlis“, besivaržančiame dėl „Auksinio lokio“, naudojasi jomis, siekdama visiškai priešingo tikslo – nesuteikti žiūrovui aiškaus orientyro, kuriuo remiantis galima būtų susivokti filmo tikrovėje.

Kartu su žiūrovu šias susivokimo tikrovėje problemas patiria ir pagrindinė filmo herojė Ines. Ji yra dubliuotoja, studijoje garsinanti įvairių japoniškų siaubo filmų meksikietiškas versijas, o laisvalaikiu dainuojanti chore. Ją nuo vaikystės kamuoja košmarai, kurie pastaruoju metu tapo intensyvesni. Darbe taip pat atsirado netikėtas trikdis: Ines balso įrašuose nuolat girdisi keisti triukšmai. Kaip vėliau paaiškės, problema slypi ne technikoje, bet pačiame veikėjos balse – per jį į žmonių pasaulį siekia prasibrauti piktosios dvasios.

Įsibrovėlis
Foto: Stop kadras

Premisa skamba absurdiškai, tačiau, laimei, filmas ir nežiūri į save pernelyg rimtai. Formaliai „Įsibrovėlis“ priklauso giallo žanrui – itališkajai slešerio atmainai. Čia ir privaloma pakrikusios sąmonės pagrindinė veikėja, ir jos persekiotojai, ir siurrealistinė atmosfera, net garso takelyje skambantys vargonai. Negana to, režisierė nuolat keičia filmo intonacijas ir su akrobatišku grakštumu užsuka tai į komedijos, tai į muilo operos teritorijas, įdarbindama puikiai pažįstamas klišes ir juokdamasi pati iš savęs, tarsi prieš veidrodį užsidėjusi senamadišką močiutės suknelę.

Daugiausiai lengvabūdiško maivymosi vyksta būtent siaubo teritorijoje. Merkdama akį Peterio Stricklando filmui „Berberijos garso studija“ („Berberian Sound Studio“, 2012), N. Meta tiesiogine prasme perkelia žiūrovą į kino kūrimo užkulisius, įteisindama visą aibę savirefleksyvių žaidimų (ir, tuo pačiu, tarsi pateisindama savo pavardę).

Kad jau Ines filme dirba prie siaubo filmų garsinimo, būtent garsai tampa viena pagrindinių priemonių, skirtų pasunkinti žiūrovo orientacijai ir priartinti jo būseną prie filmo personažės. Pavyzdžiui, niekada tiksliai negali žinoti, ar konkrečios scenos muziką ir garsai skirti tik žiūrovams (t.y. atlieka tik atmosferos palaikymo funkciją), ar skamba ir filmo tikrovėje.

Tas pats ir su sapnais. Veiksmui įsibėgėjant, Ines miego sutrikimai pradeda užimti vis svarbesnę vietą, o ji pati vis sunkiau skiria juos nuo tikrovės. Dažniausiai žiūrovams šį skirtumą leidžiama žinoti užmigimo ir atsibudimo akimirkas pabrėžiant montažiniais šuoliais, o sapnuose vykstantį veiksmą išskiriant savita estetika. Bet ne šiuo atveju. „Įsibrovėlyje“ perėjimas į sapnų karalystę ir atgal vyksta montuojant veiksmą kadro viduje, todėl netikrumo jausmas persisunkia iš personažo sąmonės į pačią kino salę. Išankstinis žinojimas apie tai, kaip veikia siaubo filmai, „Įsibrovėlio“ kūrėjų yra sąmoningai pasitelkiamas žiūrovo lūkesčiams nepateisinti.

Įsibrovėlis
Foto: Stop kadras

Viena bėda: pasirodo, kad supjausčius siaubo filmą į gabaliukus ir sudėjus juos visus į vietas taip, kad matytųsi jungimo siūlės, staiga pasidaro nebebaisu. Tačiau tai nereiškia, kad „Įsibrovėlį“ neįdomu žiūrėti. Anaiptol. Dėmesį čia neretai prikausto ne siužeto vingiai ir personažų likimas, o vien tik atskirų sprendimų kūrybiškumas. Žiūrint kai kurias scenas, visos filmo komandos išmonė kelia tikrą susižavėjimą. Visgi, reikia pripažinti, kad tokia formalių sprendimų estetika galima sudominti tik labai specifinę ir sąlyginai nedidelę auditoriją.

Arčiau filmo atomazgos išaiškėja ir dar vienas neapsižiūrėjimas. Per visus saviironiškus žaidimus „Įsibrovėlis“ netenka ir aiškiau apibrėžto tikslo. Prasidedantis kaip komentaras apie toksiškus santykius, jis gan greitai pameta šį takelį tik tam, kad per aplinkkelius staiga atsidurtų socialinės lyties problematikos teritorijoje, vienareikšmiškai ir užtikrintai nepasisakęs nė vienu klausimu. Tačiau, nors šios kelionės galutinis tikslas ir nesuteikia tikro pasitenkinimo, ją sekti yra vienareikšmiškai smagu.