Sėkmės paslaptis – apie ją negalvoti

K. Sabaliauskaitė dar kartą įrodė esanti populiariausia šiandienos rašytoja Lietuvoje – į jos knygos pristatymą, kuriame ją kalbino istorikas Tomas Vaiseta, susirinko tiek žmonių, kad visi norintys vos tilpo. „Pirmą kartą kalbu prieš tokią sausakimšą salę, nors ir kitais kartais nesiskųsdavau“, – pokalbio pradžioje prisipažino K. Sabaliauskaitė.

T. Vaisetos paklausta, kokius jausmus jai pačiai kelia knyga „Petro imperatorė“, K. Sabaliauskaitė sakė, kad apie tai kalbėti dar per anksti. „Dar laukia antra dalis, aš dar esu procese, o jausmai paaiškėja tada, kai knygos gimsta, šiek tiek susiguli ir jau gali žiūrėti į jas iš distancijos. Dabar aš dar esu tame pasaulyje, apie kurį rašau, kuris ir baisus, ir trikdantis, ir keliantis nerimą, bet kartu, tikiu, turintis grožio, ir vilties, kaip ir nevilties – visa tai bandau parodyti ir pavaizduoti“, – sakė ji.

K. Sabaliauskaitė tikino, kad kai pradėjo rašyti savo pirmuosius romanus, nesitikėjo, kad kada nors matys tokius vaizdus kaip šiandien, ar kad jos knygos bus pardavinėjamos tokiais tiražais.

„Man atrodo, paslaptis tame, kad nereikia apie tai galvoti: reikia būti savimi, ekscentriku, originalu, rašyti apie tai ką nori. Šiais trumpųjų žinučių laikais, jei tau asmeniškai patinka rašyti ilgais sakiniais, reikia nesukti galvos dėl koncentracijos stokos ar kažkokio paviršutiniškumo, ir gręžtis į dalykus, kurie yra amžinesni, kaip, pavyzdžiui, laikas – man buvo labai įdomu apie laiką pakalbėti šioje knygoje“, – sakė K. Sabaliauskaitė.

„Mes gyvename labai įdomiais laikais, spartėjančio laiko epochoje, kai viskas labai greitai greitėja, bet mūsų kasdienių poreikių patenkinimas yra pagrįstas laiko sutrumpinimu, nuo užsimanymo iki įgyvendinimo, pavyzdžiui, internetinė prekyba, kalbama, kad tuoj dronais vyks, kad dar sutrumpinti pristatymą. Tai yra atvirkštinis dalykas askezei, kuri kaip tik atitolina žmogų nuo poreikio patenkinimo, ir paruošia žmogų tam tikrai kontempliacijai ir apmąstymui viso proceso“, – kalbėjo ji.

„Nors ir sako, kad yra prakeiksmas, kad tau kliūtų gyventi įdomiais laikais, bet mes tokiais gyvename. Mes patiriame labai įdomių virsmų, kai viskas labai greitai atsitinka, bet pritrūkstame laiko pamąstyti, kur mus tai veda, ką mes prarandame ir ko mes pradedame stokoti“, – svarstė rašytoja.

Skaitytojų priekaištai nenustebino

T. Vaiseta K. Sabaliauskaitei uždavė klausimą ir apie bene dažniausiai įvairiuose atsiliepimuose ir komentaruose K. Sabaliauskaitei išsakomą priekaištą, kad Rusiją ji pavaizdavo itin vienpusiškai, tamsiomis spalvomis, o Lietuvos didžiąją kunigaikštystę, priešingai, išaukštino.

„Tie prikaišiojimai – pasakysiu atvirai, ką aš supratau. Mes gyvename netoli nuo Rusijos, bet mes visiškai nepažįstame jos kultūros ir ja nesidomime. Mes neskaitome svarbiausių Rusijos kultūros tyrinėjimų, tiek parašytų pačių rusų, tiek parašytų Vakarų mokslininkų. Turime atsinešę įvaizdį apie Rusiją dar iš kažkokios sovietinės mokyklos, ar iš propagandinių laikų, bet pastaraisiais dešimtmečiais yra taip ištyrinėta ir parašyta tokių įdomių mokslinių veikalų būtent apie tą dualizmą rytų ir vakarų pačioje Rusijoje, kaip jie įvairiais laikotarpiais įvairavo, konkuravo vienas su kitu“, – pasakojo ji.

„Mes negalime suprasti Rusijos nepažindami jos. Ir visiškai nereikėtų bijoti, nes ir patys rusai yra prirašę labai reikšmingų veikalų kultūrologijos, kur žiūri gana kritiškai į tuos dalykus. Tai nėra kažkokia propaganda ar ko reikėtų baimintis. Tie priekaištai atskleidė, pasakysiu žiauriai, neišprusimą ir tingėjimą domėtis“, – teigė K. Sabaliauskaitė.

O kaip dėl itin šviesiai vaizduojamos LDK, dėl baltų užuolaidėlių žveju namuose, ar to ne per daug?

„Šioje vietoje reikėtų žiūrėti ne kaip istorikui, o kaip literatūros skaitytojui ir reikėtų pamėginti įlįsti po oda pačiai Martai Skowrońskai. Ji nežino, kas ji yra. Ji turi keletą sakinių apie savo kilmę, kad jos tėvai buvo kilmingi, o jie iš tikrųjų buvo kilmingi LDK bajorai“, – pasakojo rašytoja.

„Anksti likusi našlaite ji turi kelias nuotrupas apie save. Jos šeima buvo lietuvių bajorai. Ji plauna tuos rykus visus, vėliau su šarmo nudegintomis rankomis yra skalbėja, ir staiga atsiduria kultūroje, kuri jai visiškai baisi, ir tas mitas apie jos kilmę, apie tai, kas ji yra, jai vienintelis šapas, kur ji gali neišprotėti, už kurio užsikabinti, suprasti, kad ji gal yra kitokia, kad gal yra šio to verta“, – aiškino K. Sabaliauskaitė.

„Ir paskui, kai važiuoja pirmą kartą į Kauną, kai ją besilaukiančią iškviečia į LDK žemes, kur vyksta karo veiksmai, iš tikrųjų lankėsi ir Pažaislyje Jekaterina ir Menšikovas, tai irgi yra daug kur fiksuota, ji atvažiuoja į tą kraštą, iš kurio neva kilusi, bet jame niekada nėra buvusi. Mes savo vaizduotėje visada viską pagražiname, mes norime būti geresni, sau didesnės vertės suteikti“, – kalbėjo K. Sabaliauskaitė.

„Labai įdomu, kad su Menšikovu lygiai tas pats buvo. Jis irgi kabinosi į savo lietuvišką kilmę. Jo tėvas buvo smulkus bajorėlis, XVII amžiaus viduryje patekęs į Maskvą. Kadangi gerai išmanė apie arklius, gavo kažkokio vyr. arklininko pareigas pas Petrą pirmąjį, kuris su Aleksandru susipažino tose arklidėje, pamatė, kad čia toks fainas, prie bajerio, susidraugavo, ir kai pradėjo Menšikovas įgyti vis daugiau galios ir tapo favoritu, ant jo pradėjo važiuoti ir jį žeminti Bojarinai – sakė, tu esi iš arklių mėšlo, arklidžių berniukas ir toks anoks, tai jis irgi, kad pakeltų savo savivertę, kabinosi į savo lietuvišką kilmę. Kai jie tapo sąjungininkais su Augustu antruoju, Abiejų tautų respublikos vadovu, pirmas dalykas, kurį padarė Menšikovas, paprašė, kad jam sudarytų giminės geneologinį medį, kad pripažintų, kad jis iš senos, šlovingos lietuvių giminės. Tai buvo tiesiog būdas pakelti savo savivertę“, – pasakojo rašytoja.

„Londone su emigrantais visokiais tenka susidurti, kurie turi tikrai labai tapatybinių krizių, tai savo kilmę jie taip buria ir pristatinėja, ne blogiau už Menšikovą“, – juokėsi ji.