Vasario 20-osios vakarą oficialiai prasidėjęs jubiliejinis Berlyno kino festivalis atidarymo filmu nenustebino. Kaip dažnai pasitaiko, šiai simbolinei pozicijai buvo pasirinktas neturintis didelės ateities kūrinys – Philippe‘o Falardeau „Mano Selindžerio metai“ iš nekonkursinės programos.
Sukurtas pagal to paties pavadinimo autobiografinį romaną, jis pasakoja apie vienerius metus, kuriuos amerikiečių rašytoja Joanna Rakoff dirbo agentūroje, atstovaujančioje J. D. Salingerį.

"Mano Selindžerio metai"
Foto: Stop kadras

„Selindžerio metai“ yra lengvabūdiška ir nepretenzinga istorija apie tai, kaip svarbu svajoti, nepasiduoti ir būti savimi. Neturint jokių lūkesčių, su ja tikrai galima maloniai praleisti laiką. Ji net kažkuo primena Davido Frankelio „Ir velnias dėvi Prada“ („The Devil Wears Prada“, 2006), tik su Sigourney Weaver vietoj Meryl Streep. Galima rasti panašumų ir su ankstyvaisiais Woody Alleno filmais, taip pat dainavusiais odes Niujorkui ir laužusiais ketvirtąją sieną. Visgi, tiksliausia „Selindžerio metus“ būtų lyginti su vėlyvaisiais Alleno kūriniais: stilius liko, bet gyvybės mažoka. Todėl ir filmas pasimiršta vos palikus salę.

Užtat naujoje konkursinėje programoje pavadinimu „Susitikimai“ („Encounters“) viskas kur kas įdomiau. Ją inauguravo vienas rumunų Naujosios bangos lyderių Cristi Puiu su naujuoju trijų su puse valandų trukmės filmu „Dvaras“.

"Dvaras"
Foto: Stop kadras

Originalus filmo pavadinimas nurodo į vieną nedidelį Rumunijos miestelį. Jame kažkur 19 ir 20 a. sandūroje savo dvare per Kalėdas žemvaldys Nikolajus priima svečius. Tačiau filme ši geografinė nuoroda yra nesvarbi. Nesvarbu, kas yra dvare susirinkę žmonės, nei kas juos sieja tarpusavyje. Jie turi vardus ir nuomones, ir tai viskas, ko reikia režisieriui.

Kaip ir festivalį atidaręs filmas, „Dvaras“ turi literatūrinį pirmtaką. Jis paremtas 19 a. gyvenusio ir kūrusio rusų filosofo ir mistiko Vladimiro Solovjovo tekstu „Trys pokalbiai. Apie karą, progresą ir visuotinės istorijos pabaigą, įtraukiant trumpą apsakymą apie Antikristą ir su papildymais.“ Solovjovas gyvenimą paskyrė krikščionybės tyrinėjimams ir sukūrė savitą, antikinės filosofijos, krikščioniškosios mistikos ir vokiškojo idealizmo idėjų suformuotą filosofinę sistemą, kurioje įmantriai apjungė religinius, politinius ir istorinius motyvus.

„Trys pokalbius“, sekant Platono dialogų pavyzdžiu, sudaro kelių personažų pašnekesiai, kurių metu dialektiniu būdu svarstomi Solovjovui svarbūs klausimai. Užtai ir didžiąją filmo veiksmo dalį užima nesibaigiantys pagrindinių veikėjų ginčai. Dažnai tiesiog pažodžiui atkartodami „Pokalbių“ tekstą, per kelias kartu praleistas dienas jie spėja paliesti tokias temas kaip karo ir smurto moralumas, teisingumas, gėrio ir blogio prigimtis, europietiškumas, krikščioniškoji dogmatika ir daugelį kitų.

Reikia atiduoti C. Puiu deramą pagarbą. Jis nė sekundei neabejoja, kad net Solovjovo veikalo nežinantis filmo žiūrovas sugebės iš trupinių susidaryti pilną vykstančių pokalbių konteksto paveikslą. Taip, pavyzdžiui, merdinčio grafo klausimai vienam iš tarnų išduoda darbininkų klasei vis svarbesnėmis tampančių komunizmo idėjų stiprėjimą. O svarstymai apie Turkijos ir Rusijos konfliktą primena apie ilgametę dviejų imperijų kovą dėl įtakos, kurią baigė tik Pirmasis pasaulinis karas. Toks pasitikėjimas žiūrovo intelektualiniais pajėgumais net festivaliniame kine yra vis rečiau pasitaikanti savybė.

Kita vertus, net jei šios istorinės nuorodos ir liktų nenuskaitytos, tai nesumažintų filmo efekto. Mat akivaizdu, kad šis konkretus tekstas patraukė režisieriaus dėmesį būtent antlaikiškumu. Klausantis ginčų, svarstančių 20 a. pradžios politinį ir kultūrinį lauką, labiausiai stebina kiekvienos iš juose keliamų problemų aktualumas šiandien. Jeigu krikščioniškai problematikai tarsi priklauso išlikti amžinai, Europos šalių bendrystės problema, neramumai Azijoje, ateities neapibrėžtumas, net prabėgom minimos iš moralinių paskatų besikeičiančios socialinės praktikos (pvz. atsisakymas valgyti mėsą) – visa tai seniausiai turėjo tapti anachronizmais, o skamba it būtų nurašyta iš šviežiausių naujienų.

Matyt, šio efekto liko užhipnotizuotas ir pats C. Puiu. Kaip kitaip paaiškinti, kad už originalaus V. Solovjovo teksto deklamavimo (koks puikus jis bebūtų) beveik nesimato jį papildančių kinematografinių sprendimų? Tiesa, trys filosofo surašyti pašnekesiai filme virsta šešiomis dalimis – po vieną kiekvienam veikėjui. O kažkur per vidurį atsiranda net kažkas panašaus ir detektyvinę intrigą. Tačiau nuolat neapleidžia jausmas, kad filmo dramaturgiją vis tiek diktuoja pats tekstas: C. Puiu sako, o ne rodo, nusižengdamas vienai iš auksinių kino taisyklių.

Nenorėčiau būti suprastas neteisingai: akivaizdu, kad filmas suvaldytas patyrusio ir talentingo režisieriaus rankos. Jis puikiai jaučia mizanscenas, tiksliais garsais sugeba praplėsti kadro erdvę, vos per kelias sekundes sugeba sukurti beveik nepakeliamą įtampą, puikiai perteikia subjektyvius veikėjų žvilgsnius. Ir vis dėlto, lygiai taip pat akivaizdu, kad dvare susirinkusių personažų pokalbių turinys beveik neatsispindi kūrinio montažo ritme, stambių ir bendrų planų sekoje, kameros judėjime – visame tame, kas sudaro kino kalbą ir nesutampa su dailininko darbo rezultatais.

Keista ir tai, kad režisierius, Solovjovo lūpomis vertindamas šiandieną, nepamėgina iš kritinio atstumo įvertinti paties „Trijų pokalbių“ teksto. Galima sutikti su tuo, kad mūsų moralinės ir politinės problemos mažai evoliucionavo. Vis dėlto, šiandien mažai kas be išlygų priima hėgeliską istorizmą. Kodėl tas pats neturėtų galioti ir krikščioniškai jo versijai? Filosofiniu požiūriu kai kurie Solovjovo mąstymo vingiai šiandien skamba mažų mažiausiai naiviai, o vietomis – net reakcingai. O „Dvare“ filosofo požiūris taikomas nūdienos istorinėms aplinkybėms be jokios polemikos.

Persiėmęs V. Solovjovo patoso, C. Puiu dažniau dėsto ir pamokslauja, nei analizuoja. Norėtųsi, kad, režisierius, reikalaudamas intelektualinio darbo iš žiūrovų, jį pademonstruotų ir pats.